Pradžia Kultūra Ypatinga meilÄ— ir nostalgija DzÅ«kijai

„Giružis“ - Varėnos krašto bendruomenės laikraštis

Šiandien:_Ketvirtadienis, 24 Sausis 2019

Ypatinga meilÄ— ir nostalgija DzÅ«kijai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Romana   
Antradienis, 22 Liepa 2014 09:04

altIš Nedzingės kilęs Balys Juškevičius (1920-2013), didžiausią gyvenimo dalį atidavęs Klaipėdos dramos teatrui, įvertintas garbingu Klaipėdos kultūros magistro vardu, nuo pat jaunystės rašė savo gyvenimo dienoraščius. Šis faktas mūsų šeimai buvo žinomas, tačiau tik po Tėvo mirties praėjusių metų gegužės 28-ąją ilgai saugoti rankraščiai buvo ištraukti iš stalčių ir šeimos valia perduoti man, kaip vyriausiajam sūnui ir žurnalistui. Skaitant dienoraščius natūraliai kilo mintis kai ką perduoti publikuoti, nes juose nuo 1939 metų aprašyta ir visai mūsų valstybės istorijai svarbių ir įdomių faktų.

Gimtajam Dzūkijos kraštui B.Juškevičius visada jautė ypatingą meilę ir nostalgiją. Gyvenimo saulėlydį, kai jėgos apleido ir ilga kelionė iš Klaipėdos iki Dzūkijos jau buvo neįmanoma, Tėvas tai išgyveno skausmingai. Tik atvertus dienoraščius mes patys geriau supratome, kodėl Jį taip traukė jaunystės vietos, ypač Merkinė. Tikiuosi, kad ir dabar, 2014-aisiais, bus įdomu atversti 1944 metais rašytus puslapius. Tais metais karui baigiantis Merkinės gimnaziją baigė būrys įdomių, iškilių asmenybių, vėliau garsinusių savo tėviškę, o buvę klasiokai buvo taip susivieniję, pamilę vienas kitą, kad kas penkeri metai rengdavo klasės susitikimus. Iki išėjimo amžinybėn...

Andrius Juškevičius 

 

Balys Juškevičius

Ištraukos iš dienoraščio Merkinė – Alytus, 1943 12 15 – 1944 12 03

1943.12.26.

Pirmą Kalėdų dieną buvau kapuose. Laidojo mažą mergaitę. Ji atvažiavo čia su motina ir jaunesniu broliuku iš tolimų rytų, iš pafrontės. Jie ilgai naktį stovėjo lauke, kol juos įsileido į namus, todėl peršalo ir ji, ir jos mažas broliukas. Jie abu mirė. Broliukas, o po kelių dienų sesutė. Jos motina bučiavo jos rankas ir veidą, ir atsisveikino ašarose.

„Proščiai Liubačka“ – buvo jos vieninteliai žodžiai. Daugiau skausmas neleido kalbėti. Karas... Jos vyras žuvo fronte, vaikai – čia, Lietuvoje, kur akis užmerks ji – nežinia. Karas dar daug šeimų išskirs.

Jokių žinių iš draugų. Norėčiau susirašinėjimą atnaujinti su Iškausku, kur jis? Reikėtų laiškų parašyti. Studija! Artėja Naujieji metai. Tektų sveikinti ir Juknevičių, ir Alytaus teatrą.

1943.12.31.

Naktis. Girdžiu Naujų metų žingsnius. Jie ateina. Vienur tyliai, kaip čia, kitur triukšmingai nuo muzikos ar nuo šūvių.

Nauji metai atneš darbą. Tokių Naujų metų aš laukiu. Man reikia dirbti. Turiu pripažinti, kad ne visus praėjusius metus dirbau. To neturi būti! Dirbti, dirbti!

Gimnazija! Ar Naujieji metai atneš man brandos atestatą, kuris taip netoli ir kurio aš tikrai vertas? Ant savo sąžinės neturiu nieko, kas bylotų prieš brandos atestatą. Po pusės mėnesio viena klausimo dalis bus išspręsta.

Antrus Naujuosius metus leidžiu Nedzingėje. Pernai triukšmingai, kaip minios favoritas, šiemet užsidaręs, tylus, be draugų, be žmogaus.

Ką atneš Naujieji metai?

1944.01.12.

Egzaminų belaukiant.

Po kelių dienų paaiškės mano likimas Merkinėje. Tačiau bijau... Atrodo, nežiūrint, kad aš čia tapau savu, egzaminai bus oficialiai formalūs. Be abejo, ypač formalus žada būti kapelionas, direktorius.

Mane slegia egzaminai. Jeigu neišlaikau? Mano tikėjimas žmogumi tikrai žus. Ką daryti?

1944.01.23.

Džiaugsmas grįžta!

Po egzaminų. Jie liko toli. Aš pilnateisis aštuntokas. Lygus tarp lygių, dargi pirmas. Aš dalis to judėjimo, veržimosi, pasireiškimo, dargi vadas.

Džiaugsmas grįžta! Aš jaučiu jaunatvę! Darausi toks, koks buvau anais gerais laikais Kaune, Vilniuje. Mano epitafija apie Merkinę gal nustos reikšmės. Tikiu!

Egzaminus skaudžiai pergyvenau. Maniau išprotėsiu, atbudau tik po oficialaus pripažinimo.

Prieš savaitę buvo „Atžalyno“ atnaujinimas. Daugelis balsų pripažino, kad jog šiais metais jis geresnis nei pernai. Taip, geresnis. O galėjo „Atžalynas“ išeit dar geresnis, jeigu ne taip greit, ne taip skubom būtume statę. Egzaminai išsėmė dėmesį ir „Atžalyne“ aš nebuvau toks, koks galėjau būti. Vis dėlto...

Po egzaminų susirūpinau savo materialine būkle, kreipiausi į Kuzmickį. Iš gimnazijos gavau 100 RM su pažadu ir toliau manim rūpintis.

Per apsilankymą pas Kuzmickį gavau „Varpų“ almanachą su jo įrašu.

Į mane grįžta džiaugsmas. Vis dažniau gaunu žinių apie buvusius vaidybos studijos mokinius. Štai Vilniaus laikraštyje rašė, jog pastatyme „Meilė nėra toks paprastas dalykas“ dalyvavo ir jauniausi aktoriai Brazdelytė, Gužauskaitė, Veselauskas.

Šiaulių „Varpuose“ užtikau Kymanto ir Gasiūno pavardes.

Tai tik dalis... Ševeliovaitė dalyvavusi Vilniaus konservatorijos pasirodyme, reiškia, ji lanko konservatoriją, tačiau ar ji dirba teatre?

Artėjantys brandos egzaminai įneša kai kurių tradicijų: štai, aštunta klasė turi tradicinį šimtadienį. Mūsų klasė jau ruošiasi. Ryt pradedam „Prieš srovę“ repeticijas, kuri bus dalis mūsų pasirodymo. Šimtadienio proga manoma išleisti ir ekstra leidinį. Į redakciją ir aš įeinu.

Veikale „Prieš srovę“ gal nevaidinsiu...

Strazdelį vaidins P.Subačius, Bausytę – Cilciūtė (1944.02.18 – P.Subačius pakeistas A.Grigeliu).

Beje, dėl Cilciūtės... Ji domina mane! Kaip aktorė, ne kaip žmogus. Tačiau su moterimis aš keistas. Iš tolo... O tai neša pralaimėjimą.

Sausio pradžioje Š.Amerikoje mirė A.Smetona. Jis nelaimingai žuvo gaisro metu. Kai kas įtaria jį nužudytą buvusių komunistų...

Šiandien salėje turėjime jo minėjimą. Įdomų pranešimą apie ano meto užkulisius pranešė T.Daukantas, buvęs krašto apsaugos ministras. „Smetona įsimylėjęs vieną moterį, prie kurios jis buvo jau ne Smetona, bet sviestas. Smetona bijojo asmenybių ir gudresnių už save į valdžią bijojo įsileisti“. Daukanto teigimu, nauju Smetonos įpėdiniu galįs likti K.Pakštas. Jis, esą, taip sapnavęs.

1944.02.07.

Neseniai sužinota, kad sausio 1 d. Paryžiuje mirė Jurgis Baltrušaitis. Lietuvių tauta, ypač literatūra nustojo didelio dainiaus, vienintelio tokio gilaus filosofo-poeto. Apie Baltrušaičio didybę dar istorija bylos...

Vakar, vasario 6 d., Merkinės gimnazijos salėje buvo labai gausus blaivybės akcijos susirinkimas. Paskaitą skaitė dekanas Celiešius. Paskaita buvo akademinio pobūdžio retorišku atžvilgiu. Tai pavyzdys, kaip paruošti ir pasakyti kalbą.

Po paskaitos skaičiau savo neva feljetoną – „Pragėriau“ žirgelį“ ir tiek prajuokinau publiką, kad buvau audringai palydėtas. O tą feljetoną parašiau per vieną valandą.

Frontas rytuose artėja. Daugelyje vietų mūšiai vyksta Lenkijos bei Estijos teritorijose. Italijoje anglai artėja prie Romos. Kalbama, jog per Merkinę šiomis dienomis turės pražygiuoti vokiečių kariuomenė. Jeigu taip, tai mūsų šimtadienis gali susitrukdyti.

Dėl pagausėjusio banditų siautimo Merkinėje įvesta sargyba iš trijų žmonių, budėjimas dviem pamainomis. Sargyba susidės iš policininko, tarnautojo ir mokinio. Į mokinių-sargybinių sąrašą ir aš įrašytas. Man tai nemalonu. Kiekvienas veiksmas su ginklu bei kariniai veiksmai man nepakenčiami. Tačiau...

Sunkiai serga Daukantas.

1944.03.01.

Perėjūnai...

Karas žmogų sugadino. Atsirado įvairių perėjūnų, parsidavėlių, banditų.

Banditai siautė aplink Merkinę jau keletą mėnesių. Tačiau iki šiol dar laikėsi nuošaliau. Šiomis dienomis jie priartėjo prie Merkinės. Policija dėjo pastangų susidurti su jais, tačiau veltui.

O vakar įvyko skaudus susidūrimas su banditais Galubauskų sodyboje. Banditai užėmė sodybą dar naktį ir laikėsi joje ir dieną. Kažkas pranešęs policijai, bet nenurodęs tiksliai vietos. Policija išvažiavo. Priartėjus prie Galubauskų sodybos staiga per langą pasipylė serija šūvių ir žuvo vachm. Jakubauskas, du policininkai sužeisti. Įvyko kautynės, žuvo trys banditai, jų tarpe pats vadas, du paimti gyvi, vienas iš jų – iš miestelio Gorodeičikas – jaunas vietos ruselis. Šis tardomas išdavė daugelį paslapčių. Susidūrimo metu padegti trobesiai, sudegė tvartai ir klėtis.

Sąryšyje su banditų puolimais iškilo įdomus faktas: gauja žino apie intymius gimnazijos ir miestelio reikalus. Kažkas iš gimnazistų santykiauja su jais. Yra šnipų! Gimnazijoj įtempimas.

Žuvęs vachm. Jakubauskas buvo tikras patriotas. Kovojo Vilniaus krašte su gaujomis ir neseniai grįžo į Merkinę. Čia žuvo.

Miestely neramu.

Materialiai vėl pradedu bankrutuoti, nes mano pinigai baigiasi, daugiau neturiu. Tektų vėl prašyti gimnazijos globos. Tačiau prašyti... Kaip sunku prašyti. Žinau, kad būsiu suprastas, tačiau prašyti taip sunku.

Aš užmiršau visus draugus. Kymantas vaidinęs naujoje Šiaulių teatro premjeroje, laikraščiai giria. Turiu surasti Iškauską, Blažį. Turiu parašyti jiems laiškus.

1944.03.30.

Gavau laišką iš Romualdo Veselausko iš Vilniaus teatro. Dieve, kaip nudžiugau! Jie neužmiršo manęs! Jis rašo „Mielas Šarūne“. Mane tuo pačiu vardu tebevadina. Rašo, jog mano vardu sveikinęs ir Juknevičių, ir Kačinską, ir kad jie man linkėję gerų dienų. Dieve, tie žmonės. Žinau, niekad nebūsiu jų tarpe! Niekados nedalyvausiu jų šventėse ir laimėjimuose.

Romualdas rašo, jog jis patenkintas pasiektais rezultatais naujuose pastatymuose ir kad triumfuojąs. Taip, jis buvo gabiausias.

Gužauskaitė – tikras teatro kraujas. Ji žino, kad skirta teatrui ir kad teatras - jai. Tas ją džiugina. Ji triumfuoja.

Teatre ir Brazdelytė Eugenija – ta brangi, miela Eugenija. Jai norėčiau palinkėti ypatingos laimės, nes ji to verta. Tai gero žmogaus dvasia teatre. Ji gavusi „Gigante“ didoką rolę ir rodo gerų rezultatų. Dieve, jai padėk.

Dambrava – teisėjas! Nuostabu! Bildušas – dirbęs teatre, vaidinęs ir staiga iš Vilniaus dingęs. Jam nepatiko aktoriaus kaukė. Studijoje būtų mielai pasilikęs, tačiau teatre – ne! Dabar grįžęs į Vilnių ir studijuojąs mediciną.

Julija Šev. ištekėjo. Braškė – Vilniuje. Ten ir Buivydaitė. Ji veda pavyzdinę pradžios mokyklą. Gaigalaitė metusi tarnybą ir vaidina Biržų teatre. Stanevičiūtė buvusi Vilniuje, bet dabar dingusi.

Bakšys studijuoja mediciną. Ambrazaitė grįžusi į Kauną ir vaidinanti – minią... Berenytė studijuojanti odontologiją. Aldona Plačenytė-Skiepinaitienė – Vilniuje. Zarembaitė – atsidavė rezignacijai ir, turbūt, gaili studijos. Gorodeckis skaito – ruošiasi dideliems darbams. Jam buvo pasiūlyta likti teatre, tačiau jis išstojo. Žinoma, teatrui tai nedidelis nuostolis. Kęstutis Mikl. Vilniuje. Balčiūnas – fronte. Visai nieko nesužinojau apie Pikelį, Paliokaitę, Maželytę ir Stankevičių. Ypač būtų įdomu sužinoti apie Stankevičių. Jis buvęs kalėjime...

Įdomu, kad į teatrą buvo pakviesti tik Gužauskaitė, Brazdelytė ir Veselauskas. Nei Stanevičiūtės, nei Ševeliovaitės, nei, pagaliau, Liktoraitės. Kodėl? Tuo tarpu teatre dirba iš Kauno studijos pora žmonių. Tai Statkevičiūtė ir kažkoks Pavorotnikovas.

Teatars! Jis atgaivina mano viltis ir mano svajas. Atėję gyvi žodžiai grąžino anas dienas su mąstymo valandom, etiudais, su pratimais, su spektaklių laukimu.

Ak, Dieve, ar grįšiu aš į teatrą?

Baisios mintys

Šiandien iš Alytaus į gimnaziją manęs teiravosi saugumo policija. Ji žinanti apie mano netolimą praeitį ir manimi besidominti. Ko gi, pagaliau, jai reikia? Neįsivaizduoju Savo sąžinėje nejaučiu nieko, kas mane apkaltintų prieš save patį.

Laiškų iš Blažio ir Jono nesulaukiu.

1944.03.31.

Kilo sąjūdis stoti į organizuojamą gen. Plechavičiaus vietinę rinktinę rado atgarsį ir gimnazijoje. Pradžioje buvo užsirašę Alesius, Ražukas, Ivanauskas ir P.Subačius. Dabar dėl įvairių aplinkybių pirmieji du atkrito. Liko tik Ivanauskas ir P.Subačius.

Girdėti gandų, jog būsianti skubi mobilizacija. Atėję telegramos registruoti vyrus nuo 1915 iki 1925 gimimo. Karas?

1944.04.12.

Balandžio 3 važinėjau į Alytų. Privalėjau prisistatyti saugumo policijos viršininkui. Pasimatymas įvyko, prieš tai aš nežinojau, ko pagaliau jie iš manęs nori ir kam aš esu šaukiamas. Prieš pasiruošiant apklausinėti pastebėjau ant stalo lapą su prašymu, kurio matėsi tik apatinė dalis. Supratau: lakšte buvo mano parašas ir data 1941 03? Supratau: būsiu kaltas dėl bolševikmečio laikymosi. Pasiruošus apklausai buvau paklaustas:

- Ar jūs žinote, dėl ko būsite klausinėjamas?

- Ne, pone viršininke.

Tada jis perskaitė man seną mano gyvenimo aprašymą, pridėtą prie prašymo stoti į Darbininkų valstiečių kursus. Gyvenimo aprašyme buvo atkreiptas dėmesys į tas vietas, kur kalbama apie mano veiklumą fabrike ir komisariate. Be to, viršininkui buvo neaišku, kodėl aš Vaikelio Jėzaus draugijos įstaigą išvadinau nepadoriais žodžiais. Perskaičius gyvenimo aprašymą apklausinėjimas vyko toliau – kur gimiau, mokiausi, ką veikiau baigęs amatų mokyklą, kaip ir kuo pasižymėjau fabrike.

- Ar tamsta komjaunimo narys arba padavęs pareiškimą?

- Ne, nebuvau narys. Taip pat nedariau pareiškimo. Tiesa, būdamas fabrike, kilus sąjūdžiui organizuoti komjaunimą, dalyvavau poroje informacinių susirinkimų, tačiau kadangi iš fabriko greit išėjau, tai tas klausimas atkrito.

- Ar fabrike turėjai kokių reikalų su bolševikų propagavimu?

- Buvau sieninio laikraščio redakcijos narys, taisiau kitų parašytus straipsnius ir buvau išrinktas meno vadovu.

- Ar dalyvavai judÄ—jime komisariate?

- Buvau Mopro narys, redagavau sieninio laikraščio Mopro skyrių, porą kartų vaidinau komedijas ir deklamavau du S.Neries eilėraščius. Be to, vieną eilėraštį išspausdinau „Komjaunimo tiesioje“.

- O kodėl tamsta niekinai buvusį režimą ir prisidėjai prie bolševikų?

- Aš norėjau mokytis. Neturtingiems mokslas anuo metu buvo sunkiai prieinamas. Draugijoje kartais trūkome duonos. O į kursus norėjau labai patekti ir baigti gimnaziją. Todėl rašiau gyvenimo aprašymą perdėdamas ir pasigirdamas.

Paskutinį mano teigimą įrašė į bylą.

- Pone viršininke, kas seks toliau po šio apklausinėjimo?

- Nežinau, bet gal būt viskas baigsis laimingai.

Išvažiavau. Patekau į įtariamųjų sąrašą. Dabar, apylinkėje siaučiant banditams, tai nėra malonu. O būti neištikimam Lietuvai? – Niekados!

1944.07.01.

Istorija vėl atneša anas dienas, kai iš mūsų krašto važiavo svetimi žmonės, skubėdami veždami kas tik pirma po ranka pakliuvo. Šios dienos panašios į anas.

Plentais kelia dulkes šimtai mašinų, skubančių nežinia kur. Kasdien per nedidelį atstumą girdisi dundant patrankų kanonada. Tai esą kovos su lenkais. Rusų frontas artėja. Jis esąs prie Minsko. Tai artimiausias punktas per visą karo laiką, kai frontas apsistojo. Vokiečiams aiškiai nesiseka. Italijoje traukiamasi. Prancūzijoje invazija plečiama ir pėda po pėdos užimamas miestas po miesto. Visi frontai žiauriai kruvini. Rusai žygiuoja į Suomiją. Karas pasiekė didelį tempą.

1944.07.02.

Pergrupuojamos kariuomenės voros užtvindė kelius. Be paliovos dunda patrankos. Naktį kažkokie žmonės sudegino tiltą per Merkį, kuriuo naudojosi vokiečių kariuomenė. Kol kas miestelyje vaikšto įvairūs gandai ir sunku atskirti, kur tiesa, kur melas. Tačiau ateina autoritetingi žodžiai, kurie liepia būti drąsiems ir vieningiems. Tie žodžiai sukaupia jėgas ir duoda pasitikėjimo. 

1944.07.06.

Kariuomenės ešelonai skrieja atgal ir atgal. Vilnius dega. Frontas gal už šimto, gal už pusantro šimto kilometrų. Merkinė beveik panikoje. Miestelis kraustosi iš sugriuvusių pastatų į kaimus.

Frontas artÄ—ja...

 
Pradžia Kultūra Ypatinga meilÄ— ir nostalgija DzÅ«kijai

Vieta Jūsų reklamai

Čia galėtų būti Jūsų reklama
Galimi skydelių matmenys: 160x80 px

Reklama

Lankytojai

mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien168
mod_vvisit_counterVakar452
mod_vvisit_counterŠią savaitę1541
mod_vvisit_counterPraeitą savaitę3367
mod_vvisit_counterŠį mėnesį10215
mod_vvisit_counterPraeitą mėnesį13980
mod_vvisit_counterViso806877

Šiuo metu naršo (20 minučių duomenys): 5
Tavo IP: 54.172.221.7
,

Klausimėlis

Kurį metų laiką mėgstate labiausiai?
 

Rėmėjai

Dėkojame rėmėjams:
Reklaminis skydelis

Svetainę kūrė: D. Blažukienės Kompiuterių studija „Alfakompiuteriai“ - kompiuterių remontas, svetainių kūrimas, apmokymai ir paskaitos

Joomla! yra atvirojo kodo programinė įranga, kuriama ir platinama taikant GNU/GPL licenciją