Į etnografinį Musteikos kaimą – mokytis senųjų amatų

0
6

Etnografiniame Musteikos kaime vyko Dzūkijos nacionalinio parko ir
Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos darbuotojų suorganizuota jau dvidešimtoji pynimo stovykla

Rūta Averkienė

Dzūkiškų amatų: pinti, lieti žvakes, lipdyti iš molio, drožinėti, pjauti rugius, virti degutą, kopinėti su geiniu, šienauti, įkurti ugnį su skiltuvu, mokytis kitų senųjų dzūkų amatų paslapčių – mokėsi apie šešiasdešimt šios stovyklos dalyvių iš Lietuvos ir užsienio. Kad pajustų dzūkišką dvasią, viso to jie mokėsi gamtos prieglobstyje, šalia kaimo pakraštyje įrengto drevinės bitininkystės bityno ir muziejaus, kur gyvena ir bitelės. Kantrių stovyklos dalyvių, kurie čia kai kas suvažiavo šeimomis, su mažais vaikais, neišbaidė nei retsykiais nukrapnojęs lietus, nei spiečiai įkyruolių uodų. Gyvenimas palapinėse, valgio virimas ant laužo kai kam buvo egzotika.
Pasak kasmetinių unikalių senųjų dzūkiškų amatų stovyklų „sielos“, sumanytojo ir organizatoriaus, Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato Kraštovaizdžio apsaugos skyriaus amatų meistro Romo Norkūno, mokymų tikslas – kad kuo daugiau žmonių išmoktų amatų, kuriuos senovės dzūkai mokėjo, atrastų tik šiam kraštui būdingus bruožus, pažintų tradicinį dzūkų gyvenimo būdą. Patys jų išmokę, ir kitus galės pamokyti. Jis įsitikinęs, kad šiandien, kai beverčiai užsienietiški niekučiai baigia išstumti lietuvių tautinius papročius, pomėgius, amatus bei tradicijas, yra labai vertinga tai, kad kai kurie žmonės stengiasi iš rankų nepaleisti to, ką mūsų tėvai ir seneliai meistrauti mokėjo.
Romas mokė pynimo iš pušies šaknų, vytelių ir šiaudų. Jie pramoko, kaip pasiruošti ir pasigaminti žaliavą ir nupinti kokį nors buities reikmenį – lėkštelę, pintinę, gorčių, šviestuvą. Kaip ir kasmet, pynimo stovyklai Romas rengėsi iš anksto – pjovė žilvičius, meldus, lupo medžio karnas. Visa tai – žaliava būsimiems dirbiniams. O stovyklos metu visi drauge ruošė pynimui pušų šaknis, pjovė rugius, rinko beržo tošį.
Stovyklos metu buvo galima pasimokyti ir kitų amatų. Dalyvius iš Varėnos rajono, Vilniaus, Kauno, Druskininkų, Klaipėdos ir kitur keramikas Audrius Matonis mokė lipdyti ir išdegti molinius dirbinius. Parko darbuotojos: istorikė Virginija Pugačiauskienė ir visuomenės informavimo specialistė Laimutė Saviščevienė – mokė pinti šiaudinius „sodus“. Romas Norkūnas demonstravo, kaip kopinėti su geiniu, įkurti ugnį su titnaginiu skiltuvu. Dzūkiškų amatų mokėsi ir grupelė smalsuolių iš Vokietijos. Už stovyklavimą gamtoje ir mokymąsi dalyviai turėjo mokėti simbolinį mokestį – po vieną eurą už dieną, atsivežti keletą įrankių darbui – peilį, žirkles ir ylą, visa kita buvo organizatorių rūpestis. Progos gilintis į pynimo bei kitų amatų paslaptis nepraleido ne viena jauna šeima. Į Musteiką jos atsivežė ir savo vaikus – su dzūkiškų amatų pradžiamoksliu susipažino ir jie.
Mergežeryje gyvenanti Rasa Ramanauskienė su vyru ir trimis vaikais džiaugėsi atradusi smagų amatų mokymąsi gamtos prieglobstyje. Ypatingai džiaugėsi tuo, jog meistrauti patiko ir jos vaikams. O pačios rankomis pagamintas krepšelis bus labai mielas ir ras vietą namuose.
Ana iš Vilniaus, į pynimo stovyklą šiemet atvažiavusi trims dienoms su šeima, joje dalyvauja jau penkioliktą kartą. Iš pradžių atvažiuodavo viena, paskui atvažiuodavo jau su vyru ir vaikais. „Draugai juokiasi, negi aš per tiek metų dar neišmokau pinti? Žinoma, kad išmokau, bet dabar jau važiuoju ne tik pinti, bet ir su pynimu susidomėjusiais žmonėmis pabendrauti, ir gamtoje prie laužo pamedituoti. Devynmetis sūnus taip pat noriai važiuoja, nes susitinka su praėjusiais metais čia sutiktais draugais“, – sako Ana. Pasak Romo Norkūno, yra nuostabu, kai žmogus nori išmokti prakalbinti medį, žolyną, molį… Aplink gamtoje yra tiek žaliavos būsimiems darbams – reikia tik ją pastebėti. „Amatas ir miršta, jei jo neperduodi“, – tvirtina amatų meistras.
Stovyklos dalyviai ne tik mokėsi amatų, bet ir su nuostaba stebėjo bendruomeninį senovinio kaimo gyvenimą. Romas tvirtino, kad jie ne tik dirbo, bet ir pramogavo: lankė Musteikos apylinkes, keliavo Drevinės bitininkystės pažintiniu taku, maudėsi senovinėje pirtyje, ėjo į naktinius žygius prie Raganų akmenų, naktimis kūreno laužus ir klausėsi dzūkiškų pasakojimų apie tai, kad dzūkas nuo seno jokiam darbui žmogaus nesamdė – viską, ką galėjo ir mokėjo, pasidarydavo pats. Ilgais rudens ir žiemos vakarais sumanūs šiliniai dzūkai iš paruoštų balanų pynė krepšius, iš pušies šaknų ir žilvičio – kašikus, kadagio ar liepų karnų – vyžas, iš vasarą surinktų šiaudų narstė sodus. Prieš Grabnyčias iš vaško liejo žvakes, audė divonus (lovatieses), staltieses ir lininius abrūsus (rankšluosčius), gaminosi namų buities bei apyvokos daiktus, baldus, padargus.
Pakalbinti dalyviai sakė esą labai patenkinti pynimo stovyklos organizavimu, kuri jau „išaugo savo marškinėlius“ ir ateityje turėtų vadintis kiek kitaip – juk čia galiama išmokti daug daugiau. Ne vienas čia stovyklauja kasmet. Šių metų stovykla liko patenkintas ir amatų meistras Romas Norkūnas, kuris sakė, kad šiemet, kaip ir pirmojoje pynimo savaitėje prieš dvidešimt metų, kuri buvo suorganizuota Marcinkonių kaime prie Grūdos, tvyrojo pagarbos dzūkų amatams dvasia. Per dvidešimt metų Musteikoje jų mokėsi daugiau kaip tūkstantis žmonių.

Palikti atsiliepima

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia