Ar mūsų apginta Laisvė saugi šiandien?

0
116

Ginsime tėvynę, kaip Pilėnai gynė.

Paskutinį šūvį tau, širdie, skiriu.

Tegul miško pušys pasakys tėvynei,

Kad lietuvis niekad nemirė vergu.

1991 metų pradžioje okupantams bandant brutalia jėga paimti strateginius objektus, iš jų – ir Seimą, Lietuvos piliečiai stojo į taikų pasipriešinimą. Prieš beginklius, taikius Laisvės gynėjus buvo mesta sunkioji karinė technika bei gerai ginkluoti Pskovo desantininkai. Tačiau okupantams tik iš dalies ir trumpam laikui pavyko užimti kelis strateginius objektus. Šturmuoti Seimo jie neišdrįso. Turbūt suprato, kad įveikti prie Seimo stovėjusios galingos minios be kraujo ir aukų nepavyks.

Sausio 13 dieną nuo pat ankstyvo ryto iš Varėnos į Vilnių pajudėjo trys autobusai patriotiškai nusiteikusių varėniškių, kurie buvo išskirstyti prie skirtingų objektų. Man teko budėti prie Seimo. Tai, ką mes tą dieną patyrėme, būdami prie Seimo ir TV bokšto, išliks mums iki gyvenimo pabaigos – buvo neapsakomas vieningumas ir pasiryžimas ginti laisvę. Iš atminties nedyla ir visa tuo metu vyravusi atmosfera – laužai, giesmės, maldos ir viešpatavusi visuotinė ramybė.

Tačiau mums, buvusiems prie Seimo varėniškiams, neteko išgyventi to, ką patyrė buvę prie TV bokšto. Tik sugrįžę į Varėną per TV išgirdome iš Eglės Bučelytės lūpų žodžius: „Jie jau eina…“.

Ačiū Tautai, kad neišsigando ir susitelkusi gynė Nepriklausomybę ir Laisvę. Po nepavykusio pučo Maskvoje visiškai žlugo bandymas išlaikyti okupacinę armiją Lietuvoje. Tai nepamirštamas laikotarpis, suteikęs galimybę Tautai gyventi laisvoje demokratinėje šalyje. Tačiau nėra taip viskas gerai.

Iškovoti Laisvę, atgauti Nepriklausomybę buvo labai svarbu, bet dar svarbiau, kaip mes tuo sugebame pasinaudoti ir visa tai įtvirtinti. Manau, kad padaryta pati didžiausia klaida, jog dabar galiojantis Liustracijos įstatymas padovanojo išskirtinę ramybę buvusiems KGB agentams ir bendradarbiams.

Niekaip negaliu suprasti, už kokius nuopelnus taip „globojami“ buvę užsienio agentai, nuo kurių nukentėjo tūkstančiai Lietuvos žmonių? Kokia veikla jie užsiima šiandien? Jie gi niekur nedingo, gyvena tarp mūsų, neretas dar ir moko mus, kaip gyventi, kaip „mylėti“ Lietuvą. Įgijusieji atitinkamos patirties sovietiniais metais, pasitobulinę tam tikrose mokyklose, šiandien dar ne viena jų dešimtis dirba redaktoriais, advokatais, puikiai prisitaikę „prakaituoja“ valstybinėse įstaigose, savivaldybėse, o gal ir pačiame Seime.

Kodėl mane neramina visa tai? Todėl, kad savo laiku, kai dirbau tuometinio Seimo nario Algio Kašėtos padėjėju, į mano rankas pateko Seimo nario turėtas Varėnos saugumo komiteto oficialus buvusių užverbuotų narių sąrašas su slapyvardžiais, užverbavimo metais, išsilavinimu, o taip pat ir žiniaraščiai. Įdomu ir tai, kad visi užverbuotieji dirbo ir „prakaitavo“ ne už „ačiū“. Kai tūkstančiai Lietuvos žmonių, rizikuodami savo sveikata ir gyvybe, dalyvavo „dainuojančioje revoliucijoje“, stovėjo barikadose, jau po Nepriklausomybės akto paskelbimo, po Kovo 11-osios, dauguma agentų su ištiesta ranka stovėjo prie KGB langelio, kad gautų niekingus Judo grašius – po 30-40 rublių atlygį už teikiamą informaciją KGB tarnyboms.

O ką jie šiandien veikia, tie buvę? Nors sakoma, kad buvusių KGB-istų nebūna, didesnė dalis jų labai sėkmingai buvo prijungti prie partinių komandų, uoliai vykdė ir šiandien vykdo savo šeimininkų duotas užduotis. Ne iš įsitikinimų, bet iš baimės būti demaskuotais.

Už tariamą ramybę tenka nuolankiai tarnauti tiems, kas žino visą informaciją apie jų praeities klaidas. Tai akla tarnystė tiems, kurie savo laiku turėjo priėjimą prie slaptų KGB archyvų ir galėjo be vargo susirinkti visą informaciją apie bendradarbiavusius su KGB, todėl dabar gali naudotis jų paslaugomis.

Manau, kad tokių su buvusiais KGB agentais sąrašų, pakliuvusių į nedoras rankas, yra labai daug. Sąrašai naudojami savanaudiškiems tikslams, bandoma „kurti“ nepriklausomą Lietuvą, rūpintis savivaldybės žmonių gerove. Retas kuris iš buvusiųjų gali išdrįsti ir pasakyti: „Suklydau, bet šantažui nepasiduosiu“.

Sausio 13-oji yra viena iš svarbiausių dienų apsiginant nuo okupantų ir išsaugojant Nepriklausomybę. Amžina pagarba jau išėjusiems į Amžinybę Laisvės gynėjams, Nepriklausomybės signatarams, Tautai, sugebėjusiai susitelkti ir nugalėti. O esantiems šiame pasaulyje – sveikatos ir tikėjimo, kad daugiau nereikės viso to patirti ištisoms kartoms.

Susitelkimo ir daugiau drąsos! Drąsos prieš nesąžiningumą, veidmainystę, dvigubus standartus, melą, kurio paskutiniu metu per daug.

Ir niekada neturime pamiršti, kad Sausio 13-sios gynėjų krauju yra nusidažiusi snieguota Lietuvos žemė.

Vytautas Kaziulionis, 1953 m. Norilsko sukilimo dalyvis

Palikti atsiliepima

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia