Tėvų žemės trauka

0
118

Remiantis statistikos duomenimis, lietuviai yra trečioje vietoje ES pagal norą gyventi nuosavame būste. O jei dar tas būstas yra sukurtas jo paties rankomis…

Gediminas Jakavonis

Jeigu važiuoji pro Varėnos rajone esantį Paručių kaimą su čia niekados nebuvusiu atvykėliu, pamatai iš medžio ir akmenų esančius statinius.Visi klausia,kas tai per pastatai.Daugelis nustemba,kad tai šioje vietoje gimusio ir užaugusio Romo Gimbučio gyvenamasis namas.

Tėvų ir senelių paveldėtoje žemėje pastatytas šeimininkų būstas labiau primena tvirtovę nei tradiciškai šiose vietose vyraujančią kaimišką dzūkų pirkią.

Du pastatus, kurių bendras plotas sudaro apie 1200 kv.m, Romas susiplanavo iš gimtinės laukuose rastų akmenų bei savo miške augančios medienos ir pasistatė pats.

Bet pradėkime viską nuo pradžių. Romas – „cikrinis“ dzūkas. Taip apibūdinami tie, kurie čia gimė, augo, o pabaigę mokslus ir darbus svetur, grįžo į savo gimtinę. Baigęs Sarapiniškių aštuonmetę mokyklą, R.Gimbutis pasirinko mokslus vienoje Kauno profesinėje mokykloje, kur sovietmečio metu eksperimento tvarka buvo sustiprintas sportinis-karinis paruošimas.

Vėliau fiziškai iš prigimties stiprus vyras baigė Kūno kultūros institutą, kur studijuodamas ne kartą tapo Lietuvos sąjunginės „Darbo rezervų“ sporto draugijos baidarių irklavimo čempionu ir TSRS sporto meistru.

Prasidėjus atgimimui, karinio parengimo vadovu dirbęs Romas kreipėsi į Kauno sąjudžio vadus:

– Ruošiau karius Sovietų Sąjungai, dabar noriu mokinti savo Tėvynės – Lietuvos – gynėjus.

Tarpininkaujant tarptautinės klasės sporto meistrui P.Grigoniui, su kuriuo kartu treniravosi Lietuvos rinktinėje, R.Gimbutis tapo VRM vidaus tarnybos 1-ojo pulko kovinio-fizinio parengimo skyriaus viršininko pavaduotoju.

Kiek pažįstu Romą, šis žmogus visus darbus dirba arba gerai, arba visai jų nedaro. Jo parengti Lietuvos specialiųjų tarnybų kariai tapdavo savo srities profesionalais, ne kartą pasižymėdavo ekstremaliose situacijose.

Bet grįžkime, nuo ko pradėjome.Vedęs žmoną Elvyrą, su kuria susilaukė sūnaus Rolando ir dukros Eglės, kurį laiką gyveno Vilniuje, vėliau persikėlė gyventi į Kauną.

Bet širdis visą laiką buvo gimtinėje. Seneliams susigrąžinus žemę, čia praleisdavo savaitgalius ir atostogas. Sūnus Rolandas, pats aukščiausias pasaulyje profesionalus plaukikas (ūgis 209 cm), trijų olimpiadų dalyvis, persikėlė gyventi į JAV.

Dukra Eglė baigė mokslus Jungtinėje Karalystėje, ištekėjo ir su šeima ten gyvena.

Kai žmona Elvyra baigė darbus Kauno „Santaros“ gimnazijoje, kur dirbo ekonomikos mokytoja, Romas su sutuoktine galutinai apsisprendė grįžti į tėviškę. „Atrodo, kad „dūšioje“ niekad ir nebuvau išvykęs iš gimtojo Paručių kaimo“, – pasakojo Romas.

Taip keliolika metų čia pamažu kūrė savo namus su visu sporto kompleksu, kur pailginęs kūdrą įsirengė net nedidelį irklavimo kanalą.Tarp medžių ištemptos virvės, vertikaliai besisukančios kopėčios, virš vandens ištempti lynai ir netgi kosmonautų rengimo ratas-karuselė sudarė puikų kliūčių ruožą, kuriame prieš keliones į kalnus ruošdavosi geriausi Lietuvos alpinistai. Dažną savaitgalį Gimbučių „sporto komplekse“ jų šeimos draugai ėmė rengti savo giminių olimpiadas, kur dėl medalių varžėsi tėvai, vaikai, anūkai ir seneliai. Po tokių varžybų vakare tradiciškai laukia Romo iškūrenta, savom rankom pastatyta pirtis ir nakvynė suręstame svečiams skirtame name.

Kai daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių matau puikiai su brangiais treniruokliais įrengtus sporto aikštynus, dažnai tenka stebėtis, kad jie stovi nenaudojami. Gal tiesiog kažkas nemokėjo į juos įdėti šeimininkiškos „dūšios“.

Romo namuose viskas padaryta savitai ir su meile. Nors tėviškės sodybos seniai nebelikę, visi senelių, tėvų ar kaimynų buityje naudoti rakandai rado savo vietą Gimbučių name įkurtame muziejuje, kurį draugai spėjo pakrikštyti Paručių Rumšiškėmis. Šalia nuo sienų žvelgiančių senelių, tėvų portretinių nuotraukų kabo seniai, dar caro, nepriklausomos tarpukario Lietuvos, sovietiniai, turėję grafą „slaptai“ žemėlapiai, kuriuose galima rasti Paručių kaimą.

– Bet kuris žmogaus buityje buvęs daiktas yra jo gyvenimo dalis, – sako Romas. – Kartais ir seniai nenaudojamo bei nereikalingo daikto mano kraštiečiai nelinkę lengvai atsisakyti. Jaučiuosi laimingas, surinkęs ekspoziciją apie savo kaimą ir jo istoriją.

Na,o savo dabartinės šeimos istoriją R.Gimbutis pradeda nuo savo žmonos, vaikų nuotraukų ir, aišku, nuo sportinių trofėjų ekspozicijos, kurioje be savo irklavimo varžybose iškovotų apdovanojimų puikuojasi sūnaus Rolando Pasaulio Jaunimo žaidynėse iškovoti aukso medaliai.

Atidaręs duris muziejaus antrame aukšte, patenki į 7-8 dešimtmečio sovietinį kambarį su visais tam laikmečiui priklausančiais atributais. Pasirodo, kad tai vienas prie vieno atkartota Elvyros tėvų buto Vilniuje salono kopija, kur užaugo abu Gimbučių vaikai – Rolandas ir Eglė. Grįžę atostogų jie čia mėgsta pasėdėti.

Nesiimu spręsti, kas nulėmė, kad kai lietuviai stengiasi emigruoti į Vakarus. Gimbučių dukra Eglė su visa šeima planuoja grįžti į Lietuvą, į Paručių kaimą, kur gyvena tėvai. Kai Romo paklausiau, ką ateityje planuoja veikti puikiai su žmona JAV įsikūręs Rolandas, šis atsakė: -Niekada nesakyk niekada. Yra dalykų, kurių žmogaus protas paaiškinti negali. Bet kokiu atveju ir jų šeimai Paručiuose vietos visada atsiras.

Palikti atsiliepima

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

Rekomenduojami video

Taip pat skaitykite: