Ekologinių pokyčių metraštis!
Išsiruošėme į Šveicariją pakviesti sūrininkės Tetyanos Diadechko…
… su kuria pažįstami nuo 2014 metų, kai drauge su grupe sūrininkų iš Ukrainos visą savaitę darėme sūrius Dargužiuose, „Sūrininkų Namuose“.
Rusijos invazija į Ukrainą Tetyaną nubloškė į Šveicarijos Alpes, kur jau keletą metų sezoniškai dirba kita ukrainietė – Liuda.
Tetyana mus pakvietė su mūsų sūriais dalyvauti „alpage“ vasaros sezono uždarymo šventėje, kurios devizas – Šveicarijos, Ukrainos ir Lietuvos sūrininkų draugystė ir solidarumas.
Tik tiek ir žinojome apie mūsų su Rasa savaitės kelionės tikslą. Panaršius internetą apėmė nerimas – labiausiai dėl kainų: viešbučiai, restoranai, transportas, viskas trigubai, o kartais ir penkiagubai brangiau nei pas mus.
Ne veltui Šveicarija įvardijama pasaulyje, kaip antroji po JAV pagal turtingumą vienam gyventojui. Ar pakels mūsų, smulkiųjų Lietuvos sūrininkų, biudžetas savaitinės viešnagės naštą? Ne veltui atmintis užfiksavo frazę „biudžetiniai turistai Šveicariją aplenkia iš tolo…“
Iš anksto pasakysiu, kad sūrininkų solidarumas pagelbėjo ir šį kartą. Ačiū Patrick, ačiū Tetyana, ačiū Liuda, ačiū dar 5 Ukrainos sūrininkams, kurie tuo pat metu susirinko į Tetyanos iniciatyva suorganizuotą Skrajojančią sūrio stovyklą (Sirnij tabir). Mums tereikėjo greitai adaptuotis prie ukrainiečių begalinio entuziazmo ir mokėjimu džiaugtis gyvenimu. Karas išmokė?
Pirma diena.
Trečiadienis, sūrių pristatymo Vilniuje diena. 7 val. ryto su Rasa jau sėdime pilnoje termosų mašinoje ir į Šveicariją! Prieš tai begalinio ilgio diena, ruošiant sūrius klientams Vilniuje (ir Šveicarijoje!), kraunantis lagaminus, kuriuose paslėpėme ir lauktuvių: lašinių paltį, dešros ir ruginės duonos. Iki 13 val. apvažiavom daugiau kaip dešimtį Vilniaus „taškų“ ir po 4 metų pertraukos atsidūrėme Vilniaus oro uoste. Žmonių lyg senais laikais buvusiose Grybų šventėse. Jei suskaičiuotume procentą lietuvių, pajudančių pirmyn-atgal per Vilniaus ir Kauno oro uostus, autobusų ir traukinių stotis, tikriausiai atrastume Lietuvą, kuri lyderiauja ne tik grūdų, laidų ir kitokių dalių eksporto srityje, bet labiausiai žmonių. Begalinė masė žmonių, ką ten lygintis pasauliniam Ciurichui, kuriame nusileidome po 2 val. skrydžio. Kelioninis stresas nepaleidžia: ar spėsime į traukinį, dar reikia bilietus nusipirkti. Malonios staigmenos – nuo išlipimo iš lėktuvo iki traukinio vos keli šimtai metrų ir nemalonios – kad už kelių valandų kelionę iki Sierre miestelio teko dviem sumokėti 215 Eur. Viešpatie, kas mūsų laukia toliau?!
Miestelio stotyje mūsų laukia Tetyana ir apgyvendina Vallais kantono Ukrainos pabėgėliams skirtame socialiniame bute. Visas penkių aukštų namas nemokamai skirtas ukrainiečiams. Ir dar mėnesinę pašalpą duoda, kad galėtum prasimaitinti pigiausiame supermarkete Denner. Valio! Šveicarija su Ukraina – reiškia, ir su mumis. O mūsų laukia 6 naktys socialiniame būste. Dasigyvenom! Ir dar triukšmingoje gatvėje, kai negali atidaryti lango. Sunku kaimiečiams.
Antra diena.
Ketvirtadienis. 6 ryto ir jau lūkuriuojame prie savo, t. y. ukrainiečių, daugiabučio bei pajudame į kalnus. Akys dar vos pramerktos, rytas tik tik brėkšta – ir ačiū dievui, nes kilti į 2000 metrų aukštį akmenimis grįstais serpantinais tikrai ne pelkinių dzūkų drąsai. Užkilus į „Alpage de Colombys“ atsivėrė nesapnuotas vaizdas. Visą dieną prabuvome apsvaigę. Pabūkite ir jūs.
– kaimynas Valdas
