Apie dzūkų kultūros festivalį, arba Kodėl „banguoja“ dzūkai?

0
186

Dzūkų tapatybė modernėjančiame pasaulyje nėra stabili. Kalba, kilmė, vieta yra tie kriterijai, kuriais argumentuojama tapatybė. Priklausyti etninei grupei arba ne yra socialinis pasirinkimas, t.y. mes patys galime spręsti būti dzūkais ar apsiriboti tautine tapatybe.

VALENTUKEVIČIENĖ

Atrodytų, kad etniškumą puoselėjančių renginių Dzūkijoje niekad netrūko. 1995 m. Alytuje surengtas pirmasis tris dienas trukęs Dzūkijos kultūros kongresas, kuriame daug dėmesio skirta regiono istorijai, kalbai ir kitam kultūriniam paveldui. Po septynerių metų, t. y. 2002 m., Merkinėje nuaidėjo antrasis Dzūkijos kultūros kongresas. Trečiojo nebesulaukta. Minėtinas ir Varėnos kultūros centro turbūt jau gerą dešimtmetį rengiamas dviejų dienų festivalis „Dzūkų godos“. Abu renginius jungė vienas ir tas pats tikslas – puoselėti tarmę ir etninę kultūrą. Tik ar pavyksta tų tikslų pasiekti ir sujudinti dzūkus?
Šių metų rugsėjį miškingame Mardasavo kaime nuskambėjęs trijų dienų Dzūkų kultūros festivalis Čiulba ulba sulaukė didelio visuomenės susidomėjimo. Šio festivalio sumanytoja – Varėnos kultūros centro vyriausioji specialistė etnografė Eglė Kašėtienė. Varėnos kultūros centro l. e. direktorės pareigas Miglita Kašėtienė pasakojo, kad iš pradžių apie festivalį net minties nebuvo – planuota tik paminėti garsaus liaudies dainininko Petro Zalansko 120-ąsias gimimo metines, bet Eglė šiam jubiliejui suteikė platesnį kultūrinį kontekstą, ir iš jubiliejinio renginio išaugo trijų dienų festivalis su kruopščiai parengta reklama.
Pasak kalbininkės, vienos iš Pietinių pietų aukštaičių šnektų žodyno sudarytojų, dr. Vilijos Ragaišienės, „Dzūkų kultūros festivalis Čiulba ulba yra unikalus renginys keliomis prasmėmis. Pirmiausia todėl, kad sumanytas ir susietas su išskirtine Dzūkijos asmenybe Petru Zalansku. Festivalis labai gražiai įprasmino šio garsaus kaimo pasakoriaus ir dainininko 120-ąsias gimimo metines, priminė apie paprastus žmones, garsinusius ir iki šiol tautosakos palikimu garsinančius gimtąjį kraštą.
Festivalyje derėjo įprastinės veiklos (amatų mugė, teminės paskaitos, filmų demonstravimas) ir nauji tarminio žodžio sklaidos būdai (alternatyviosios muzikos atlikėjų pasirodymas, šiuolaikinės dzūkiškos poezijos skaitymas). Gerai sudaryta programa, renginių įvairovė ir gausa, nuoširdus bendravimas ir pakili nuotaika festivalio svečius ir dalyvius lydėjo kiekvieną dieną. Turiningas pasibuvimas viename gražiausių Varėnos kaimų parodė, kiek daug galios ir raiškos turi dzūkiškas žodis. Tarmė jungia ne tik ja kalbančią bendruomenę, bet ir telkia visus, kam įdomus tarminis kalbėjimas, atveria naujus kelius ir raiškos galimybes.“
Festivalio reikalingumą pripažįsta svečiai ir dalyviai: daugeliui jų svarbu ne tik sužinoti ar išmokti naujų dalykų, bet ir pasidžiaugti, kad esame dzūkai. Etninės kultūros specialistė ir garsi tautodailininkė Marija Liugienė, festivalį linkusi vertinti subjektyviai, kadangi renginys buvo skirtas jos tėvulio atminimui. Pasak M. Liugienės, miško gilumoje pasislėpusiam kaimui toks renginys yra svarbus, nepamirštamas: dar iki šiolei kaimynai dalijasi įspūdžiais, aptarinėja programą, džiaugiasi dzūkų amatininkų darbais. „Nuolat kirbinti ir nepamiršti, kad esame dzūkai, reikia, nes tada pradedama tuo didžiuotis. Tokie festivaliai kelia savivertę, nes yra ką parodyti, ir ką pažiūrėti, ir paklausyti. Juk dzūkų dainos pačios gražiausios. Kai ateina adventas, visi pradeda ciksėt, kas net negirdėję tos dzūkiškos dainos. Tokie festivaliai pabrėžia etninės kultūros svarbą“, – teigia P. Zalansko dukra.
Sujudinti Dzūkiją nelengva, nes dzūkai „subanguoja“ ir vėl nuslopsta. Renginio dalyviai tikisi, kad Dzūkų kultūros festivalis bus tęsiamas. Pasibaigus renginiui, galima pasižvalgyti po Facebook socialinį tinklą ir pamatyti įdomių dalykų: komentaruose ar įrašuose nevengiama rašyti tarmiškai. Tarmė suvokiama kaip patriotizmo raiška. Ir dzūku būti visai negėda. Ar tokiai tarminei raiškai turėjo įtakos Dzūkų kultūros festivalis ir ypač jo tarmiška reklama, dabar galima tik spėlioti.

Nuskambėjo Dzūkijos festivalis,
Nuaidėjo žaliaisiais šilais…
Tos rugsėjo trys dienos Mardasave
atminty dar vaidensis ilgai.

Juk taip gražiai nebuvo pasipuošę
dar niekados Dzūkų namai.
Lyg nuotakos pušelės ošė,
jose žibintai tarsi auskarai.

Į aukštį kilo laužo dūmai,
Jo žiežirbom dangus apšviestas,
O šalimais, lyg pasakose rūmai,
Išsirikiavęs palapinių miestas.

Nuo dainų ėmė oras virpėti,
atkartojo jas Merkio šlaitai…
Net lakštutės galėjo pavydėti –
tokie gražūs jaunuolių balsai.

Nors kaukės pridengdavo lūpas
ir nors vengėm glaudžios artumos,
tačiau netrūko niekam gero ūpo,
beklausant dzūkiškos šnektos.

Tarp dainų, čiulbesių ir kalbų
Vlado, Juozo ir Romo kūryba…
Ji lyg „busilas savo dziubu“
Man labiausiai į širdį įgnybo.

Sventickas – kaimo mūs šviesuolis
pristatė Braziūną, Žitkauską ir Klovą.
Jo žodžiais – jie tikri šaunuoliai,
atnešę Mardasavo kaimui šlovę.

Nepasididžiavo net pati Veronika
ir šmaikščiai vedė ji koncertą…
Ore tvyrojo puiki nuotaika –
juk ateitį paliksim šauniai kartai.

Taip dzūkų festivalis nušlamėjo,
Parodęs, koks gražus Dzūkijos veidas…
Ir vis kartojo, vis minėjo
Zalansko Petro dainos aidą…

P. S.
Žmonių minia čia buvo įvairiausia:
valdžios atstovai, šeimos su vaikais.
Nors amžiumi buvau, turbūt, vyriausia,
bet linksminausi su visais.

Albina Zalanskienė
Mardasaviškė

Palikti atsiliepima

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

Rekomenduojami video

Taip pat skaitykite: