Medžio skulptūra. Varėnos krašto skulptoriai

0
12
Algirdas Juškevičius

Nuo seno lietuvių pamėgta medžio skulptūra užima labai svarbią vietą tautos kultūriniame palikime. Daugelis iki mūsų dienų išlikusių viduriniųjų amžių ir ankstyvųjų naujųjų laikų vaizduojamosios dailės kūrinių yra skulptūros. Skulptūros užuomazgų galime rasti senųjų baltų plastikos pavyzdžiuose: lazdose su briedžių galvutėmis, rago skulptūrose, gintariniuose amuletuose (III tūkst. – IV tūkst. pr. Kr.). Seniausi medinės liaudies skulptūros pavyzdžiai yra išlikę iš XVIII a., o gausiausiai yra XIX a. antrosios pusės ir XX a. pradžios kūrinių.
2020-uosius metus Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė Tautodailės metais. Seimas šį nutarimą priėmė, atsižvelgdamas į tai, kad šiais metais minima daug dėmesio tautodailės plėtrai skyrusio Lietuvos dailės istoriko, grafiko, nusipelniusio meno veikėjo Pauliaus Galaunės gimimo 130 metų sukaktis. P. Galaunė – pirmasis ir vienintelis, parašęs veikalą, apimantį visas lietuvių liaudies meno šakas ir žanrus („Lietuvių liaudies menas“, 1930 m.). Šiame veikale jis itin daug vietos skyrė skulptūrai. „Skulptūros“ skyriuje aptariama skulptūrų siužetai, jų tipai ir prototipai (grupinės ir pavienės skulptūros), meninės formos, kompozicija, spalvos, medžio drožinių puošimas, pjaustymo būdai, raštai. Anot P. Galaunės, „lietuvių tauta nuo seniausių laikų gyveno nepereinamų miškų plotuose, todėl skulptūrinėms formoms sudaryti medžio medžiagos buvo čia gana. Ji nuo seniausių laikų buvo naudojama kaipo pagrindinė medžiaga daiktingai buičiai kurti ir tos buities meninėms formoms plėtoti“.
Didžiulę reikšmę turi P. Galaunės parengti albumai „Skulptūra“ (I knyga 1963 m., II – 1965 m.). Pirmoje knygoje galima perskaityti išsamų dailininko Juozo Mikėno įvadinį straipsnį. Jame rašoma, kad skulptūra yra viena labiausiai paplitusų lietuvių liaudies meno šakų. Pabrėžia, kad tradicinė lietuvių liaudies skulptūra buvo kuriama bemokslių liaudies menininkų. Liaudies menininkai primityviais darbo įrankiais – peiliu, kirviu, skaptuku – sugebėjo iš paprasto medžio sukurti vertingus meno kūrinius, būdingus savitu meniniu traktavimu ir formų įvairumu. Medinė liaudies skulptūra buvo talpinama į mažosios architektūros paminklus, vadinamus stogastulpiais, koplytstulpiais, kryžminiais kryžiais ir koplytėlėmis, kurios būdavo pritvirtinamos prie medžio kamieno, arba didesnės, pastatytos ant kalvelių ir šiaip aukštesnių vietų. Liaudies menininkas savo kūriniuose reiškė savo artimųjų skriaudas ir lūkesčius, vietoje ikonografinių šventųjų jis pavaizdavo paprastą žmogų, ryškiai nusakydamas jo socialinę padėtį, jo gyvenimo būdą ir aplinką. Tačiau J. Mikėnas atkreipia dėmesį ir į tai, kad „būtų neteisinga sakyti, jog liaudies menininkai vaizdavo vien sau artimą aplinką. Be savitai interpretuotų krikščioniškosios ikonografijos temų, liaudies skulptūros formų traktavime bei nuotaikoje matome ir tuo laiku vyravusių stilių atgarsių, tam tikrą jų sekimą. Liaudies menininkai, matydami kulto pastatuose dailės kūrinių, kartais pasekdavo jų stilistinėmis savybėmis. Todėl greta savito, liaudiškos temos sprendimo retkarčiais matome laisvesnę pozą, judesį, tam tikrą teatrališką gestą, tapybiškumą, būdingą baroko dailei, kurios buvo gausu kulto pastatuose“.
P. Galaunė atmetė liaudies skulptūros kaip „bažnytnio meno“ koncepciją, įrodė, kad tematika ir turinys – skirtingos definicijos. Tarybiniais metais buvo dedama daug pastangų kovai su religija, neigiamai žiūrima į „dievukus-rūpintojėlius“ kaip neturinčius jokios vertės, naikinami kryžiai ir koplytstulpiai. P. Galaunės paruošti liaudies skulptūros albumai su plačiais įvadiniais straipsniais ženkliai prisidėjo prie šios kūrybos išlikimo ir atgimimo.

Šiuolaikinės liaudies skulptūros atgimimas susijęs su 1966 m. įsteigta savanoriška liaudies menininkų organizacija – Liaudies meno draugija, kuri 1990 m., atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pasivadino Lietuvos tautodailininkų sąjunga. Šiuolaikinė lietuvių liaudies skulptūra remiasi ir perėmė turtingos tradicinės liaudies skulptūros patyrimą ir bruožus, o drauge pergyveno nemaža sunkumų, blaškymosi. Pokario metais buvo reikalaujama naujų temų. Meistrai orientavosi į literatūrinius siužetus. Įsivyravo humoristiniai ir satyriniai siužetai: visokiausi velniai, girtuokliai, medžiotojai, įsimylėjėliai. Skulptūra tapo suvenyrinė, sumenkėjo jos turinys ir meninė forma. Tuo pat metu eilė meistrų sukūrė ir vertingų skulptūrinių vaizdų, dažniausiai – specialiai parodoms. Liaudies meno parodų ekspozicijose skulptūra užimdavo ir tebeužima dominuojančią vietą. Pastaruoju metu dažnai grįžtama prie tradicinių siužetų, tautinių herojų vaizdų.

Varėnos kraštas yra turtingas talentingų ir darbščių kūrėjų.

Algirdas Juškevičius
Varėniškis Algirdas Juškevičius – ne tik vienas talentingiausių Varėnos krašto tautodailės meistrų, skulptorius, kūrėjas, bet ir pedagogas, keturis dešimtmečius vadovaujantis Varėnos jaunimo studijai „Kadagys“ ir mokantis jaunimą drožybos meno paslapčių. Visa šio subtilaus menininko kaupta patirtis, visa tai, ką pats kūrė ir kitus mokė, sugulė į pirmąjį Lietuvoje tokį leidinį, kurį galima pavadinti drožybos vadovėliu „Drožinėti paprasta“ .
Algirdas Juškevičius gimė 1957 metais Rusijoje, Krasnojarsko krašte, tremtyje. Jo tėvai kilę iš Varėnos rajono: tėvelis – iš Sapiegiškės, mama – iš Pilvingių kaimo. Kai 1960-aisiais šeima grįžo į Lietuvą, įsikūrė Ratnyčioje. Baigęs studijas Vilniaus universiteto Matematikos fakultete 1981 m. atvyko dirbti į Varėną
Nuo 1980 m. dalyvauja parodose, nuo 1981 m. yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, meno kūrėjas (2005 m.). Nuo 1989 m. A. Juškevičius drožia šventųjų skulptūras. Šie kūriniai pelnė menininkui didelį populiarumą. Daug laiko ir sumanumo tautodailininkas skiria smulkiems meno dirbiniams. Savo knygoje „Algirdo Juškevičiaus kūryba“ (2007), kurioje yra 33 skulptūrų nuotraukos, menininkas rašo: „Medis man visada buvo artima medžiaga. Laiveliai iš žievės, vėjo malūnėliai, vėliau – kaukės, skulptūros atvedė į šiandieną“. Knygoje be skulptūrų nuotraukų yra ir keletas literatūrinės kūrybos pavyzdžių, kurie patraukia skaitytoją gražia, gyva, sklandžia kalba, vaizdingu pasakojimu. A. Juškevičiaus pasiekimai buvo ne kartą aptarti periodinėje spaudoje, yra sukurtas dokumentinis filmas „Algirdas Juškevičius – medžio drožėjas, skulptorius, pedagogas“.
Įvertinimai: LR kultūros ministerijos premija (2007); „Sidabrinės bitės“ ženklas ir premija (2007); nominacija „Geriausias Alytaus apskrities meistras“ (2006); prizas „Už kūrybišką tradicijos interpretavimą“ (2006); LR Seimo medalis (2002); diplomas žurnalo „Meisteris“ organizuotame „Auksarankių konkurse“ (2002); parodos medalis (už amatų plėtojimą) „Ką pasėsi-2001“; II vieta, L. Šepkos premijos konkurse (1994); Lietuvos TSR valstybinė premija (1986); I vieta už geriausią skulptūrą, „Visų amatų diena“ (1983). Autorinės parodos surengtos Vilniuje, Druskininkuose Varėnoje, Nedzingėje, Marcinkonyse, Merkinėje, grupinės – ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Islandijoje.

Antanas Česnulis
Vienas geriausių Dzūkijos skulptorių Antanas Česnulis gimė 1948 m. Kriokšlio k., Varėnos r., gyvena Naujasodės k. prie Druskininkų. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys. Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacijos narys. Parodose dalyvauja nuo 1976 m. Jam suteiktas Lietuvos meno kūrėjo statusas. Daugelio medžio skulptorių simpoziumų ir plenerų Lietuvoje bei užsienyje dalyvis. Kūryba buvo eksponuota Rusijoje, Armėnijoje, Graikijoje, Slovėnijoje, Indijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje. Kūrinių įsigijo Lietuvos tautodailininkų sąjungos fondas, Sankt Peterburgo tautų etnografijos muziejus, Manhaimo (Vokietija) miesto muziejus, Stepono Batoro muziejus Vengrijoje. 1982 m. suteiktas Lietuvos TSR meno saviveiklos žymūno vardas, apdovanotas liaudies ūkio pasiekimų parodos aukso medaliu. 1986 m. tapo Lietuvos TSR valstybinės premijos laureatu. 1987 m. apdovanotas liaudies ūkio pasiekimų parodos sidabro medaliu. 1998 m. tapo Lietuvos kultūros ministerijos premijos laureatu.
A. Česnulis įkūrė savo skulptūrų parką sodyboje, Naujasodės kaime. Parkas prasidėjo nuo vėjo malūno 1998 metais, kurio 4 aukštuose išdėstyti autoriaus kūriniai. Vėliau atsirado unikali Rūpintojėlių siena. Kiekvienais metais parkas pasipildo naujais kūriniais. Parke vykdomi kūrybiniai plenerai, seminarai, edukacinės programos.
Jo sukurtų skulptūrų ir kryžių yra daugelyje Varėnos rajono vietovių: Dubičiuose, Marcinkonyse, Čiurlionio kelyje ir kitur. Ypatingą dėmesį A. Česnulis skiria gimtajam Krokšlio kaimui. 1989 metais, prasidėjus Atgimimui, Krokšlyje prie kaimo ąžuolų vyko pirmoji vieša kaimo šventė. Tuomet iš Krokšlio kilęs Antanas Česnulis padovanojo kaimui paties išdrožtą stogastulpį su varpu viršuje ir išraižytu užrašu: „Skambink per amžius vaikams Lietuvos, kad laisvės nevertas, kas negina jos“. Kai 2010 m. rugpjūčio 8 d. praūžusi audra nulaužė abu S. Dariaus ir S. Girėno ąžuolus, Krokšlio kaime žaliavusius jau 77 metus, tai ąžuolai nebuvo palikti supūti. Jie buvo nuvežti į Naujasodę, kur A. Česnulio sodyba. Menininkas ėmėsi darbo – iš ąžuolų išdrožtos S. Dariaus ir S. Girėnos skulptūros. Skulptūrinės kompozicijos viršuje sukasi mažas lėktuvėlis – simbolinė „Lituanika“, kuris tarsi simbolizuoja, jog šiame kaime lietuviškumo, patriotizmo dvasia bus gyva amžinai, ji keliaus iš kartos į kartą.
2012 metais A. Česnulis apdovanotas Varėnos rajono savivaldybės Kultūros ir meno tarybos įsteigtu „Sidabrinės bitės“ ženklu ir rajono savivaldybės kultūros premija už ilgametę kūrybinę veiklą, meilę gimtajam kraštui ir jo puošimą meniškais drožiniais.

Vytautas
Šibaila
Senojo drožybos amato puoselėtojas Vytautas Šibaila (1954-2016) gimė 1954 m. Gudakiemio k., Varėnos r. Savamokslis menininkas kūrybinę veiklą pradėjo 1980 metais. Pirmąją skulptūrą išdrožė pagal Mikelandželo „Dovydą“. Tačiau vėliau jau kūrė originalias, netradicines skulptūras, jose susipynę žmonių, paukščių ir žvėrių motyvai.
Rašytojo Adomo Mickevičiaus 200 metų jubiliejaus proga V. Šibaila kūrė bareljefus Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus viešajai bibliotekai, per mėnesį išdrožė 11 figūrų pagal „Poną Tadą“.
V. Šibailos sukurtos skulptūros buvo eksponuotos Vilniaus dailės salonuose, Alytuje, Varėnoje, Druskininkų „Girios aide“, Švedijoje. Jo skulptūros išsiskiria iš kitų, nes menininkas buvo maištingos sielos, todėl ir kūrinai banguoja nuo ramių iki gaivališkų. Tai liudija jo skulptūrų pavadinimai: „Verksmas“, „Džiaugsmas“, „Šauksmas“, „Demonas“ ir kt. Skulptorius yra išdrožęs iš ąžuolo rūpintojėlį su atversta knyga – antkapinį poeto Antano Kalanavičiaus paminklą Sapiegiškių kapinėse.
2006 m. V. Šibailai buvo suteiktas meno kūrėjo statusas. Apdovanotas valstybės stipendijomis už etnokultūros puoselėjimą. Apie V. Šibailos kūrybą Lietuvos televizija sukūrė dokumentinį filmą „Kaimo modernistas“, rašytojas Jurgis Kunčinas parašė novelę „Karibaila“.
xxx
1999 metais išleistoje knygelėje „Varėnos krašto menininkai“ pristatomi Dzūkijos tautodailininkai ir jų kūryba. Tarp jų yra ir medžio drožėjų: Vytautas Baublys, Saulius Jonas Indrašius, Kazimieras Žlabys, Gintaras Turonis, Juozas Vitkus (1953-2010). Leidinyje „Auksalio kupkas“ (2010) išsamiai iš vaizdžiai pristatomi jau minėti menininkai Antanas Česnulis, Algirdas Juškevičius, Vytautas Baublys, Saulius Jonas Indrašius ir kt.

Parengė Laimutė
Cibulskienė
Varėnos viešosios bibliotekos bibliografė

Palikti atsiliepima

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia