Apie istoriją dėl nuotekų tinklų įvedimo į mano namą yra rašęs „Giružis“ Nr… . Po šio straipsnio tuo susidomėjo ir LNK televizija. Tai buvo parodyta KK2 laidoje. Kai išgirdau Varėnos rajono mero Algio Kašėtos pasiteisinimą, labai nustebau ir nusprendžiau dar kai ką išsiaiškinti.
Gyvenu vienas. Globojamas dukros bei sūnaus šeimos ir padedant socialinei darbuotojai dar galiu gyventi savo namuose. Tačiau vietinę kanalizaciją man sunku prižiūrėti, todėl ir kreipiausi prieš keletą metų į „Varėnos vandenis“ ir rajono merą dėl pajungimo į miestelio tinklus. Jeigu būčiau sveikas ir stiprus, šią problemą būčiau išsisprendęs žymiai anksčiau, kasimo patirtį turiu nemažą. Dabar, įpusėjęs 92-sius metus, to padaryti jau negaliu. Metai bėga, o sprendimų jokių.
Tačiau ne kanalizacija dabar svarbi. Keistai pasijutau išgirdęs mero Algio Kašėtos komentarą per KK2. Algis Kašėta kalbėjo:
„…Nežiūrint visų Vytauto nuopelnų …jeigu tokios interpretacijos yra, tai kodėl man esant meru ponui Vytautui buvo suteikta „Sidabrinės bitutės“ ir Adolfo Ramanausko – Vanago premijos… mes jį gerbiam ir vertiname jo darbus…“
Per pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį, sugrįžęs gyventi į Varėną ir pasitelkęs savanorius, tyrinėjau Lietuvos partizanų žūties ir galimo užkasimo vietas Dzūkijos miškuose, pelkėse, sąvartynuose ar žvyrduobėse. Pavyko surasti ir iškelti ne vieną dešimtį Lietuvos partizanų, kritusių už Lietuvos laisvę Dzūkijoje, palaikų. Pirmieji kasinėjimai ir paieškos buvo pradėtos Dauguose nuo 1990 metų. Intensyviai dirbdami iškasėme ir pagarbiai perlaidojome 25 žuvusiųjų palaikus. 1996 metais netoli Varėnos suradome ir atkasėme 13 nukankintų Merkio būrio partizanų palaikų. Gavę Vyriausybės leidimą, pasikvietę iš Vilnius archeologą G. Aleliūną ir palaikų identifikavimo specialistą `A. Burkų, perlaidojome. Ant mūsų, kelių aktyvistų, pečių gulė ir kritusių kovotojų atminimo įamžinimo darbai, kuriuos sėkmingai įveikėme.
Apie tai ir apie kitus atliktus darbus galima paskaityti mano išleistoje knygoje „Dainavos apygardos partizanų atminties paminklai“ (2005 m.).
Tų ieškojimų, suradimų ir atminties įamžinimų buvo ne vienas ir ne du…
Manau, labai reikšmingas darbas atliktas įamžinant Adolfo Ramanausko – Vanago atminimą. Kartu su Ramanausko – Vanago dukra aptarėme, kaip galime pagerbti jos tėvelio atminimą, ir nutarėme, kad geriausia būtų atstatyti jo buvusios vadavietės bunkerį Kasčiūnų kaime, Juozo Jakavonio sodyboje. Gavęs sodybos šeimininko sutikimą, ėmiausi visų organizacinių darbų, kad viskas būtų pradėta ir laiku užbaigta. Apie tai galite paskaityti minėtos knygos 124-127 p.
Kodėl visa tai primenu? Vėl sugrįžtu į KK2 laidoje girdėtas ir Varėnos mero Algio Kašėtos, mano buvusio bendražygio, išsakytas mintis…
Kelis kartus išklausiau, ką aiškina meras, ir supratau, kad jis jaučiasi didelę malonę ir protekciją padaręs, suteikiant man „Sidabrinės bitės“ apdovanojimą ir Adolfo Ramanausko – Vanago premiją.
Ar aš nesu vertas šių apdovanojimų? Ar mero Algio Kašėtos nuopelnas, kad jie man skirti? Tuo metu buvęs Kultūros premijos komisijos pirmininkas Algirdas Juškevičius prieštaravo mano kandidatūrai, jo nuomone, už kelių knygų išleidimą neverta premijuoti. Meras irgi turėjo visai kitą favoritą, ir tai man patvirtino ne vienas buvusios komisijos narys. Tačiau kelių balsų persvara apdovanojimas atiteko man, dėl ko labai džiaugiuosi.
Dar dėl Ramanausko – Vanago premijos. Ar ji man paskirta tik mero malonės dėka? Ar aš tikrai nesu nusipelnęs tos garbingos premijos? Kelis savo gyvenimo dešimtmečius paskyriau pokario kovotojų atminimo įamžinimui, nesuskaičiuojamam atminimo ženklų pastatymui, patriotiniam darbui su jaunimu, galiausiai ir Ramanausko – Vanago vadavietės atstatymui. O Algis Kašėta dėl vadavietės atstatymo bando nuopelnus priskirti kitiems…
Turiu patvirtinti, kad tuometinis Seimo narys Algis Kašėta neprisidėjo prie darbų nei su kastuvu, nei lėšomis, o visada būdavo pirmas kalbomis renginių metu.
Tikrai nugyvensiu ir be nuotekų prijungimo, ir be kitokios paramos, bet negaliu sutikti, kad man skirti apdovanojimai yra lyg gauti iš mero, buvusio bendražygio, geros valios ir malonės be jokių mano pastangų ir nuopelnų. Manau, paties mero nuopelnas tik toks, kad, užimdamas rajono vadovo pareigas, tuos apdovanojimus galėjo man įteikti.
Vytautas Kaziulionis, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius, politinis kalinys, tremtinys