Kuria kryptimi sukasi civilizacijos ratas mūsų rajone ir Kabeliuose?

0
121

Atviras laiškas Varėnos rajono merui Algiui Kašėtai

Gerbiamas mere, pirmiausia noriu nuoširdžiai pasakyti, kad gerbiu Jus ir neturiu nieko asmeniško prieš Jus. Tik noriu Jūsų, kaip išmintingo rajono vadovo, taip pat nuoširdžios nuomonės apie tai, ar civilizacijos ratas Varėnos rajone sukasi pirmyn, ar atgal? Ir ką rajono valdžia daro, kad jis suktųsi pirmyn, kad nesustotų ir gyventojams būtų gera gyventi gražiausiame ir didžiausiame Lietuvos rajone? Kalbėsiu apie mano gimtąjį Kabelių kaimą, kuriame gyvenu daugiau nei Vilniuje.

Vos prieš šimtmetį mūsų tėvai ir protėviai dirbo nuo aušros iki nakties. Vienintelis jų pagalbininkas buvo arklys. Jie arė, sėjo, pjovė, sodino – viską užsiaugindavo, ir maistą, ir drabužius iš linų ir kanapių. Žiemą tėvas ketvirtą valandą keldavosi kulti spragilu rugių, miežių ir grikių, motina prie balanos šviesos mindavo linus ir kanapes, po to verpdavo ir ausdavo sau ir vaikams drabužius. Tėvas gaminosi vežimus, roges, kubilus, bičių avilius – viską savo rankoms. Iš Čepkelių (Gudo šalies) tėvas naktimis veždavo arkliu rąstus į Pariečę parduoti žydams, kad gautų kokį menką pinigą būtiniausioms ūkio išlaidoms, pirmiausia metalo dirbiniams – kirviams, pjūklams, plūgams, akėčioms, drapokui, maniežiui ir kt. Taip dažną dieną šaltyje per 16-18 valandų sukardavo apie 50 kilometrų. Tačiau ir taip dirbdami ne visi turėdavo ką sočiai pavalgyti.

Savo gyvenime aplankiau dešimtis Europos, Azijos ir Amerikos žemynų šalių, ir ne kaip turistas, kuriems rodo tik tai, kas gražu, tose šalyse dirbau, vykdėme bendrus mokslo projektus ir mačiau daug geriau gyvenančių už mus šalių, kurių mes galbūt niekada nepavysime (Japonijos, Amerikos ir kt.), mačiau ir skurdesnių šalių, kurios mums gali tik pavydėti. Tačiau mačiau, kad net skurdžiosios šalys, pavyzdžiui Indija, Egiptas daro milžinišką pažangą, jų gyvenimo kokybė sparčiai gerėja.

Gyvenimas iš esmės pagerėjo ir Lietuvoje. Jeigu prisikeltų mūsų tėvai ar protėviai ir pasidalytume su jais žiniomis, jeigu jie pamatytų šiuolaikinę didelės raiškos spalvotą televiziją, mikrobangomis per Žemės palydovus nešančią žinias iš viso pasaulio, išvystų kompiuterius, internetą, mobiliuosius telefonus, automobilius, į kosmosą kylančius erdvėlaivius ir daugelį kitų buities prietaisų, – jie neatpažintų pasikeitusio pasaulio. Dabar vidutines pajamas turintis miesto ar kaimo žmogus technologijų dėka turi daugiau galimybių, nei karaliui ar faraonui galėjo suteikti šimtai tarnų, o apie internetą ar išmanųjį telefoną jie negalėjo net susapnuoti. Dabar žmonės dirba daug mažiau ir turi visko daug daugiau. Kaime automobilių yra keliskart daugiau, nei buvo arklių. Tad gerėjančio gyvenimo nepaneigsi, nepaisant kai kurių žmonių aimanų. Net žemiau skurdo ribos gyvenantys žmonės turi radiją, televizorių, telefoną, šaldytuvą ir automobilį. Prieš šimtmetį jie būtų laikomi turtingiausiais žmonėmis. Šią gyvenimo kokybę pasiekėme faktiškai per tris Nepriklausomybės dešimtmečius.

Po Antrojo pasaulinio karo visa Europa buvo giliame nuosmukyje. Blogiausia buvo komunistų okupuotose šalyse. Okupuota Lietuva taip pat negalėjo važiuoti savais pakinktais, nes tai neatitiko Stalino politikos. Buvo uždėtos visiems bendros kamanos. Buvo reikalingas kapitalas ir jis buvo rastas, atimant viską iš turtingesnių ištremtų ir nužudytų žmonių, paskelbus juos klasiniais priešais. Tie, kurie nieko neturėjo, bolševikams buvo savi.

Prievartinio varymo į kolchozus metu iš mano tėvų atėmė visus ūkio padargus – vežimą, važį, girnas, šiaudų pjaunamąją (šiečkarnią), o taipogi arklį ir apdėjo dideliais mokesčiais. Dėl prievolių turėjo palikti tik vieną karvę, kitas tėvas pėsčias 35 km nuvarė į Varėną už neišmokėtus mokesčius. Už juos dar paėmė visus rūbus, tad neturėjome kuo apsivilkti. Kas atsisakė stoti į kolchozą, tą paskelbdavo buože ir išvežė į Sibirą. Klausimas buvo trumpas: „Į kolchozą, arba į Sibirą“. Stoti į kolchozus draudė partizanai ir kai kam už tai teko galvą padėti. Vis tik iš dviejų blogybių daugelis pasirinko mažesnę: geriau mirti namuose, nei Sibire. Tik 1952 m. pusiau išnaikintus Kabelių, Margionių, Šklėrių, Ašašnykų ir Musteikos kaimus pavyko suvaryti į vieną kolchozą. Jį pavadino Raudonąja vėliava, nors žmonės vadino raudonąja velniava. Kolchozo pirmininku atsiuntė rusą komunistą Jolkiną. Kaimuose beveik niekas nemokėjo rusiškai, o Jolkinas – lietuviškai. Jo supratimas apie ūkininkavimą buvo ne geresnis nei beždžionės. Jos bent išmano, kur bananai auga, o Jolkinas daržus, kur žmonės augino daržoves, liepė apsėti lubinais, o daržoves auginti ant smėlio kalvų. Žmonės tik traukė pečiais ir negalėjo nieko sakyti, nes bet koks prieš pasakytas žodis buvo vadinamas antitarybine agitacija ir kvepėjo kalėjimu. Sunku buvo dirbti beprasmišką darbą. Už nuo aušros iki sutemos vergiško darbo – mėžimo, arimo ar šienavimo – dieną prieš Naujuosius metus atlygindavo šimtu gramų grūdų. Privalu buvo kiekvienam surinkti per metus tris šimtus darbadienių, už kuriuos gale metų gaudavo 30 kg grūdų. Ne už kiekvieną dieną ar kiekvieną darbą tą darbadienį įskaitydavo. Vėliau Jolkiną keitė lietuviški pirmininkai, kolchozas ir žmonių gyvenimas vis labiau smuko, o pirmininkai pasistatydavo Druskininkuose, Alytuje ar kitur dviaukštį namą ir būdavo perkeliami į kitą vadovaujantį darbą. Mano akyse okupantai vykdė sąmoningą Lietuvos kaimo naikinimą.

Kabelių kolchozas pagaliau žlugo, palaidojęs ir raudonosios vėliavos garbę. Buvo įkurtas galingas Kabelių gyvulininkystės ūkis, numelioravus pelkes, įrengta šimtai hektarų pievų. Žmonėms už darbą jau mokėjo pinigais tiek, kiek kainavo lėkštė sriubos. Liko tas pats prievartinis darbas, žmonės ir toliau vergavo. Direktorius prikvietė visokių specialistų, palikusių savo gimtuosius lizdus. Jie jau buvo sovietmečio produktas ir šienauti, ganyti gyvulių ar dirbti fermose nenorėjo. Tad nutarė direktorius iš pievų padaryti tvenkinius ir Kabelių gyvulininkystės ūkį paversti žuvininkystės ūkiu. Kadangi vogė pirmininkai ir direktoriai, palaipsniui išmoko vogti darbininkai ir kiti specialistai. Jie to nelaikė net vogimu. Jie tik stengėsi kompensuoti nuostolius, kuriuos jiems padarė valstybė. Vėliau tą patį darė jų vaikai. Taip išaugo dvi kartos. Niekas svetimo turto nebrangino ir nesaugojo. Juk žmogus yra biosocialinė realybė. Biologiniu požiūriu jis yra gamtos dalis, bet jo socialinė esmė priklauso aukštesnei sferai. Nesuprato to bolševikai. Juk net bitės negina savo avilio, kai jame nėra medaus. Tada jos nekanda. Bet jei avilys pilnas medaus – nesiartink prie jo. Tada bitės negaili gyvybės, gindamos savo turtą.

Logika buvo sovietinė – žuvininkystės ūkyje žuvų nereiks nei ganyti, nei melžti, taigi nereiks ir dirbti. Logika beždžionės – kai nori valgyti, prisiskini bananų ir vėl supiesi, uodega pasikabinęs ant šakos. Kai bananų nėra, eini kitur, kur jų dar yra. Ir vėl kainavo milijonai tvenkinius išrausti jau smėlynais virstančiose pievose. Kauno projektuotojai irgi galvojo ne tuo galu, nes vandenį į smėlynuose esančius kiaurus tvenkinius reikėjo paduoti elektros siurbliais. Kol sovietmečiu elektra buvo pigi, tos siurblinės veikė, bet Lietuvai nusimetus bolševikinį jungą, elektros energija kainavo daugiau, nei išaugę mažai maitinamos žuvys. Atgavus nepriklausomybę, tie tvenkiniai žmonių atmintyje liko kaip eiliniai sovietiniai absurdo reliktai.

Darbas okupantų buvo paniekintas, į sunkiai dirbantį kaimo žmogų buvo žiūrima su panieka, jam nemokėdavo net gyvybei palaikyti, dulkėtas ir prakaituotas kaimo žmogus iki mirties buvo laikomas nešvariu. Nors niekas negali sutepti žmogaus iš išorės, visa jį sutepanti nešvara eina tik iš žmogaus vidaus.

Nepaisant to niekinamo komunistų požiūrio į žmogų, net tais gūdžiais laikais buvo rūpinamasi „darbo jėga.“ Pro Kabelius iš Vilniaus į Druskininkus važinėjo traukinys, Kabeliuose buvo atidaryta aštuonmetė mokykla, pastatyti kultūros namai, kuriuose klestėjo kultūrinis gyvenimas, buvo atidarytas paštas, žmonės kasdien gaudavo dešimtis laikraščių ir žurnalų, atidarytas felčerių punktas, kur žmonės gaudavo neatidėliotiną medicinos pagalbą, atidaryta valgykla, kavinė ir net vaikų darželis, buvo išasfaltuota pusė pagrindinės Kabelių gatvės, o ta gatvės dalį, kur gyveno į partizanus išėję trys broliai Kibirkščiai, jų tėvas, Motiejus Kraunelis ir Kazys Grigas, tik išžvyravo ir pastatė stulpą, kad Kabeliai baigiasi iki komunistų sunaikintų partizanų sodybų, kurių šeimos buvo išvežtos į Sibirą. Bet už tų partizanų sodybų liko mano ir dar aštuonios sodybos. Likome niekur ir tik Nepriklausomybės laikais paprašiau Varėnos savivaldybę perkelti stulpą iš gatvės vidurio į galą ir grąžinti mus į Kabelių kaimą. Atrodė, kad civilizacijos ratas Kabeliuose sukasi į priekį, kaip ir visame pasaulyje.

Ir štai sulaukėme Nepriklausomybės laikų. Uždarė traukinį Vilnius –Druskininkai, išardė bėgius ir per 30 metų nesugebėjo nutiesti 20 km. bėgių aplenkiant Baltarusijos Pariečę. Varėnos rajono valdžia palaipsniui Kabeliuose užarė valgyklą ir kavinę, po to mokyklą (prieš tai, jei neklystu, už 400 tūkst. eurų renovavę ir pripirkę sporto inventoriaus, kuriuo niekas nesinaudojo), uždarė paštą (sako, kad važinėja mobilusis paštas, bet aš jo niekada nemačiau, o siuntas man iš Vilniaus kažkodėl atveža ne mobilusis paštas, bet DPD tarnyba) ir felčerių punktą.

Šiemet uždarė biblioteką ir kompiuterių klasę su naujai nupirktais kompiuteriais, kurie buvo vienintelė prieiga prie interneto apsimokėti elektros ir kitus mokesčius, nusikopijuoti, nuskenuoti, parsisiųsti ar pasiųsti įvairius dokumentus. Gal žmonės ir gali apsieiti be kai kurių minėtų paslaugų, bet ar moralu senus žmones palikti be felčerio, kuris nors porą kartų per savaitę galėtų suleisti jiems į veną būtinų vaistų ar suteikti kitą skubią medicinos pagalbą?

Ant neasfaltuotos pagrindinės Kabelių gatvės per 30 metų neatvežė nei vienos mašinos žvyro, aplink beatodairiškai kaip niekada istorijoje kertami brandos nesulaukę miškai, pagrindine gatve važinėja kelias dešimtis tonų sveriantys miškovežiai su priekabomis, nors stovi ženklas, draudžiantis važiuoti sunkesniems kaip 10 t automobiliams, bet jo niekas nepaiso, o rajono policijai ir Marcinkonių apylinkės seniūnui Viliui Petraškai tai nerūpi. Miškovežiai kelia dulkių debesis, kurie ilgam užgniaužia kvėpavimą, gatvę paverčia sunkiai pravažiuojamą ir jos niekas nelygina, nors greideris turėtų pravažioti kas mėnesį, arba miškovežius galima būtų nukreipti miško keliais. Tai toks yra rajono ir apylinkės valdžios rūpinimasis Kabelių žmonėmis.

Nemanau, gerbiamas mere, kad už kaimų naikinimą sovietmečiu ir visas negeroves Nepriklausomybės laikais yra atsakingas rajono vadovas. Bet nesakykite, kad teikti būtinas paslaugas kaimo žmonėms yra finansiškai nuostolinga ir neapsimoka. Nes tai būtų demagogiška ir nemoralu. Taip galvojant, reiktų uždaryti ligonines, universitetus ir kolegijas, visas biudžetines įstaigas, įskaitant savivaldybes ir Seimą, nes jos taip pat finansiškai nuostolingos, jos išlaikomos mokesčių mokėtojų pinigais. Tam žmonės ir moka mokesčius, kad vadžia teiktų jiems paslaugas. Ir paslaugas privalu teikti ne tik miesto, bet ir kaimo žmonėms, nes žmonės yra lygūs prieš įstatymą. Nesakykite taip pat, gerbiamas mere, kad taip yra todėl, kad kaimuose sumažėjo žmonių. Žinoma, sumažėjo. Bet kur yra priežastis, o kur pasekmė? Jų negalima painioti. Valdžios abejingumas žmonėms, nesirūpinimas jais, jų atskirtis yra priežastis, o bėgimas iš kaimų ir šalies yra pasekmė. Žmonės nenori gyventi taip, kaip gyveno prieš 100 metų ir išvyksta. Ką rajono valdžia darė, kad Kabeliuose žmonių nemažėtų? Vietoj jau uždarytos mokyklos renovavimo, nereikalingo brangaus sporto inventoriaus ir invalidų pakėlimo į antrą aukštą aparato, kuris nei kartą nebuvo įjungtas, pirkimo, kodėl buvęs meras Vidas Mikalauskas nepasistengė įkurti kokio verslo ir bent kelių darbo vietų? Paklauskite, ar rajono valdžia daug padėjo sūrių verslą Kabeliuose pradėjusiam Audriui Jokubauskui? Nemoralu ir nedora palikti 170 Kabelių žmonių, atskirtų nuo pasaulio labiau, nei buvo gūdžiais sovietinės okupacijos laikais. Meras, seniūnas ir savivaldybės administracija mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomi rūpintis žmonėmis. Tačiau žmonės jiems nerūpi taip, kaip turėtų. Nepakanka vien jubiliejaus proga pasveikinti senjorų. O jei rūpėtų?

Steigtų verslus, kurtų darbo vietas. Kabelių pašonėje plyti Čepkelių raistas – žmogaus mažai liesta unikali vietinių vadinama Gudo šalis – jaunystėje išvaikščiota mano su tėvu. Ne kartą kalbėjau, kad Dzūkijos Nacionalinis parkas turėjo ir turi puikią galimybę Europos Sąjungos lėšomis sukurti turizmo infrastruktūrą – nutiesti kelioliką kilometrų takų į Gudo šalies pelkes, pastatyti kelių žvaigždučių viešbutį Kabeliuose ar Musteikoje, taip sukurti darbo vietų ir atgaivinti šį kraštą, kuriame jau gyventojų tankis mažesnis nei Sacharoje. Esu lankęsis JAV Jeloustouno Nacionaliniame parke, Japonijos Niko ir kituose Nacionaliniuose parkuose ir neabejoju, kad turistai iš Europos ir kitur noriai važiuotų aplankyti Dzūkijos Nacionalinio parko virgin nature, kurios jau mažai kur liko Europoje. O ką turime dabar? Apie šimtą metrų tako į raistą, į kurį iš Marcinkonių veda apleistas duobėtas kelias. Vežiau tuo keliu svečius automobiliu per vandens pilnas duobes, maudėmės balose, bijodami, kad neužgestų vandens apsemtas variklis ir buvo neapsakomai gėda dėl rajono valdžios ir Dzūkijos Nacionalinio parko darbuotojų aplaidaus darbo.

Nepaisant visko, į Kabelius ir apylinkes atvyksta ir kuriasi žmonės, renovuoja sodybas, augina bites, organizuoja kultūrinius renginius. Kabeliškė Lietuvių kalbos instituto doktorantė Danutė Valentukevičienė, kartu su Lietuvos Informacinio portalo „Pozicija“ redaktoriumi Vytautu Budniku su žmona Rasa, Dzūkijos Nacionalinio parko darbuotoja dr. Onute Grigaite, visuomenininkais Laima Šklenikaite, Jurga Tėvelene ir parduotuvės savininke Terese Valentukevičiene nupirko ir padovanojo knygų, baldų ir parduotuvėje įkūrė Kabelių parduotuvės biblioteką, kurioje žmonės šviečiasi, savitarna keisdamiesi knygomis, panašiai kaip prieš 100 metų lenkų okupacijos laikais. Biblioteka yra alternatyva kartą į savaitę atvažiuojančiai Mobiliai bibliotekai.

Vis dėlto kuria kryptimi sukasi civilizacijos ratas mūsų rajone ir Kabeliuose? Ar jis iš viso sukasi? Ar nesisuka priešinga kryptimi nei visame pasaulyje, kur nevyksta karai? Tai rūpi ne tik Kabelių, bet ir daugelio kaimų žmonėms.

Jonas GRIGAS Vilniaus universiteto profesorius emeritas

Palikti atsiliepima

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia