Neįprasti klausimai artėjant rinkimams

0
999

Rinkėjų tyrimai. I dalis. Žvilgsnis pro trobos langą.

Jei stabteltum ir pažvelgtum į savo gyvenimą, tai pamatytum, kad didžią jo dalį praleidžiame projektuodami pabaigą. Žinodami, kad visgi ji ateis, siekiam atitolinti iki amžinybės. Kiekvienas pagal savo galimybes: vieni stato bažnyčias ar šiaip kokius pastatus. Kiti rašo knygas. Treti įsirašo televizijoje ar internete. Gerai, jei pavyksta kažką padaryti gražaus ar moralaus, bet svarbiausia – kašką dariti.

Suprantama, kad mūsų išrinktieji panašūs į mus pačius, todėl per visą kadenciją (dažnai ir ne vieną ir ne dvi…) ruošiasi jos pabaigai, tai yra – kaip ją nutolinti. Nenumaldomai artėjant rinkimams panorau suprasti, o ką gi nuveikė tie, kuriuos rinkome prieš keturis, o ne, klystu – jau aštuonerius metus.

Pažvelgęs pro miegamojo langą jokių pasikeitimų nepamačiau. Tos pačios pievos, tvoros kuolų eilė ir medžių guotai. Pro virtuvės langą matau iškirsto miško plynę. Prisimenu, kaip ankstyvą pavasarį visą savaitę skambėjo benzopjūklai, aidėjo medpjovių šūksniai. Tūkstančio arklio jėgų miško technika traukė medžio lavonus į pakelę ir skubiai vežė vienus pjaustyti dalimis ir džiovinti, kitus deginti. Kad neskleistų to salsvai šleikštaus puvenų kvapo. Taip netekau daugybės savo kaimynų. Girdėjau, kad Europos parlamentas Holodomorą pripažino genocidu. Žinau apie Holokaustą. Nujaučiu, kad mano giminės prisidėjo žudant žydus. Viduje nešioju paslėptą kaltės jausmą. Ir kas iš to? Ką man daryti dėl ir vėl žudomų kaimynų? Gal į savivaldybę man kreiptis, kad žudymas būtų pripažintas nusikaltimu? O gal reikėjo pasiimti šautuvą ir eiti ginti? Deja, nei šautuvo turiu, o ir bijau baisiausiai.

Tad mūsų išrinktiesiems užduodu nekaltą klausimą – kokią dalį mūsų teritorijos ūkinės veiklos sudaro miškų kirtimas?

Mano express tyrimas sako, kad ne mažiau trečdalį. Toks procentas nuo visų automašinų yra miškovežių, judančių kelyje tarp Puodžių ir Onuškio. Baisu pagalvoti, kas darosi kelyje tarp Marcinkonių ir Kabelių. Lyg gyventum prie kelio, vedančio į kapines. Gal ir Kapiniškių kaimo pavadinimas siejasi su šia miškingiausia teritorija?

Kitas trečdalis automobilių – su įvairiausiomis prekybininkų etiketėmis. Pirmauja Aibė. Vis važiuoja ir važiuoja, nesvarbu, ar sniegas, ar plikledis. Iš paskos alaus gamintojų mašinėlės. Prie alaus – ir dešros delikatesai. Degtinė uždaruose furgonuose. Užėjus į vietinę parduotuvę suprantu, kad mano kaimo poreikiai kuria ir vietos estetiką – blyksi skaidraus stiklo buteliai. Aiškiai pirmauja degtinės asortimentas ir kiekis. Alaus skardinės sudėtos į išjungtus šaldytuvus, tačiau perkamiausias tiesiai po ranka – pakuotėse po 6 ir po 1 l. Vitrina užkandai ir sausainiai anūkėliams. Girdėjau, kad kaimynai ir karves melžia, ir sūrį spaudžia ir bulvių turi. Augina vištienos kasdienai ir antį šventėms. Vietos krautuvėje to negausi. Kodėl? Vieno atsakymo nėra. Kaip nėra ir vieno atsakymo, kodėl kelyje iš Onuškio į Puodžius iš buvusių trijų sūrininkystės ūkelių beliko vienas – „Dalytės sūriai“. O buvo tokie romantiški pavadinimai – „Laimingi sūriai“, kur ganėsi avys, „Paskui saulę ir ožkas“ – kur ožkos graužė kaimynų medelius.

Gal mūsų išrinktieji padėtų rasti atsakymą – kiek vietinių produktų suvartojama vietinių gyventojų?

Mano express tyrimas vietinėje parduotuvėje – 0%.

Daugiau mano kaime nėra ką tyrinėti, nes jokių kitų pokyčių nesimato. Važiuoju į miestelį.

Rinkėjų tyrimai. II dalis. Kaip miestelis nori tapti miestu?

„Mūsų miestelį“ „Mūsų miestelis“: legendiniam spektakliui – 40 – Nacionalinis Kauno dramos teatras labai seniai mačiau Kauno dramos teatre. Režisierius Gytis Padegimas, tada dar kupliais, ant pečių krintančiais plaukais, 12-kai metų mane apgyvendino mažame miestelyje, kuriame niekas nevyksta. Nuo to laiko miestelis tapo lėtai tekančios kasdienybės sinonimu.

Miestelis kažkodėl ausyse skamba lyg „durnelis“. Yra durnius, yra ir durnelis. Pirmasis yra tvirtas, pasitikintis savimi, dažnai agresyvus. Antrasis lyg ir mielesnis, artimesnis, jaukesnis.

Paradoksalu tai, kad miestelis nori tapti miestu.

Kas yra miestas? Plačios apšviestos gatvės, ir daugybė mašinų stovėjimo aikštelių. Mieste karaliauja mašinos. Betonu padengtos aikštės su centre įmontuotu sisiojančiu akcentu ir pakyla – tai miestelėnams, kad galėtų stebėti rinktinius oratorius. Tiek masyvumu, tiek aukščiu iškilūs pastatai – tai valdžios simboliai ir skirti valdžiai. Ne tik politinei, bet ir kultūrinei, ekonominei, informacinei ir kitoms. Kai kurių dažnai nematome, nes pastatų langai užtamsinti, o VSD net ir pastatas juodas su aukšta tvora ir stebėjimo kameromis. Yra gražūs viešbučiai, dažnai atliekantys ir viešnamių funkcijas. Jie skirti valdžios svečiams iš kitų miestų.

Negaliu nepasigerėti šiais lietuvių kalbos naujadarais. A. J. Greimas kandžiai nagrinėjo skirtumus tarp nekaltų žodžių paplūdimys ir pliažas. Bet kad tokios skirtingos reikšmės tokių panašių žodžių¡? Stebuklas.

Yra miestelėnų miegojimo, valgymo ir televizoriaus žiūrėjimo narveliai. Yra ir jų aptarnavimo vietos – parduotuvės, kad išleistų uždirbtus, ir nuo būsto pirkimo bei išlaikymo likusius, pinigus. Yra ir masinių žaidimų ir šėlsmo vietos. Stadionai, koncertų salės, dažnai pastatytos už „valdiškus“ pinigus, nes valdžia privalo suteikti ne tik duonos, bet žaidimų.

Tiesa, yra ir visokių pramonės bjaurių įmonių, kurios dažnai užmiestyje. Kad neterštų tikriesiems miestiečiams oro. Nors didžiumą pinigų mieste uždirba valdininkai, to negana, kad miestas darniai funkcionuotų. Mieste yra nemažai visokių nevykėlių, tai yra atvykėlių, dažnai – iš kaimo. Anksčiau buvo tik iš Lietuvos, dabar jau ir Ukrainos kaimo. Jiems ir skirtos darbo vietos ne tik prie staklių, bet ir valgyklų puodų, gatvių ir kiemų priežiūros. Reikia ir taxi. Protingesniems patikima aptarnauti kompiuterius. Nebūtina suprasti, ką jie daro ir kaip jie veikia, tam yra instrukcijos. Kaip ir kitos – pareiginės, etikos, moralės, kelių eismo ir t. t.

Na štai ir pagrindiniai miesto atributai.

Tiesa, dar nepaminėjau mokyklų, sveikatos įstaigų, tvarkos sergėtojų – policijos, mokesčių rinkėjų ir kitų smulkesnių paslaugų, kurias mums siūlo išrinktieji. Jų pastatų užmojai ir architektūra taip pat tiksliai atspindi užimamą vietą valdžios piramidėje. O kur dar oro uostas? Vien tik žodis uostas jau nudangina į vaizdingus tolius. Nebūtina ir skristi.

O kaip mūsų miestelis pasikeitė per paskutinius aštuonerius metus? Ar įgyvendino savo užslėptą siekį tapti miestu?

Iš dalies taip. Oro uosto dar neturim, bet turim išbetonuotą tarp savivaldybės ir teismo pastatų išsitempusią aikštę. „Sisiojantis“ akcentas yra. Yra ir aikštės šešėliais ir lapais neteršiančių medelių. Nors aikštė tuščia, tam yra objektyvus paaiškinimas. Varėnos žemės plokščios, čia tau ne Vilnius su Rotuše ant kalnelio. Kad miestelėnai turėtų ką stebėti, būtina rekonstruoti savivaldybės pastatą, prilipdant didelį balkoną. Ne į saulės pusę deginti skruostus, o į aikštės pusę – pasirodyti miestelėnams.

Gatvės išplatėjo, mašinų stovėjimo aikštelių padaugėjo ir vis daugėja. Net ir didžiulė plovykla iškilo pagrindinėje miestelio gatvėje. Beveik centre. Nesunku nuspėti, kam planuojama rožinė ateitis. Jei kada miestelis taps miestu, tai bus amerikietiškas miestas. Automobilių miestas, kaip Los Andželas. Naivūs europiečiai Los Andžele ieško senamiesčio. Nesupranta, kad pėsčiomis žmonės vaikščiojo prieš gerą šimtmetį. Dabar nevaikšto. Važiuoja. Tai nei siauros gatvelės reikalingos, nei pėsčiųjų zonos. Varėnoje net ir elektros automobilių įkrovimo stotelė įrengta. Simbolinėje vietoje. Prie stadiono ir sporto centro. Nesvarbu, kad šiandien jais važinėja tik trys varėniškiai. Rytoj, kai tapsime miestu ir saugosime miestelėnus nuo taršos, TIKRI varėniškiai važinės tik naujomis „električkom“ ir prie stadiono stovės mašinų eilės. Ne tam, kad pasportuoti, bet kad pasikrauti. Žalios energijos.

Sudėtingiau su valdžios simboliais – pastatais. Dar giliu sovietmečiu vienas prieš kitą pastatyti ir jau minėta ištįsusią aikšte sujungti „partijos“ ir „vykdomo“ pastatai užėmė visą miestelio (tada vadinto rajonu) centrą ir tapo nepajudinamu paveldu. Ne tik architektūriniu, bet ir dvasiniu ir net ideologiniu. Labai užjaučiu mūsų išrinktuosius. Šizofreniška aplinka garantuotai sukels ir šizofreniškas pasekmes. Viena kadencija – dar gali atsispirti. Antra – kritinė riba, po kurios į priekį niekaip – tik atgal. Nebent kažkas išdrįs nugriauti praeities šmėklas ir pastatyti naują – ateities monumentą. Vargu, ar istorikas tą sugebės. Reikia keisti valdžią.

Tiesa, pamiršome ekonominę ir kitokias valdžias ir jų simbolius. Miško pjovėjų reputacija nelabai kokia, tai jie ir nesiviešina. Nebent reklamai, o ir asmeniniam įvaizdžiui palaikyti nusiperka kokią kelių tonų ir kelių šimtų arklių galingumo mašinytę, kurią pastato priešais IKI prekybos centro įėjimą. Kad suprastum, kad esi mažas ir biednas. Kad pradėtum svajoti, jog gali praturtėti, jei parduosi paveldėtą mišką. Taip auga varėniškių perkamoji galia. Daugėja Varėnoje apynaujų ir naujų mašinyčių.

Miestelio specifika yra ir ta, kad didžiausias darbdavys yra savivaldybė su visomis savo biudžetinėmis, viešosiomis ir ūkinėmis įstaigomis. Tai labai panašu į oligarchiją. Skirtumas tas, kad tradiciniai oligarchai užima valdžią. Mūsų atveju valdžia organizuoja verslą. Už valdiškus pinigus. Skirtumas ir tai, kad tradiciškai oligarchų būna keletas ar keliolika, nelygu valstybės dydis. Miestelyje oligarchas, nors ir su keletu ar keliolika galvų – yra vienas. Tiesa, norint jį pakeisti kitu oligarchu nebūtina senojo nušauti ar įkalinti, galime perrinkti. Dėl to ir smagiau gyventi demokratiškoje valstybėje.

Visgi smalsu sužinoti – jei sudėtum visus dirbančius už valdiškus pinigus Varėnoje, kiek jų būtų? Koks tai būtų procentas nuo visų dirbančiųjų?

Rinkėjų tyrimai. III dalis. Kultūros sostinė?

Oligarchas irgi žmogus. Ir jam reikia kažkaip įsiamžinti. Taip gimė Naisių legenda. Su savo absurdiškomis pagonių kalvomis, negeriančiais gyventojais ir masiniais kultūros festivaliais. Be buvusio Seimo kultūros komiteto, Naisių oligarcho pėdsakų aptikau ir Dzūkijoje. Visai netikėtose vietose. Valkininkų miestelis – mažoji kultūros sostinė. Net ir Puodžių vaikų Velykinė šventė – pagal Naisių taisykles.

Mūsų vietinis oligarchas pinigus ima ne iš savo kišenės, tad jo užmojai dar didesni. Padarysim Varėną kultūros sostine. Ne ta europine, kaip buvo Vilnius ar Kaunas, bet nacionalinio masto. Neramina tai, kad kiekviena savivaldybė turi tas pačias ambicijas. Turėsim 60 kultūros sostinių?

Varėnoje iškiliausi yra kultūros pastatai. Biblioteka užima centrinę vietą ir netgi puošia (gal labiau keičia) buvusių medinukų miestelio veidą. Esu nuolatinis jos lankytojas, sutinku rimtas ir paslaugias bibliotekininkes, yra ir daugiau lankytojų. Kur knygos – ten šilta. Gal norėčiau daugiau susitikimų ne tik su knygomis, bet ir su jas skaitančiais asmenimis, bet tam reikia pastangų, taip pat ir mano.

Čiurlionytės meno mokykloje nebuvau. Nutrūkę saitai tarp kartų. Neturiu mokyklinio amžiaus ir su meniniais polinkiais vaikų – tai manęs niekas ir nekviečia. Nors taip kartais norisi.

Tik šiek tiek nutolęs nuo IKI prekybcentrio (pripažinkim, kad tai ir yra tikrasis mūsų miestelio centras) modernus Kultūros centras. Žiūrovų salė savo įranga ir dydžiu galėtų prilygsti Nacionalinio teatro masteliui. Kol neturime savo teatro trupės (o Naisiai turi… Varėna, atsiliekame!), organizuojam teatro festivalį. Esu smalsus teatro, kaip žanro, gerbėjas. Paradoksalu, kad nei karto nebuvau Tamulevičiūtės festivalio spektaklyje. Kodėl? Atsakymo vieno nėra.

Bet šiame kultūros centre buvau kitokio tipo režisuotame renginyje – ūkininkų metiniame susirinkime. Pagrindiniai veikiantys asmenys – mūsų rinktas Seimo narys ir meras. Antraplaniai dalyviai – nominacijų gavėjai. Sufleris – žemės ūkio skyriaus vedėjas. Spektaklio choras – miestelio lygio butkutė su grupe. Žiūrovai – nominacijų gavėjų šeimų nariai. Bufetas – nemokamas. Absoliučiai visi teatro atributai. Kai kurie net pagerinti – turiu galvoje bufetą. Rezultatas – kultūringoje vietoje, kultūringomis priemonėmis puikiai išreikšta žinutė. Spektaklis įvyko. Net ir bilietų nereikėjo pardavinėti.

Į kitą kultūros centrą pakliuvau per nelaimę. Moteriškę palikęs jogos ir kvėpavimo užsiėmimuose nuskubėjau į baseiną. Šiandien mūsų, t. y. iškylos į Varėną, diena – trečiadienis. Krautuvė, kartais salotos ir kava Grilyje ir būtinai baseinas. Deja, techniniai trikdžiai baseine, ir man prieš akis ištisos trys valandos neplanuoto laiko. Ką veikti vakare Varėnoje? Beldžiuosi į jau minėto (to, kur teatras vyksta) kultūros centro stiklines duris. Apsidžiaugiu, kai jas praveria paslaugi moteriškė. Suprantu, kad rūbininkė. Matyt, spektaklis jau vyksta , bet gal įleis? Deja, spektaklis tik rytoj per pietus. Skirtas vaikams. Nemokamas, tai galite ateiti. Dėkui, bet į nemokamus renginius pasižadėjau niekada nebeiti. Net ir suvaikėjęs.

Dar pabandysiu į kiną. Tai yra į kultūros centrą, kur yra kino salė. Pradžia nekėlė didelių įtarimų. Nors bilietų kasoje kasininkė nustebusi pakėlė akis? Į kiną? O taip – 19 valandą į „Rojaus miestą“ su Bruce Willis. 4 Eur, 4 eilė. 6 vieta. Saugau gražų bilietėlį, rūbinė pilna paltų ir striukių. Bijau, kad neužimtų mano vietos. Kol apžiūrinėjau vestibiulyje labai prastus tapybos darbus kilo įtarimų – o tai kur tie žiūrovai? Įtarimai pasitvirtino, kai likus kelioms minutėms iki seanso paslaugus vyriškis nuplėšė bilietėlio pusę ir įleido į salę. Aš VIENAS. Nors salė visai nedidelė, tik keturios eilės, kiekvienoje po dvylika vietų, bet kokia prabanga – už 4 Eur vienas su paskutiniu Holivudo hitu. Ir čia tau ne x colių teliko ekranas. Pusantros valandos išsėdėjau apakintas Havajų salų grožio, vietinių gražuolių bikinių siaurumo ir kūno apvalumo kontrasto. Daugiau nieko šiame filme nebuvo. Tiesa, aidėjo šūviai, liejosi kraujas, kažkas kažką kalbėjo. Apart Bruce Willis mirties jokios aiškiau artikuliuotos žinutės. Ne, klystu. Žinutė buvo – tamsta esi durnas. Taip apkvailintas išeidamas paklausiau, o tai kur kiti žiūrovai, kad rūbinė pilna? Pasirodo yra kita salė, kur vyksta komiteto „Atsigręžkime į žmogų“ steigiamasis (o gal rinkiminis?) susirinkimas. Gaila, nežinojau. Būčiau pakvietęs drauge pažiūrėti filmą ir suprasti, kad atsigręžus į žmogų galima jį kultūringai paversti kvailiu. Kuris niekaip nesupranta, kaip galima taip kvailai leisti mūsų dvasiniam penui, kultūrai, skirtus pinigus.

Išrinktiesiems užduosiu bjaurų klausimą. Pateikite, prašau, statistiką, koks yra paskutinių metų kultūros centrų salių užimtumas? Ne renginių skaičiumi, bet nupirktų bilietų procentas nuo visų sėdimų vietų padaugintų iš dienų skaičiaus.

Rinkėjų tyrimai. IV dalis. Sportas ir poilsis.

Sportas šiais laikais yra brangu. Kas stebėjo futbolą Katare turėjo užsiduoti klausimą: kodėl Katare? Atsakymas: jie turi begalę pinigų ir nori juos tikslingai išleisti. Kad įsiamžinti šiame pasaulyje. Bent minutę pabūti šalia žvaigždžių. Ir kad šis kadras pasklistų po visą pasaulį.

Natūralu, kad to pačio nori ir mūsų išrinktieji. Masteliai mažesni, tai ir ambicijos mažesnės, kurios taip pat ribojamos finansų. Nors ir čia yra kur pasireikšti įgyvendinant miestelio virsmo miestu viziją. Privalo būti futbolo standartų stadionas, nors futbolo Varėnoje niekas nežaidžia. O jei ir žaidžia, tai ne tokioje didelėje aikštėje. Dusulys suima, kol perbėgi. Varėna žaidė rankinį, bet pasikeitus žaidžiančiam merui nebežaidžia. Nieko baisaus – bėgsime su vėliavom aplink stadioną didžiuodamiesi, kad ir mes turime. Tą, ko neturi kitas, pvz., Senoji Varėna. Nesvarbu, kad nėra nei žaidėjų, nei žiūrovų.

Manau, kad čia ir yra spąstai, kuriuose blaškosi mūsų išrinktieji. Tiek šiuolaikiniame sporte, tiek kultūroje svarbiausia yra ne sportas ar kultūra, o žiūrovai. Kataras pagalvojo ir apie tai. Kaip ir kitas pinigingas šalis gelbsti imigrantai, taip ir čia – vienodai aprengti ir su žaidėjus palaikančiu šūkiu kažką trimituoja.

Mes, kaip pasienio teritorija, turime neišnaudotų rezervų. Už integracijai skirtus pinigus juodbruvius imigrantus galime nugrimuoti tautinėmis spalvomis ir už kultūros pinigus nupirkti visokių dūdelių ar barškučių. Nepamirštant, kad kažkas turi diriguoti. Gal administratorius?

Reikia pripažinti, kad mūsų esami ir būsimi išrinktieji dar neįsisavino sporto potencialo, ko nepasakysi apie kultūros.

Ir vėl nepatogus klausimas. Kokia Varėnos savivaldybės demografinė situacija? Kokie pasikeitimai įvyko per aštuonerius paskutinius metus?

Poilsis, moderniau tariant, reabilitacija. Čia jau reikia varžytis su Druskininkų oligarchu. Jėgos nelygios. Bet rusai sakydavo – prastas kareivis, kuris nesvajoja tapti generolu. Mes turime Sporto centrą, kuriame sportą randi tik legendinių krepšininkų nuotraukose. Niekaip nesuprantu, ką jos turi bendro su Varėnos sporto centru, kuriame net krepšinio aikštės nėra. Bet tai man nesumažina noro pasimėgauti baseino malonumais ir pirties šiluma. Ypač žiemą.

Pirmą kartą į baseiną pakliuvau, kai mūsų kaime dvi paras nebuvo elektros. Nebuvo ir vandens. O praustis tai norisi. Važiuojam į viešą pirtį, o po jos ir į vandenį bus gerai įšokti. Važiuojant pasakoju vaikystės prisiminimus, kai tėvas vesdavosi į viešą pirtį. Lyg lietuviška siaubo pasaka. Garais paplūdusi patalpa, garsiai iš virš galvos pakelto taziko teškantis vanduo. O baisiausia tai tie dideli pilvai ir slibinų straubliai, išlindę iš kažkodėl apačioje augančios barzdos. Baimės akys ieško tėvo rankos – deja, deja. Sveikas atvykęs į vyrų pasaulį. Po panašių išbandymų moterų pirtyje mano gyvenimo bendrakeleivė sakosi numalšinusi vaikišką norą būti suaugusia.

Ačiū dievui, dabar pasaulis žymiai kultūringesnis. Ir pirties malonumai skirti ne tik slibinams. Ant baseino krašto gali sutikti ir nepridengtais sėdmenimis besididžiuojančią gražuolę. Siūlau baseino lankymo taisykles „dušas prieš ir po baseino“ papildyti siekiant moterų ir vyrų lygybės – maudymosi kostiumai tiek vyrams, tiek moterims – tik ištisiniai. Trūkstant iškilumų ir siekiant saugumo tiek vyrams, tiek moterims leidžiama įsidėti neskęstančios medžiagos , pvz., porolono. Tikiu, kad žymiai padaugėtų baseino lankytojų.

Pirtyje viskas paprasčiau. Garas ir prakaitas užlieja akis, sėdynės užsėstos. Belieka atsiduoti karščiu alsuojančiai meditacijai. Pasirodo, kad pirtyje žmonės nemedituoti susirenka. Ramiai pasikalbėti apie nieką. Dažnai pasidžiaugia nuostabia galimybe atšilti sužvarbusiais rankas ir kojas. Pasinerti į mėlyną mėlyną baseino vandenį. Tegu nemeluoja bankų ekonomistai – ekonomikos pulsas aiškiai lėtėja – didžioji dalis pirties lankytojų skundžiasi neišgalintys kūrenti savo pirties. O baseinas išvis kosmosas, tad ačiū tiems, kurie nusprendė, kad reikia Varėnai baseino, kad reikia viešosios pirties.

Neatsimenu, ar T. Wilderio išgalvotame Grouvers Kornerso miestelyje buvo pirtis, bet manau, kad tai privalomas miestelio atributas. Kaip ir alaus baras po pirties. Jei to nėra, tai ne miestelis, o kaimas.

Neabejoju, kad mūsų miestelyje yra dar daugybė svarbių , neatidėliotinų klausimų, kuriuos reiktų užduoti ir buvusiems, ir būsimiems mūsų išrinktiesiems.

Atsakymus turėtume rasti drauge. Rinkėjai ir išrinktieji.

-Kaimynas Valdas

Teksto autorius: Valdas Kavaliauskas

Redaktorė: Dovilė Staniulionė

Palikti atsiliepima

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

Rekomenduojami video

Taip pat skaitykite: