Mokslas ir technologijos sparčiai keičia žmonių pasaulį. Lietuvos mokslų akademijos tikrojo nario Vilniaus universiteto profesoriaus emerito, habilituoto fizikos daktaro Jono Grigo nuomone, šiandien mokslo žinios labiau nei bet kada formuoja kultūringą žmogų, o mokslas vis labiau tampa mūsų amžiaus kultūros pagrindu.
Mokslas įvairiose šalyse vystomas skirtingai. Tai priklauso nuo valstybės vykdomos politikos prioritetų, mokslininkų potencialo, mokslui plėtoti palankios aplinkos ir kt. veiksnių. Kaip manote, su kokiais iššūkiais susiduria Lietuvos mokslininkai? Ar Lietuvoje yra palankios sąlygos mokslo plėtrai?
Palankiausias sąlygas mokslui plėtoti turi didžiosios ir turtingosios šalys, kaip JAV, Kinija, Japonija, Vokietija ir kitos, kurios mokslui ir technologijoms skiria milijardines lėšas. Net nelabai turtingoje Indijoje teko matyti universitetų ir Technologijos institutų, kurių Lietuva galėtų pavydėti. Tačiau ir kai kurios nedidelės šalys, kaip Šveicarija, Skandinavijos šalys ar net mažesnė už Lietuvą Slovėnija turi gerą mokslą, gerų mokslininkų ir palankią mokslui plėtoti aplinką. Tai tikrai priklauso nuo valstybės vykdomos politikos prioritetų. Lietuvos mokslininkai yra tarptautinės mokslo bendruomenės dalis ir susiduria su tais pačiais iššūkiais, kaip ir kitų šalių mokslininkai. Jie žino mokslo iššūkius, dar neišspręstas problemas ir jas sprendžia, dažnai bendradarbiaudami su kitų šalių mokslininkais, ir po kruopelę savo atradimus įneša į bendrą pasaulio žinių aruodą. Lietuvos mokslininkai geriausiuose recenzuojamuose pasaulio žurnaluose kasmet spausdina kelis šimtus mokslo straipsnių, skaito pranešimus tarptautinėse mokslo konferencijose, kartu su kitų šalių mokslininkais dalyvauja tarptautiniuose projektuose. Mokslo plėtrai sąlygos kasmet gerėja. Su Europos sąjungos struktūrinių fondų pagalba Vilniuje ir Kaune atsirado Mokslo slėniai, Vilniuje atidaryti galingi Gyvybės mokslų bei Mokslo ir technologijų centrai, kuriuose sutelkta iš Vakarų gauta nauja unikali mokslinė įranga, apie kurią anksčiau galėjome tik pasvajoti. Sutelktas ir mokslinis potencialas. Sąlygos mokslo žinių kūrybai yra palankios kaip niekada Lietuvos istorijoje.
Mokslas, kaip socialinis reiškinys, yra svarbi visuomenės veiklos, jos civilizacijos ir kultūros dalis. Visuomenė labai mažai žino, kokios Lietuvoje nagrinėjamos mokslinės problemos, kokie mokslinių tyrimų rezultatai bei jų taikymas. Kodėl?
XXI amžius, tarsi vėjo gūsis, įsiveržė su tokia gausa mokslo atradimų, kad daugelis žmonių juos supras tik po kelių dešimtmečių. Jie keičia ir žmonių kultūrą. Internetas, išmanieji telefonai ir kompiuteriai pavertė pasaulį globaliniu kaimu, o Lietuvą – jo dalimi. Kas vyksta pasaulyje, tas neišvengiamai vyksta ir Lietuvoje. Išsilavinę ir žingeidūs žmonės visais laikais bandė prasiskverbti už jų kasdienybės rūpesčių ribų. Jų minčių turinys, jų domėjimosi ir ieškojimų ratas keitėsi iš kartos į kartą, kaip keitėsi žmonių rūpesčiai ir tikslai. Įvairiose epochose žmonių dėmesys buvo nukreiptas tai į religiją, tai į matematiką ir filosofiją, į geografinius atradimus ir naujų žemių užkariavimus, į valstybės valdymo teoriją ir praktiką, į senovės tyrinėjimus ir meną. Tais laikais, kai geriausios protinės jėgos buvo naudojamos filosofijai, klasikos tyrimams arba menui, kultūringais buvo laikomi tie žmonės, kuriems tie dalykai nebuvo svetimi, kurių mintys atspindėdavo atitinkamai valstybės filosofiją, kurie giliai žinojo klasiką ir meną.
Dabar žmonijos mintis intensyviausiai dirba mokslo srityje, mokslui naudojama pagrindinė žmonijos intelektualinės energijos dalis. Mūsų kartos laikmetis vadintas tai atomo, tai kosminių kelionių, tai informacinės visuomenės amžiumi. Tuo pabrėžiama, kad intensyviausiai vystosi tos mokslo sritys, kurios sąlygoja nepaprastai sudėtingų technologijų plėtrą, o pastaroji, savo ruožtu, iš esmės keičia mūsų laikmečio žmonijos gyvenimą. Mokslas kuria pagrindines žinias apie pasaulį. Ir prieš šimtus metų pasaulis turėjo didžių rašytojų, filosofų ir menininkų. Kas jų kūrybos nesuprato, nebuvo laikomi kultūringais žmonėmis. Tačiau per tą laiką didžiausi pokyčiai įvyko moksle. Kultūringą žmogų šiandien labiau nei bet kada formuoja mokslo žinios, mokslas vis labiau tampa mūsų amžiaus kultūros pagrindu. Neturintys mokslo žinių dažnai teršia ir kultūrą. Pasaulį krečia būtent mokslo ir technologijų pasiekimai. Mokslas ir technologijos tuo pačiu apsprendžia būdingiausius mūsų kultūros bruožus. Dabar negalima eiti kartu su laikmečiu, neturint mokslo žinių. Mokslo atradimai keičia žmonių kultūrą. Kompiuteriai piešia paveikslus, groja simfonijas, rašo knygas. Kompiuterių nebuvo, kol mokslininkai jų nesukūrė. Šiandien vargu ar galima laikyti kultūringu žmogų, kuris nesupranta gamtos dėsnių ir tų dėsnių valdomų reiškinių.
Mokslas keičia tiek materialią, tiek dvasinę kultūrą. Radijo ir televizijos ryšių sukūrimas, ypač per Žemės palydovus, atvėrė plačias galimybes skleisti materialią ir dvasinę kultūrą tarp žemynų ir valstybių, į nuošaliausius žemės taškus. Mokslas leidžia suprasti, kas ir kodėl iš tikro vyksta pasaulyje, kaip viskas kartu veikia ir iš ko pasaulis sudarytas. Mokslas keičia mūsų gyvenimą, atskleisdamas gamtos tvarką ir jos grožį. Tad mokslas atskleidžia subtiliausią Kūrėjo meną. Moksliniai tyrimai tam tikra prasme yra meno rūšis. Mokslininkas dažnai galvoja kaip poetas. Jis stovi prieš lentoje prirašytų formulių gausybę ir mato sudėtingiausią reiškinį kaip dailininkas, stovėdamas prieš paveikslą, arba kaip rašytojas užmerktomis akimis prisimena emocijas, savo vaizduotėje ieškodamas reiškinių paaiškinimo ir išvadų, klausimų ir atsakymų. Kūrybos lygis moksle, kaip ir mene, priklauso tiek nuo vaizduotės, tiek nuo talento.
Kur mes šiandien būtume be mokslo? Ar galėtume šiandien patogiai gyventi be mokslo vaisių –elektros, radijo, televizoriaus ir telefono, mašinų, traukinių ir lėktuvų? Mokslas veikia kasdienį mūsų gyvenimą labiau nei mes manome. Mums reikalinga mokslo pažanga, kad išgyventume besikeičiančiame vis sudėtingesniame pasaulyje. Mokslas lemia visuomenės gyvenimo būdą ir ateitį. Mokslo žinių kūryba yra brangi, jai reikia kvalifikuotų žmonių ir modernios įrangos. Kur to nėra, ten nėra ir mokslo, nėra ir žinių šaltinio, nėra universiteto, nors ir kabotų lentelė su užrašu Universitetas. Nėra ten ir kultūros.
Tačiau mokslas visada buvo truputį už visuomenės vidinio žiedo ribų. Vakarų civilizacijos kultūrinis centras dažniausiai sukosi apie menus, o mokslas skriejo saugioje nuo jų orbitoje. Kai sakome „kultūra“, daugelis galvoja apie grožinės literatūros knygas, muziką ar dailę. Todėl muzikai ar dailininkai yra labiau pagerbiami. Romanistams taipogi šaukiama valio. O mokslininkai yra nepatrauklūs, pilki. Išleidusį romaną Lietuvos žiniasklaida išaukština, o išleidusį mokslo monografiją – ignoruoja.
Ironiška, kad mokslui sėdint užpakalinėje kultūros eilėje, jo nuostabūs vaisiai – mikrofonai, telefonai, radijas, televizija, kompiuteriai ir kitokios elektronikos priemonės – pašėlusiai veši menais besiremiančioje kultūroje. Kuo labiau mokslui sekėsi kurti menams tarpininkaujančią aplinką, tuo labiau jis neteko kultūrinės reikšmės. Tačiau mokslas ir kultūra yra dvi vieno medžio šakos.
O visuomenė mažai žino, kokios Lietuvoje nagrinėjamos mokslinės problemos, kokie mokslinių tyrimų rezultatai bei jų taikymas todėl, kad mokslininkai nemoka skleisti savo sukurtų žinių, o Lietuvos žiniasklaida mokslą ignoruoja. Žiniasklaida turėtų informuoti visuomenę apie visas kūrybos sritis, materialiąją ir dvasinę kultūrą, mokslą ir kultūrą. Žiniasklaidos paskirtis yra: 1) informuoti, 2) šviesti ir 3) linksminti visuomenę. Laikraščiai, radijas ir televizija selektyviai informuoja visuomenę ir linksmina ją, bet jos nešviečia, nelavina, neskleidžia mokslo žinių, kurios XXI amžiuje kiekvienam tampa didžiausia vertybe, kurios yra didžiausias visuomenės turtas. Tuo pačiu ji neatlieka bene svarbiausios savo funkcijos. Žiniasklaida atitrūko nuo žinių šaltinio, t. y. nuo mokslo, kaip žinių kūrybos. Ar žino Lietuvos žmonės už ką kasmet Lietuvos mokslininkams skiriamos solidžios mokslo premijos, už ką mokesčių mokėtojai jiems moka atlyginimus? Nemanau.
O kodėl Lietuvos žiniasklaida ignoruoja mokslą? Nes tam reikia profesionalumo. Lengviau parašyti apie nusikaltimus, parodyti koncertą, žaidimus ar loterijas. Lietuvoje niekas neruošia mokslo žurnalistų. Gal todėl didžiausi mūsų laikraščiai ir televizija vengia apie mokslą net prasižioti. Skleisti mokslo žinias, parodyti, ką dirba tūkstančiai Lietuvos mokslininkų universitetuose ir mokslo institutuose tarsi ne jų paskirtis. Todėl Lietuvoje mokslininkai ir jų kuriamas mokslas visuomenei ir politikams mažai žinomi. Taip Lietuvos žiniasklaida prisideda prie mokslo ir iš jo augančių technologijų žlugdymo.
Didelis visuomenės turtas yra žmogaus protas ir išradingumas, kokia forma jis besireikštų. Linkėčiau Lietuvos žiniasklaidai puoselėti juos, neatitrūkti nuo mokslo, žinių šaltinio. Kitaip mūsų žiniasklaida ir liks tik tolimojo Europos provincijos užkampio paskalų ir nusikaltimų sklaida.
Šiuolaikiniame pasaulyje labai svarbu, kad visuomenė būtų moksliškai išprususi ir atsakinga, kad galėtų daryti įtaką politiniams ar net komerciniams sprendimams. Nemanote, kad mokslinis raštingumas tėra tik siekiamybė?
Įvairiose šalyse galima išgirsti apgailestavimų dėl nepakankamo visuomenės mokslinio išprusimo. Amerikiečių mokslininkai mano, kad 90 proc. jų tautiečių yra moksliškai neraštingi. Tai gąsdinanti statistika iš pirmaujančios pasaulyje šalies. O kaip yra Lietuvoje? Turime tiek universitetų, mokslo institutų ir centrų, o esame moksliškai nelabai išprusę. Ką tai reiškia?
Čia yra tam tikras dviprasmiškumas, nes yra dvi skirtingos mokslinio raštingumo sampratos. Pirmoji yra mokslo raštingumas, jo tikslas yra suteikti žmogui tam tikrą kiekį mokslo žinių. Tokių žmonių Lietuvoje yra daug: jie kartais vadinami kvalifikuota darbo jėga. Antrasis yra mokslinis raštingumas, reiškiantis mokslinį pažinimo kelią ir kritišką bei kūrybišką mąstymo apie mus supantį pasaulį procesą. Tautai būtini kritiškai mąstantys žmonės, nes mokslinis raštingumas yra žmogui būdinga vidinė moralinė gėrybė. Jis kuria kūrybišką galvoseną, kuri vertinga kiekvienam žmogui, jis padeda žmonėms geriau gyventi filosofine, bet ne materialine prasme. Turime kurti tiek kritiškai ir kūrybiškai mąstančių, tiek ir pakankamai mokslo žinių turinčių ekspertų visuomenę.
Mokslinis raštingumas mums padeda pasirinkti gydytoją, vaistus ar gydymo būdą. Jis įgalina suprasti, kokie reiškiniai mus supančioje aplinkoje galimi ir kokie ne, todėl pastoviai mus skatina siekti daugiau žinių, norą daugiau suprasti. Jis būtinas kompetentingų socialinių ir komercinių sprendimų priėmimui. Kadangi mokslas yra procesas, plėtojamas žmonių, dirbančių socialinėje ir verslo aplinkoje, jo pripažinimas turi būti svarbiausias visuomenės mokslinio švietimo tikslas. Mes neturime apsimesti, kad mokslas yra absoliučiai objektyvus ir izoliuotas nuo visuomenės. Turime tikėtis ginčių ir nesutarimų, ir išsiugdyti kritinę galvoseną gyventi su jais. Šia prasme mokslinio raštingumo reikia visiems ir kiekvienam. Jis yra reali ir būtina mūsų amžiaus siekiamybė, nes yra pavojinga gyventi mokslo ir technologijų valdomoje visuomenėje, neturint apie jas pakankamai žinių.
Mokslo rezultatų taikymas gali būti labai pavojingas žmonijai ir priminti Pandoros skrynią…
Fizikai, chemikai ir biologai sukūrė daug pavojingų kūrinių (atominių bombų, cheminių ir biologinių ginklų), kurie gali ne tik pakenkti, bet ir sunaikinti žmoniją. Tie kūriniai tampa pavojingi, kai patenka į blogas rankas. Kol gyvename neramiame pasaulyje, kuriame yra valstybių, grasinančių sugriauti nusistovėjusią tvarką, besistengiančių užgrobti ar sunaikinti kitas šalis, mokslo atradimai pirmiausia taikomi gynybos (arba agresijos) tikslams, nes tik saugiose šalyse galima kurti mokslo žinias ir naudoti jas aplinkos ir visatos tyrimams. Tačiau mokslo atradimai plėtojant medžiagotyros ar net visatos tyrimus ilgainiui ateina ir į buitį, į kasdienį mūsų gyvenimą ir jį sparčiai keičia, gerina gyvenimo kokybę. Prisikėlę mūsų tėvai ir protėviai jau neatpažintų pasikeitusio pasaulio.
Humanitariniai mokslai pasitraukė į šešėlį, jie visame pasaulyje išgyvena krizę. Ar nemanote, kad vartotojiškoje ir technokratinėje visuomenėje pernelyg mažai reflektuojama apie civilizacijos vystymosi kryptį, apie tai, kas yra pats žmogus, koks jo idealas? Ar šiuolaikiniame pasaulyje tai jau nebeaktualu, nes kuriamas naujas žmogaus tipas?
Mokslo pasiekimai visada keitė žmonių buitį, kultūrą, meną ir filosofiją. Žmonės keitėsi ir keičiasi, iki šiol painiodami šios kaitos priežastis ir pasekmes. Daugeliui šventiniai fejerverkai atneša didesnį dvasinį pasitenkinimą nei mokslo atradimai, kuriais kasdien naudojasi. Nepaisant to, jaunimas vis labiau supranta, kad mokslas yra brangenybė, kuri seka šeimininką visur. Net kaimo žmonės supranta, kad mokslas yra mūsų gerovės ir kultūros pagrindas ir siunčia vaikus į universitetus. Humanitariniai mokslai pasitraukė į šešėlį todėl, kad tarptautiniu mastu pripažinta, jog XXI amžiaus visuomenei reikia 5-10 proc. humanitarinio išsilavinimo, 10-15 proc. socialinio ir 75-85 proc. mokslinio (fizinių mokslų) išsilavinimo žmonių. Kai Japonijoje paklausiau Panasonic firmos prezidentą, kaip atsitiko, kad jų šalis, neturinti jokių gamtinių išteklių, gyvenanti ant nuolat drebančių uolų ir alinama taifūnų, tapo viena turtingiausių pasaulio šalių, jis atsakė: „Moksliškai išlavintas jaunimas yra didžiausias tautos turtas.“ Šalys, pernelyg susižavėję humanitariniu jaunimo lavinimu, yra priverstos kviesti informacinių technologijų ir kitus fizinių mokslų specialistus iš svetur.
Praraja tarp mokslininkų ir humanitarų tapo tokia gili, kad jie jau nesusikalba. Anot amerikiečių mokslo rašytojo Snow’o, dalis humanitarų neišmano mokslo taip pat, kaip ir jų neolito laikų proseneliai. Kaimo žmogaus mokslo atradimai nepasiekia, nes Lietuvos žiniasklaida apie mokslą neinformuoja. Šiuolaikinis visuomenės mokslo žinių lygis yra toks žemas, kad beveik neįmanoma sudominti mokslinėmis problemomis, mokslinių tyrimų tikslais ir projektais net šviesiausio proto eilinį pilietį arba nemokslinių specialybių studentą. Bedugnė tarp mokslininkų ir visuomenės platėja. Jau dabar gyvename iliuzijų pasaulyje. Šią būseną sustiprina socialiniai tinklai. Technologijos mus nuasmenina. Esame perskaitomi, prognozuojami ir, ištyrus mūsų pomėgius ar komentarus, nesunkiai programuojami. Internetas siūlo produktus ir paslaugas. Kartu renka informaciją apie asmens duomenis, pirkinius, judėjimą ir socialinius ryšius. Nors oficialiai asmens duomenys apsaugoti, praktiškai jie lengvai pasiekiami. Algoritmai žino, ką mes darome, ką galvojame ir kaip jaučiamės. Faktiškai mes jau esame valdomi. Kuo daugiau apie mus žinoma, tuo mažiau mūsų pasirinkimai yra laisvi. Naudojant įmantrias manipuliavimo technologijas, programinės įrangos galės valdyti mus. Tendencija yra nuo kompiuterių programavimo prie žmonių programavimo.
Civilizacijos vystymosi kryptis reflektuojama, tačiau ją diktuoja mokslas, nes į fundamentalius klausimus, tokius kaip kas mes esame, kodėl mes esame čia, Žemėje, kaip atsirado gyvybė ir panašius gali atsakyti tik mokslas, o ne humanitarai. Mes esame ne objektai, o sudėtinga lygtis, į kurią įeina sąmonė, spalvos, jausmai, suvokiami pasaulio daiktai ir reiškiniai. Jei atskirsime vieną lygties pusę nuo kitos, liausimės egzistavę. Kol protas nesudėlioja visko į vietą, realybės nesuvokiame. Ir nors tikrai kuriamas naujas, su dirbtiniu intelektu sąveikaujantis, žmogaus tipas, jo dvasinės savybės, moralė, empatija, jo idealai lieka svarbūs ir mokslo bei technologijų valdomoje visuomenėje. Tačiau ar ilgam?
Plėtojantis dirbtiniam intelektui žmogus ir mašina ilgainiui gali susivienyti ir tapti panašūs į dirbtinio intelekto gyvūnus (DIvūnus). DIvūnai tobulins save ir taps dar protingesni. Pasikeitus kelioms technologijų kartoms, jie pranoks žmones. Susijungę su elektroninėmis smegenimis, įgysime papildomų galių, galėsime nieko nebepamiršti, nes turėsime pentabitų talpos duomenų kaupiklį, prijungtą prie smegenų. Galėsime sujungti savo sąmonę su mašina ir sustiprinti protinius gebėjimus, o smegenis pakeisti galingesniu įtaisu. Mumyse susijungs kūnai ir mašinos, turėsime geriausia, ką gali duoti technologijos, ir biologinį paveldą. Prognozuojama, kad šio šimtmečio viduryje technikos pažanga gali tapti tokia sudėtinga, kad jos bus nebeįmanoma kiekvienam suvokti. Tuo metu gali įvykti žmonijos ir kompiuterių integracija ir atsirasti naujo tipo žmonės. Tikėtina, kad dirbtinis intelektas keis gyvybę Žemėje, o kita dalis robotų pavidalu plėsis kosmose. Tai peržengs žmonijos ir biologijos ribas. Mums suteikta garbė būti to proceso pradžios liudininkais ir prisidėti prie jo.
Parengė
Danutė Valentukevičienė