Penktadienį Varėnos kultūros centro parodų salėje buvo atidaryta dailininko, pedagogo, poeto Vytauto Dailidkos iš Eišiškių tapybos paroda „Dzūkija – bočių žemė“
Romana Vaičkutė
Rytų Lietuvos krašto
šviesuolis
Vytautas Dailidka gyvena Eišiškėse. Gimė 1937 metais Vygonyse, okupuotoje Lietuvos žemėje, dabar – Baltarusija. Autorius yra pedagogas, dailininkas, poetas, vertėjas, sąjūdininkas, aktyvus lietuviškosios kultūros puoselėtojas, kraštotyrinių leidinių autorius ir rengėjas. Nuo 1992 m. iki 2002 m. vadovavo Eišiškių Stanislovo Rapolionio gimnazijai, rūpinosi gimnazijos naujo pastato statyba. Ši mokykla – lietuviškos kultūros židinys Eišiškių krašte.
V.Dailidka – Vasario 16-osios akto signataro D.Malinausko kultūros premijos laureatas. Lietuvybės dvasia gyveno visa dailininko šeima – jo tėvas Vincas Dailidka buvo mokytojas, lietuviškos „Ryto“ draugijos narys.
Kelias į meną
V.Dailidkos kelias į meną prasidėjo vaikystėje. Jis prisimena: „Spalvų ir tapybos stebuklą pamačiau 1943 metų žiemą. Tėčiui išvykus į mokytojų konferenciją, suradau tėčio „neryškias“ akvareles ir nutariau jas pataisyti, paryškinti. Nieko gero nesigavo.
Po to kažkurią dieną tėtis iš Eišiškių atvežė akvareles ir teptuką man. Parodė, kaip reikia tapyti. Iki šiolei prisimenu tą akvarelę, kurią rodydamas, nutapė tėtis… Tai buvo sodybos vaizdelis: namas su raižytomis langų apkalutėmis, langinėmis, su rūtų ir bijūnų darželiu, su šulinio svirtimi, gandralizdžiu su gandru, tamsia dangaus žydryne po audros, kokios mes jau nematome, ir skaisčia įvairiaspalve Vaivos juosta per visą dangaus skliautą.
Vėliau, jau Eišiškių gimnazijoje, mano 10-mečio vaiko fantazijų dailės mokytoja Elena Efimovna Omaralijeva nevaržė. Tik vieną kartą, kuomet prieš Kalėdas sumaniau pasveikinti tėvelius ir nupiešti atviruką „Tikėjimas, Viltis ir Meilė“ pamokos metu man piešiant, ji priėjo prie manęs ir ramiai pasakė, kad šito mokykloje piešti negalima, bet nesutrukdė užbaigti darbą. Tų trijų žodžių sąvokos tapo mano gyvenimo kredo. Jaudino vaizduotę ir V.Krėvės Dainavos šalies senų žmonių padavimai, ir P.Tarasenkos Perkūno šventykloje, ir Lietuvių liaudies pasakos, iliustruotos K.Šimonio, mamos dainuojamos dainos – su jomis ji kėlė ir eidavo poilsio. Jau kitais metais su akvareliniu piešiniu pasveikinau tėvelius velykiniu atviruku. Tuos mano darbelius tėtis išsaugojo. Po išėjimo Anapilin, iš tolimos vaikystės jie sugrįžo pas mane.
Besimokydamas Trakų pedagoginėje mokykloje turėjau nuostabų mokytoją Jevgenijų Moisejevą, Lietuvos pirmųjų dailės vadovėlių ir dailės ugdymo programų bei metodikos sudarytoją. Vėliau stebėjau gamtą, žmones, bandžiau įspūdžius vaizduoti kaipo savamokslis. Vadovavau Eišiškių rajono liaudies dailininkų skyriui, rengiau audėjų parodas.
Paskatintas dailininko Antano Žmuidzinavičiaus, įstojau į Vilniaus dailės institutą. Dailės institute padėjo pažinti piešinio, tapybos kompozicijos paslaptis dėstytojai Alfredas Gurskas, Jonas Gudmanas, Janina Morkytė ir kt.
Baigęs institutą, pasilikau mokykloje, mokiau vaikus dailės, braižybos, o laisvalaikį skyriau pažintinei kraštotyrinei veiklai, įkūriau mokykloje kraštotyros muziejų „Atmintis“, kūrybinei bei pedagoginei veiklai. Reikėjo šioje vietovėje atkurti lietuviškas mokyklas.
Ištroškęs savo Tėvynės Lietuvos praeities pažinimo žinių, sovietmečiu rusakalbėse mokyklose Lietuvos istorijos nesimokėme, domėjausi ir domiuosi jos praeitimi, tautos kultūros paveldu, tai teikia kūrybinį impulsą. Šioje parodoje pateikiu kai kuriuos tapybos kūrybinius darbus ir žodinės kūrybos savilaidos knygeles.
Lietuvybės akcentai
Kaip teigia pats dailininkas, jo drobėse pavaizduoti piliakalniai – daugiausia iš Vidurio, taip pat Rytų Lietuvos, – Eišiškių, Dieveniškių, Šalčininkų krašto. Deja, autoriaus žodžiais, dabar sulenkėjusiame Šalčininkų krašte dalis piliakalnių yra tiesiog barbariškai niokojami, suariami. Į akis krenta Zodiako ciklas „Ateiviai“ – ir iškart pamatai sąsajas su M.K.Čirlionio kūryba. Tačiau tai nėra pamėgdžiojimas, tai tarsi Čiurlionio vizijos tąsa. Parodoje autorius prisipažino, kad kartą, dar ankstyvoje jaunystėje pamatęs Čiurlionio paveikslus liko jais sužavėtas visam gyvenimui, iš jų ateina inspiracijos saviems kūriniams.
Tačiau didžiąją parodos dalį sudaro paveikslai, kuriuose ryškūs lietuvybės akcentai lenkiškame krašte.
Tarp artimųjų ir giminių
Į V.Dailidkos parodos atidarymą susirinko gausus būrys jo giminaičių, gyvenančių Varėnos rajone ir pačioje Varėnoje. Atvyko šeima – broliai, seserys, vaikai, anūkai.
Gražių žodžių autoriui negailėjo kultūros centro darbuotoja Lena Sinkevičienė, sakiusi, kad čia eksponuojama tik maža dalis V.Dailidkos paveikslų, visiems parodyti prireiktų kelių parodų. Kaip buvusi mokytoja, kolegos kūryba džiaugėsi Varėnos r. savivaldybės administracijos kultūros ir sporto skyriaus vedėja Laima Denutienė, autorių sveikino žurnalistas ir leidėjas Juozas Vercinkevičius iš Trakų, su kuriuo autorių sieja bendri darbai puosęlėjant lietuvybę Šalčininkų krašte.
Dainas autoriui ir susirinkusiems dovanojo Kamila Antanavičiūtė (mokytojas Kęstutis Breidokas).
Beje, ši paroda ne pirma mūsų rajone – 2019 m. Valkininkų kultūros centre veikė „Mano tėvynė Lietuva. Dzūkija – bočių žemė“.
Pirma paroda po karantino
Simboliška, kad patrioto ir lietuvybės puoselėtojo V.Dailidkos parodos atidarymas buvo pirmasis renginys po kelis mėnesius žmonių laisvę ribojusio karantino. Iš skaidrių, šviesa dvelkiančių paveikslų (vienas ciklas taip ir vadinasi – Šviesa, įkvėptas Sąjūdžio idėjų – aut.) sklindanti laisvės ir patriotizmo dvasia žavi ir įkvepia, todėl užsukite ir pasigėrėkite kuklaus kūrėjo puikiais darbais. Paroda vyks iki liepos 7 d.
Autorės nuotr.
