Juozas Averka – dzūkas, laikęs save jotvingių palikuoniu

0
15

Šį straipnį reikėtų pradėti citata iš Laimos Kurgonaitės-Purlienės knygos „Mūsų dėdė Juozas“: „Apie jį – kuklų ir nežinomą dvidešimto amžiaus didvyrį, knygnešį, švietėją, lietuvybės puoselėtoją, politinį kalinį, tremtinį, tautosakos rinkėją ir pateikėją, tikrą ir dorą lietuvį bei didžiausią folkloro ansamblių mokytoją, brėžnevinėje glūdumoje be baimės rengusį jaunimą Nepriklausomybės siekiui ir Dainuojančiai revoliucijai.“

Gaila, kad tikrąją J. Averkos, su kuriuo teko bendrauti Atgimimo ir Sąjūdžio laikotarpiu, gyvenimo istoriją sužinojau tik visai neseniai. Švęsdama garbingą savo 85 metų jubiliejų garsi mūsų poetė Ramutė Skučaitė apgailestavo, kad niekam neįdomūs jos dėdės, buvusio tarpukario Lietuvos vidaus reikalų ministro Kazimiero Skučo apdovanojimai, užkasti jai žinomoje vietoje. Pokalbis su poete paskatino iš naujo pasidomėti 1940 metų istorija, kai sukomunistėję Lietuvos VSD pareigūnai suėmė ir Sovietų Rusijos valdžiai perdavė buvusius vidaus reikalų ministrus, VSD direktorių ir pareigūnus, kurie liepos 23 d. buvo išvežti į Maskvą tardyti. Prie šios čekistinės operacijos daug prisidėjo grafas Vladimirovas Zubovas, sovietų užverbuotas dar 1934 m. ir buvęs vienu svarbiausių Kremliaus informatorių Lietuvoje. Užbėgant įvykiams už akių norėtųsi priminti, kad nors oficialiai SSSR sudedamąja dalimi LSSR tapo tik 1940 m. rugpjūčio 3 dieną, visi buvę Nepriklausomos Lietuvos žvalgybos pareigūnai buvo nuteisti mirties bausme ir sušaudyti. Bene žinomiausi jų – K. Skučas, A. Povilaitis bei Karakaso universiteto profesorės J. Statkutės, parašiusios knygą „Europos šaknys ir Lietuva“, kurioje nemažai rašoma apie jotvingius, tėvas – J. Statkus. Severino Vaitiekaus straipsnyje „Lietuvos karinė žvalgyba“ bei Arvydo Anušausko knygoje „Lietuvos žvalgyba 1918-1940“ man užkliuvo J. Averkos pavardė. Tai Marcinkonių krašte paplitusi pavardė. Net 1883 m. prie Musteikos kaimo paskutinę mešką Lietuvoje sumedžiojęs medžiotojas buvo Averka.

Cituoju: „Tuo pačiu traukiniu iki Minsko buvo vežamas ir Juozas Averka, dzūkas nuo Marcinkonių. Jis aktyviai reiškėsi lietuviškajame darbe lenkų okupuotoje Vilnijoje, už antivalstybinę veiklą ne kartą areštuotas ir tardytas lenkų saugumo policijos. J. Averka turėjo ryšių su Lietuvos karine žvalgyba, bent jau nuo 1939 m. vasaros asmeniškai pažinojo J. Matusaitį, K. Dulksnį ir vykdė tam tikras žvalgybines užduotis Zervynų-Marcinkonių pasienio ruože“. Tai, kad J. Averka buvo vežamas tik iki Minsko, pagal tuometinę sovietų „teisę“ reiškė, jog jis yra kaltinamas nusikaltimais Baltarusijos SSR ir kaip toks perduotas baltarusių NKVD. Jis iki išlaipinimo Baltarusijoje buvo vežamas kartu su K. Skuču ir A. Povilaičiu.

Ilgametis „Respublikos“ žurnalistas Ferdinandas Kauzonas, bendravęs su J. Averka mūsų Nepriklausomybės pradžioje, pasakojo paklausęs:

-Tai už ką, Juozai, vistik Jus ištrėmė?

-Taigi už tą parašų rinkimą.

-Už kokį parašų rinkimą?

Pasirodo, kad 1939 m., kai pagal Ribentropo-Molotovo paktą, Lenkiją pasidalino Vokietija ir Sovietų Sąjunga, Marcinkonys atiteko Baltarusijai. J. Averka tuomet rinko parašus, kad ši etninė ir lietuvių gyvenama žemė atitektų Lietuvai. Tada niekas nežinojo, kad čekistai, perėmę lenkų žvalgybos archyvus, jau sekė J. Averką kaip savo potencialų priešą, kuris puoselėjo lietuvybę ir platino lietuviškas knygas šiame krašte. Jam pasisekė, kad jis pateko į Baltarusijos KGB, o ne į maskviečių rankas. Žodį pasisekė turėčiau rašyti kabutėse, turėdamas omenyje, kad jis liko gyvas. Šioje vietoje reikėtų paskaityti dar pradžios mokykloje pačio J. Averkos parašytus žodžius: „Myliu aš Tėvynę, myliu ir mylėsiu, nors už šitą meilę daugel nukentėsiu“. Tada jis tarsi išbūrė savo gyvenimą. Ilgi žiaurūs kankinimai NKVD kalėjimuose, vėliau – sekinantis darbas Sibiro lageriuose, artimųjų netektys, kai mirė tėvas, sesuo, o broliai žuvo būdami Dzūkijos partizanų gretose, J. Averkos nepalaužė. Priešingai, jis tapo stipresnis ir geresnis, nejaučiantis neapykantos nei rusui, nei lenkui, nei žydui.

Tremtis J. Averkai ir su juo buvusiai motinai pasibaigė 1953 metais, bet Lietuvoje su šeima, atsižvelgiant į to meto sovietinius įstatymus, jie atsidūrė tik 1958 metais.

Apie tokį iškilų žmogų ir mažai kam Lietuvoje žinantį savo tautos didvyrį ir viso laikraščio nežtektų. Gerai, kad Laima Purlienė apie jį parašė jau mano minėtą knygą „Mūsų dėdė Juozas“. Tik gaila, kad ši knyga, kurioje J. Averkos Marcinkonių krašte surinkta tautosaka, t.y. dainos, pasakojimai, pasakojamoji tautosaka ir etnografiniai vaizdeliai buvo išleista kaip nekomercinis projektas vos poros šimtų egzempliorių tiražu. Todėl mažai pasiekiama plačiam skaitytojų ratui. Bet kokiu atveju, visus, kurie ją skaitė, stebina J. Averkos, kaip žmogaus, gyvybingumas, energija ir atsidavimas savam kraštui, Tėvynei bet kada ir bet kur, kur tik jis bebūtų.

Laima Kurgonaitė-Purlienė dėdę Juozą pažinojo kaip geraširdį savo kaimyną, gyvenantį toje pačioje gatvėje, kuris ją sudomino ir dar sovietmečiu įtraukė į folklorinį ansamblį. K. Kalibato vadovaujamas Paminklų konservavimo instituto ansamblis, kuriame dainavo ir mano minėtos knygos autorė, savo repertuarą grindė senosiomis ir daugiausia dzūkų krašto, J. Averkos užrašytomis dainomis. Dainomis, su kuriomis vis konkuravo su jau spėjusiais Lietuvoje pagarsėti J. Trinkūno prikeltais Žiūrų kaimo dzūkų dainorėliais. Ši lietuviška konkurencija visiems išėjo į naudą. 1983 m. viešai uždainavo ir Marcinkonių etnografinis ansamblis. Kalbinti dabartiniai Marcinkonių krašto etnokultūros šviesuoliai – Rimutė Avižinienė ir Jonas Bajoriūnas – vieningai pripažino, kad nesvarbu, kas buvo šio kolektyvo vadovas, idėjinis jo įkūrėjas šiems dainų krašto žmonėms visada liko Juozas Averka.

L. Purlienė pasakojo, kad po repeticijų pasilikę vyresnieji dar ilgai apie kažką kalbasi. Tada niekas nežinojo, kad egzistuoja sąvoka – sovietinė rezistencija. 1983 m. per visą Lietuvą nuskambėjo žinia, kad Marcinkonyse įvyko pagal mūsų protėvių tradicijas paminėta ir daugybę žmonių sukvietusi Rasų šventė, kurios organizatoriumi ir buvo J. Averka. Tarybų valdžia švęsti Joninių niekada nedraudė. Ypač jei jos švenčiamos prie iš panaudotų padangų sukrautų laužų, blevyzgojant ir lėbaujant iki sąmonės netekimo, prisigėrus degtinės. Tą naktį buvo draudžiama švęsti Rasas. Rasas, kuriose tradicijų tęsėjai, senojo baltų tikėjimo puoselėtojai trumpiausiąją metų naktį kurstydami ugneles, kurstė ir atgimstančią lietuvybę. Tai neliko nepastebėta ir sovietinių saugumo struktūrų. Pirmaisiais mūsų nepriklausomybės metais metais į lietuvių kalbą buvo išverstas KGB metodinis vadovėlis, kuris vadinosi „Lietuviškasis nacionalizmas ir kova su juo“. Jo paskutiniame skyriuje sovietinio saugumo darbuotojams nurodoma ypatingą dėmesį skirti įvairiems turistų, žygeivių susibūrimams, kraštotyrininkų, folkloro kolektyvams. Vadovėlio autorių teigimu, kad čia, po tam tikra laisvalaikio praleidimo forma, buriasi nacionalistiškai nusiteikę žmonės, nesantys lojalūs Tarybų valdžiai.

Mirė Juozas Averka 1998 m. birželio 8 dieną, sulaukęs 87 metų. Kaip pasakojo jo sūnus Gintaras, kad tėvas, kurio 110-tąsias gimimo metines minėsime lapkričio 28 dieną, ir kuris niekad nenusileido jokiam okupantui, nė vienam tautos ar valstybės niekintojui, tai niekada ir negavo jokio Lietuvos valstybinio apdovanojimo. Žmogus, kurį pažinoję, visada galės galės sakyti: „Aš didžiuojuosi, kad esu Lietuvis“ ir bet kurio, nors išugdė daugybę pasekėjų, mūsų Tėvynė tapo tuštesnė.

P.S. Rašau šį straipsnį, kai R. Šimašiaus vadovaujami chunveibinai Vilniuje vertė rašytojo P.Cvirkos paminklą, o vicemeras V. Benkunskas aiškino, kad ideologiniams priešams čia ne vieta. Tauta – tai visų pirma kalba ir kultūra, į kurios sąvoką įeina tradicijos bei papročiai, jungiančių žmonių dalis. Vilniaus valdžia, atvesta į savo postus sąrašu, švabų pinigais, prioritetu išpažįsta globalistinę ideologiją. Tokiu atveju pamiršot J. Basanavičiaus ir S. Konarskio gatvių susikirtime stovintį paminklą. Tai berniukas, kuris karo metais partizanams švilpuku perdavinėjo žinias apie vokiečių karius. Tik pasitikrinkit, ar tai buvo ne Rūdininkų girioje karo metu besislapstę G. Zimano vadovaujami partizanai. Nes jei taip, tai turėsit nemalonumų su visa žydų bendruomene.

Tai tada galiausiai pulkit savus. Reikia taikinio? Mano rašinyje paminėtas su sovietų žvalgyba bendradarbiavęs architektas – grafas V. Zubovas. Juk jis – M.K. Čiurlionio dukters Danutės vyras. Negi Vilniaus savivaldybės „chunta“ ištvers nesudeginusi visų M.K. Čiurlionio sukurtos muzikos natų ir didžiojo lietuvių genijaus paveikslų?

Gediminas Jakavonis

Palikti atsiliepima

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia