Pradžia Kultūra UžraÅ¡ai apie MerkinÄ—s gimnazijÄ… po pusÄ—s amžiaus

„Giružis“ - Varėnos krašto bendruomenės laikraštis

Šiandien:_Penktadienis, 22 Kovas 2019

UžraÅ¡ai apie MerkinÄ—s gimnazijÄ… po pusÄ—s amžiaus PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Romana   
Antradienis, 22 Liepa 2014 09:10

Balys Juškevičius

 

Nuotraukoje – gimnazijos klasiokai 1984 metų susitikime.

Merkinės gimnazijos aštuntoji klasė buvo pirmoji gimnazijos laida po to, kai 1940 m. ji iš progimnazijos tapo gimnazija. Joje buvo 36 mokiniai, iš jų tik 6 mergaitės. Klasė buvo labai turtinga gabiais, ryškiais mokiniais. Gimnazijoje vyravo labai kūrybinga nuotaika, dauguma mokytojų buvo jauni, kiti aukštos kvalifikacijos – rašytojas Julius Būtėnas, generolas Teodoras Daukantas ir kiti. Gerą įtaką gimnazijai darė valsčiaus viršaitis (Šukys?) – labai svari asmenybė, patriotas, humanistas, žuvęs vokiečių konclageryje. Gutauskų šeima – muzikos mokytojas ir aštuntokas Liudas Gutauskas, puikus baritonas. Vyresnysis Gutauskas vadovavo chorui ir buvo pasiekęs nuostabių rezultatų, nes choras buvo nemažas, daug stiprių vyrų balsų, nekalbant apie merginas. Buvo ruošiama įvairiausių renginių – tai atskirų klasių, tai būrelių, tai įvairių švenčių ir minėjimų progomis. Be pamokų virė intensyvus darbas įvairiuose baruose – muzikoje, literatūroje, vaidyboje, tautosakoje, net oratorių mokyklai vadovavo klebonas prelatas Celiešius.

 

Visa tai man sudarė dideles galimybes pasireikšti, juo labiau, kad už mano pečių jau buvo ir amžiaus, ir patyrimo pranašumas. Tiesa, klasėje, be literatūros ir kalbos, aš jokiu kitu dalyku nestovėjau aukščiau, nes mano žinios, atneštos iš ankstesnių mokyklų, buvo ne sisteminės ir negilios. Nežiūrint į tai klasė priėmė mane labai draugiškai, aš greit pasijutau savų tarpe, įsijungiau į saviveiklos sūkurį. Pirmiausiai atnaujinome „Atžalyną“, teisingiau – aš atnaujinau, nes buvęs spektaklis, statytas man nesant, buvo apiręs, reikėjo naujų įvedimų. Mes jį greit surepetavome, aš vaidinau epizodinį vaidmenį – siuvėją Juzę, tai neblogai išėjo spektakliui ir man. Po to pastatėme Lauciaus „Signalą“ – pjesę apie Lietuvos nepriklausomybės kovas 1918-1919 metais. Aš vaidinau kažkokį raudoną komisarą. Spektaklis nebuvo įdomus, bet tai kėlė mano kaip artisto vaidmenį.

Keliuose vakaruose skaičiau eiles. Atsimenu, kad kartą pilnutėlėje gimnazijos salėje perskaičius Brazdžionio „Gyvenimo nostalgiją“ turėjau tokį rezonansą, kad turėjau pakartoti eilėraštį. Tai buvo negirdėta nei man pačiam, nei klausytojams.

Po vieno iš tokių pasirodymų per matematikos pamoką, jau baigiantis pirmajam pusmečiui, generolas T.Daukantas (buvęs Lietuvos krašto apsaugos ministras, pabėgęs nuo vokiečių iš Vilniaus universiteto į Merkinę, vėliau pasitraukęs į Vakarus, mirė Amerikoje) visos klasės akivaizdoje man pareiškė: „Aš matau, kad matematika tau gyvenime nebus reikalinga. Aš nenoriu būti kliūtimi tavo ateičiai ir todėl tau rašau pusmečiui 4, ir parašysiu metinį. Gali mano dalyko nesimokyti“.

Tokį avansą man suteikė šis humanistas, nors gal ir ne visai pedagogiškas žmogus. Jis buvo jūrų kapitonas, apkeliavęs visą pasaulį, kalbėjęs ne viena užsienio kalba. Jo buvimas Merkinėje buvo unikalus vokietmečio reiškinys, panašiai kaip ir kitų bėglių – Kuzmicko, Būtėno, galų gale ir mano paties. Kuzmickas vadovavo literatams, greit suruošė jų vakarą, aš jame perskaičiau novelę – liūdną, pilną subjektyvių atodūsių ir vienatvės. Novelė sukėlė gyvą atgarsį klasėje, nes buvo labai ryškiai užšifruoti žmonės, kuriuos aš įtraukiau į savo išgyvenimų orbitą. Vėliau tų pačių literatų pajėgomis buvo leidžiamas leidinėlis, kuriame tilpo dar viena mano novelė - tokia pat skaudi, maištinga, mizantropiška. Joje atsispindėjo ir socialinio skurdo tema mano paties gyvenimo realijų pagrindu (jaunas studentas Velykų rytą bažnyčios aikštėje susitinka savo amžininkus – laimingus ir šventiškai džiūgaujančius, o tuo metu iš bažnyčios išeina elgetos ryšuliais nešina studento motina, kurią visi atpažįsta).

Praėjus daugeliui metų viename susitikime su Juliumi Būtėnu išgirdau, kad tuomet Merkinėje aš buvęs mokytojų dėmesio centre, kad visi labai jautriai norėję man padėti, žinodami mano katastrofišką materialinę padėtį. O tai, kad savo novelėje iškėliau socialinės nelygybės ir skurdo problemą, Kuzmickui nelabai patikę, kaip ir mano pasirinkimas su aštuntokais pastatyti pjesę „Prieš srovę“.

Kodėl ši pjesė patraukė mano dėmesį, dar jau sunku pasakyti, bet kaip J.Būtėnas pažymėjo, ko gero tas pats socialinis jausmas, A.Strazdelio asmenybė, jo maištinga ir nepriklausoma siela, lyriškumas ir meilė gyvenimui buvo tie bruožai, kurie glūdėjo manyje. Tai buvo labai drąsus ir netgi fantastiškas užmojis statyti tokį veikalą vienos klasės jėgomis. Su panelėmis problemos nebuvo – jų pjesėje tik dvi, o aš turėjau pasirinkimą iš šešių. Vaidino Onutė Cilciūtė ir Onutė Krivaitė. O ir vyrų klasėje buvo tiek daug... Strazdelį vaidino Antanas Grigelis – visą pokario metą dirbęs radijo komitete ir iki pat šių dienų vedęs gamtos, žvejų ir medžiotojų valandėles. Praėjus daugeliui metų Antanas pavadino mane savo mokytoju, nes aš jį padaręs kalbėtoju ir žodžio meistru.

„Prieš srovę“ buvo įgyvendinta kuklioje scenoje su labai ribotomis vienos klasės materialinėmis galimybėmis.

Algis Jasinskas kūrė scenografiją ir pasiaukojančiai atsidavęs darė viską, kad scenovaizdis būtų ir dvaro kambarys, ir rūmų salė, ir Strazdelio lūšna. Spektaklis turėjo didelį rezonansą, tai buvo įvykis. Matyt, jau tada gimnazijos galvos ir Merkinės miestelio vadovai pradėjo galvoti, ką gi daryti su manimi toliau. Kai priartėjo abitūros egzaminai, valsčiaus sekretorius – didelis mano globėjas ir rėmėjas, - man pasakė, kad jie nori, jog likčiau Merkinėje, kurčiau kažką panašaus į teatrą, kad man padės gauti darbą ir sutvarkys materialinę pusę.

Iš tikrųjų, baigus gimnaziją mane įdarbino vaistažolių supirkimo punkte su gana geru atlyginimu. Tai buvo 1944 metų liepos 1 dieną, o po dviejų savaičių į Merkinę atslinko frontas. Vokiečiai traukėsi, artėjo tarybinė armija.

Merkinėje neišgyvenau net metų, bet tie 10 mėnesių buvo nepaprastai intensyvūs, kupini mokslo, darbo, siekimų, puikių draugų, kilnių mokytojų. Visa tai taip užpildė mano gyvenimą, kad žvelgiant į juos po daugelio metų negali nesistebėti tuo turiningu pasauliu, kurį man atvėrė Merkinė. Apie tai daugelį kartų esu kalbėjęs tradiciniuose klasės susirinkimuose, kurie visą laiką vyko kas penkeri metai. 1994 metų birželio mėnesį bus 50 metų, kai aš mano klasės baigėme gimnaziją. Ar sulauksiu? Ar susitiksime?

Merkinė įsuko į mano gyvenimą ir puikių žmonių, mano amžininkų, kurių draugystė, dėmesys ir šiluma buvo didelis dvasinis turtas, mane palaikantis. Apie tai daug parašyta tų metų dienoraštyje, kuriame mano lyrinis jausminis pasaulis taip suskaldytas tarp polėkių ir kritimų, tarp pergalių ir liūdesio, vienatvės ir draugystės.

Pirmasis, kuris prabilo į mane su šiltu žodžių ir dėmesiu buvo Algis Jasinskas. Tai, kad jis dailės, muzikos, meno žmogus, buvo matyti iš karto. Jis grojo smuiku, puikiai piešė, net vaidino. Su juo mes daug ką veikėme kartu, sprendėm, aptarėm, dalinomės. Jis buvo liguistas, uždaras, jautrus, neturėjo kitų draugų, tarp jo ir klasės buvo man neaiškus barjeras. Man buvo jo ilgu, gaila, kartais suprantama. Mus artino ir Nastutė, su kuria jis draugavo jau gimnazijoje, o Nastutė buvo iš Nedzingės.

Baigiant gimnaziją, prieš pat egzaminus, mes nuvežėme spektaklį „Prieš srovę“ į Leipalingį, suvaidinome, grįžome namo per Vilkiautinį, sustojome nakvoti pas Julių Geležauską. O tas nugabeno mus pas savo kaimynus Žėkus. Pažintis su šia šeima – tai taip pat vienas iš turtingų epizodų mano gyvenime, pergyvenimų, svajonių, prisiminimų ir sapnų, kurie liko gyvi ir po tiek metų. Jie tokie gyvi, tokie jautrūs, jog rodos, joks laikas jų nepalietė, nieko neužtušavo, neištrynė. Priešingai, kuo toliau bėga laikas, nusinešdamas į nežinią daugybę pergyvenimų ir susitikimų, visa, kas susiję su Žėkų žmonėmis išliko iki smulkmenų apnuoginta, atvira, gyva, plazdančio tarsi gyvas šaltinis, kuris maitino ir maitina sielą, fantaziją, jausmus.

Mano paradoksalus pasaulis, ubagystės ir didžių siekių, purvo ir skaisčiausių svajonių atrodo tarsi harmonizavosi į gražią lyrinę giesmę, kurioje buvo ir graudu, ir liūdna, džiugu ir nepasakomai šviesu. Tai ir yra gyvenimas. Tai ir yra ties skrydžiai į žvaigždes, nepaliestas, tolimas, bet viliojančias ir nuolat kerinčias.

Petras mokėsi 7-oje klasėje ir man buvo mažai žinomas, Marytė – 6-oje ir visai nežinoma, nes šeštos klasės buvo dvi ir abi labai gausios panelėmis, o tarp jų tikrai daug labai žavių panelių. Jos visos dainavo chore, visos žinojo mane, bet kam man jas visas žinoti? Mes turėjome savo šešias aštuntokes. Taigi, kad Julius nuvedė mus pas Žėkus, tai nieko nuostabaus, nes jų net du vaikai mokėsi Merkinėje. Petras ir Marytė buvo namie ir todėl jie priėmė vyresniuosius kaip pridera.

Žėkų sodyba buvo sena, bet gražiai sutvarkyta. Gyveno jie turtingai, mokėjo ūkininkauti. Šeimininkavo dėdė, tėvo brolis, nes tėvas buvo vos prieš kelerius metus miręs. Šeima didelė – Antanas, Antosė, Petras, Marytė, Juozukas, Broniukas ir Onutė. Mus pakvietė į „kitą galą“, tai į gražiąją namo pusę, susodino už stalo, atnešė užkąsti, išgerti. Buvo birželis, greit pradėjo švisti, diena išaušo besėdint už stalo. Ir pririšo mano sielą prie tų namų, prie tų žmonių. Ne, ne iš karto. Buvo dar vakarėlis Vilkiautyje su šokiais, buvo dar atlaidai Liškiavoje ir vėl pasisėdėjimai ir palaiminta harmonija, šviesa, miražas. Ir, žinoma, - Antosė...

****

Kai frontas priartėjo prie Merkinės, kažkokia keista logika man padiktavo važiuoti ne arčiau fronto, t. y. į Nedzingę, bet trauktis nuo jo. O gal jis sustos prie Nemuno? Ir aš išvažiavau į Vilkiautinį.

Naktį baisiai bombardavo Merkinę, tiltą, ir gerai, kad manęs ten nebuvo. Praėjo šeštadienis, sekmadienis, grįžti atgal į Merkinę nebuvo prasmės, nes didesnė jos dalis sudegė, kaip ir vaistažolių supirkimo punkto pastatai. Apie tai pasakojo tie, kurie atėjo vėliau. Mes stovėjome Žėkų kieme - Petras, Antanas, dėdė, kai nuo Merkinės atėjo didelė grupė mano klasės draugų su dekanu Celiešiumi ir su Daukantu. Jie visi traukėsi nuo fronto. Sustojo, išgėrė vandens, pieno, pailsėjo. Siūlė ir mums eiti kartu. Petro neleido, aš be jo nesutikau (išeiti net nepranešus nieko į Nedzingę mamai!). Taip mes palikome Vilkiautyje laukti fronto, o jie visi išėjo. Vėliau visi jie atsidūrė Amerikoje, Anglijoje. Niekada nesigailėjau šito pasirinkimo ir dabar nesigailiu.

Po poros dienų atėjo rusai. Pagyvenęs dar savaitę kitą iki aprimo plentas, išvažiavau į Nedzingę. Jau Merkinėje sužinojau baisių dalykų. Bėgdami vokiečiai žiauriai nužudė klasės draugę Nikolskaitę, o einant frontui žuvo Vladas Kvaraciejus. Nedzingėje nebuvo linksmiau. Brolis Jonas suimtas, Zigmas buvo tampomas į Merkinę. Man Nedzingė liko tuščia, svetima, aš negalėjau joje likti. Nebuvo jokios užuovėjos. Grįžau į Vilkiautinį, ten praėjo rugpjūtis, rugsėjis. Petras išvažiavo į gimnaziją, man reikėjo kažką daryti. Laikraščiai rašė, kad Vilniuje atsidaro teatras, grįžo Kipras, Dauguvietis, Juknevičius. Ėjo gyvenimas, traukė į jį, nes ir pasilikti nebuvo prasmės. Slapti meilės jausmai negalėjo nustelbti proto aiškumo, kad Antosė ne man, kad dabar ne laikas, kad reikia išvykti nieko nelaukiant.

Aš išvažiavau į Alytų.

Tai jau buvo spalio pradžia. Nuėjau į Švietimo skyrių. Alytuje nieko nepažinojau. Nė vieno žmogaus. Buvo kažkokių tolimų giminaičių, bet jų neieškojau, nenorėjau...

Švietimo skyriaus vedėjas garsusis K.Klimavičius priėmė mane visiškai rimtai, nes mokytojų apskrityje labai trūko. Tada Alytaus apskričiai priklausė visas Varėnos rajonas, kuris buvo sukurtas vėliau. Tarnybą man pažadėjo, tik liepė palaukti. Matyt, mano pasiūla sudomino. Po poros dienų mane įformino Alytaus švietimo skyriaus politinspektoriumi. Tik toks laisvas etatas buvo skyriuje. Su politika man tada nereikėjo rūpintis, aš pradėjau tvarkyti skyriaus kanceliariją, lankiau miesto mokyklas. Vokiečių laikmečiu Alytuje dirbo teatras, per frontą iširo, bet nauja valdžia, matyt, norėjo jį atgaivinti ir tuo tikslu žiūrėjo į mane. Vieną rudens dieną mane supažindino su Vytu Jasinsku, alytiškiu, kuris buvo to vietinio teatro dalyvis. Jasinskas irgi labai norėjo teatro, jo visa šeima teatralai, tai Švietimo skyriaus ir valdžios palaiminimu mus išsiuntė į Vilnių, į sostinę sužinoti, ar galimas teatro kūrimas Alytuje.

Grįžome į Alytų nieko nepešę, Jasinskas išvažiavo į Vilnių laimės ieškoti ir vėliau į Maskvą studijuoti režisūrą. Aš sėdėjau Švietimo skyriuje, kurį laiką pavadavau į dekretines atostogas išėjusią mokytoją, dirbusią su trečiu skyriumi. Su vaikais labai susidraugavau, su jais paruošėme vieną koncertą (nesąmonė, tuo metu aš net gaidų nepažinojau, viskas atmintinai). Kolegos man pranašavo gražią ateitį. Kurį laiką ėjau kultūros namų direktoriaus pareigas, o nuo 1945 m. rugsėjo pirmosios buvau paskirtas Alytaus suaugusiųjų progimnazijos direktoriumi. Vadovavau progimnazijai, komplektavau mokytojus, dėsčiau lietuvių kalbą. Vadovavau dramos rateliui ir su juo pastatėme Arbuzovo „Šešias mylimas“. Aš vaikinau Bielką ir turėjau gerą pasisekimą. Pasikviečiau iš Nedzingės Eleną (dukterėčią, brolio Zigmo dukrą, vėliau – Elena Aleknavičienė), kuri mokėsi progimnazijoje. Gyvenome pas tokią gerą moterį Pocienę. Alytuje buvau garsus, žinomas žmogus.

1946 metų žiemos atostogų metu buvau Kaune Genę (Genovaitė Gukauskienė – sesuo). Ten radau „Tiesoje“ paskelbtą žinutę, kad Klaipėdoje organizuojamas teatras, kad skelbiamas konkursas artistų vietoms užimti. Išdūmiau į Klaipėdą, buvau priimtas ir pilna to žodžio prasme pabėgau iš Alytaus, nes atėjęs naujas Švietimo skyriaus vedėjas apie mano atleidimą nė nebandė kalbėti.

Sausio 28 dieną aš jau buvau Klaipėdoje. Taip prasidėjo paskutinė mano gyvenimo dalis.

(Užrašyta 1993.02.23).

 

 
Pradžia Kultūra UžraÅ¡ai apie MerkinÄ—s gimnazijÄ… po pusÄ—s amžiaus

Vieta Jūsų reklamai

Čia galėtų būti Jūsų reklama
Galimi skydelių matmenys: 160x80 px

Reklama

Lankytojai

mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien485
mod_vvisit_counterVakar640
mod_vvisit_counterŠią savaitę2705
mod_vvisit_counterPraeitą savaitę3688
mod_vvisit_counterŠį mėnesį12069
mod_vvisit_counterPraeitą mėnesį18577
mod_vvisit_counterViso841068

Šiuo metu naršo (20 minučių duomenys): 9
Tavo IP: 54.242.115.55
,

Klausimėlis

Kurį metų laiką mėgstate labiausiai?
 

Rėmėjai

Dėkojame rėmėjams:
Reklaminis skydelis

Svetainę kūrė: D. Blažukienės Kompiuterių studija „Alfakompiuteriai“ - kompiuterių remontas, svetainių kūrimas, apmokymai ir paskaitos

Joomla! yra atvirojo kodo programinė įranga, kuriama ir platinama taikant GNU/GPL licenciją