Dr. Agnė Matulaitė: yra dalykų, kurių kontroliuoti negalime, o jie yra patys svarbiausi

0
134

Dr. Agnė Matulaitė: iliuzija, kad galime viską kontroliuoti

Dr. Agnė Matulaitė: atsidaryti savo vidinę spintą nėra drąsu, bet verta

Straipsnį parengė Vaiva Arnašė

Trijų ryškių Lietuvos moterų gyvas ir nuoširdus pokalbis, atvirai besidalinant savo asmenine patirtimi apie tai, kur šiandien yra ribos tikrumui ir atvirumui, lydimas ir juoko, ir pamąstymų, ir rimtų diskusijų apie skaudžias patirtis – toks unikalus susitikimas vyko moterų universiteto „WoW“ renginyje, skirtame jo bendruomenės moterims ir studentėms.

Žurnalistė, kurso „Stiprios“, kuriame akcentuojamas emocinio imuniteto ugdymas ir darnių santykių kūrimas, idėjinė autorė Daiva Žeimytė – Bylienė į neformalų susitikimą su universiteto bendruomenės moterimis pakvietė išties labai stiprias, įdomias, turinčias gyvenimo patirties moteris. Jautrioje ir šiandien itin aktualioje diskusijoje patarimais dalinosi žinoma psichologė – psichoterapeutė, lektorė, Fenomenologinių tyrimų instituto vadovė dr. Agnė Matulaitė. Diskusijos viešnia – TV laidų vedėja Edita Mildažytė, kuri be skrupulų atvirai papasakojo apie savo gyvenimo patirtis.

Renginyje buvo kalbama ne tik apie tikrumą, atvirumą, bet ir nekaltą melą, apie tai, kaip asmeninės krizės ir išgyvenimai mus veikia, kaip su tuo tvarkytis. Iškilo klausimas, ar tikrai nebijome reikšti savo emocijų, ir ar jas užgniauždami liekame tikri patys sau? Kiek aplinka diktuoja tai, ką ir kiek savęs galime kitiems parodyti? Ir priešingai – kiek, nepaisant aplinkos, galime išlikti savimi mes patys? Buvo aptarti ir bandymo prakalbinti su vyrais ypatumai.

Psichodramose – atsisveikinimai su trauminėmis patirtimis

Socialinių mokslų daktarė A. Matulaitė, knygos „Žali sausainiai: knyga sveikiems neurotikams“ autorė, interaktyvią paskaitą pradėjo nuo pasakojimo ir patirčių apie mūsų lietuvių tautinį identitetą: „Teko ir mokytis, ir dėstyti Anglijoje. Bendraudama su kolegomis jaučiau, kad esu sutraumuota Sibiro, nors atrodo, juk esu jaunas žmogus ir tarsi manęs tai neliečia. Neišsišok, neparodyk, ką iš tikrųjų jauti, ką galvoji. Jeigu žinai, o kiti nežino, tai geriau patylėk. Toks jausmas, lyg tave kas už tai į Sibirą išvežtų.

Nors koks iš tikrųjų Sibiras šiandien? Tokio jausmo kolegos Britanijoje neturi, jie netraumuoti. Tai yra atėję iš prosenelių to laikmečio beviltiškumo, ir tas nepilnavertiškumas, baimė, nerimas, neryžtingumas, tikrai jautėsi. Aišku, yra ir kitokių ryžtingumo pavyzdžių, kurie įkvepia, ir labai gerai, kad jų turime, bet man reikėjo gerokai padirbėti su savimi, kad galėčiau išsilaisvinti iš tų baimės kalbėti drąsiai gniaužtų“.

Žurnalistei D. Žeimaitytei, prabilus apie savo asmeninę patirtį dėl sunkaus jos mamos gyvenimo, kurio traumos persidavė ir jai pačiai bei paklausus, kaip sukontroliuoti tokias traumines patirtis, A. Matulaitė sakė, kad to suvokimas ir trauminis patirčių kontroliavimas jau yra refleksija, jau yra pradžia: „Kuo mes galime padėti ne tik sau, bet ir savo vaikams, tai imti reflektuoti, kad mūsų senelių, tėvų, mūsų pačių traumos nenukeliautų dar toliau. Dar kitas dalykas, kad bėgdami nuo tėvų patyrimų mes stengiamės priešintis ir bėgti visiškai priešinga kryptimi, nors galimybių yra milijonai. Kaip pavyzdys, jei bijai smurtaujančio vyro, tuomet vyras gali būti bet kuris, bet tik kad nesmurtautų. Bet ar tikrai to užtenka, nes juk kiek dar visko gali būti pas tą žmogų. Jeigu mūsų vaikai bėgs priešingai nei mes, jie gali atsidurti ten, kur kažkada jų seneliai buvo. Bėgimas kardinaliai priešinga puse ne visada tinkamiausias sprendimas, kelių tikrai yra daugiau ir reiktų pasistengti žiūrėti plačiau“.

Psichologė – psichoterapeutė kaip apie vieną iš trauminių patirčių sprendimo būdų, pasidalino apie vykdomas psichodramų sesijas: „Žmogus pakviečiamas papasakoti ištrauką iš savo gyvenimo istorijos tam, ką ją suvaidinti. Kad tai įvyktų, reikia, kad būtų ne tik savo skausmingą momentą pasakojantis žmogus, bet taip pat vaidinantys, kurie atrenkami iš auditorijos, moderatorius, žiūrovai. Esmė viso to, kad įvyktų drama, katarsis, sprogimas. Būna, kad žmonės per psichodramas netiesiogiai nužudo kitus žmones, nes tie žmonės realybėje gyvena sau toliau, bet jie padaro tai tam, kad išsilaisvintų, susitaikytų su savo gyvenimu. Jiems išties palengvėja. Bet tam, kad žmogus ištvertų ir jam neužeitų nevaldoma būsena, po sprogimo yra būtinas nuo scenos nulipimo momentas, kad žmogus toliau normaliai gyventų“.

Socialiniai tinklai neretai tampa sprogimų arenomis

rhdr

Prakalbus apie atvirumą socialiniuose tinkluose, A. Matulaitė sako, kad nors jie suteikia erdvę tiesioginiam savęs išgirdimui, kur atsiveriama, pastebinti nemažai sprogimų, kurie vėliau aptarinėjami plačiai visoje visuomenėje. Tuomet tokio atvirumo kaina gali būti ir labai didelė, jei išsiliejame apie kitus žmones, kas reiškia, kad tos žinutės gali būti skirtingai suprastos, gali paliesti ir labai daug artimų žmonių, vaikų, jei jie įtraukiami.

„Savo praktikoje esu susidūrusi su dar kitais momentais, kai moterys pačios išprovokuoja dėmesį sau, tarkime, išstatydamos savo nuogą kūną, kad kitus šokiruotų. Kuomet jo gauna, tarsi gyvena katarsio, sprogimo momente. Deja, šiandien herojumi ilgai nebūsi, nes tuoj atsiranda kažkas, kuris pasiima tą dėmesį. Tada supranti, kad nors va ką tik išsirengei, bet tave nurungė kitas žmogus. Žmonės tokiais momentais tampa labai pažeidžiami. O vertinti, kaip ir kodėl žmonės pasielgė norėdami būti tikrais ar atvirais, nėra lengva ir teisti negalima, nes nežinome tikrosios situacijos“, – sako psichologė – psichoterapeutė.

Tikrumas ir atvirumas – skirtingi dalykai

Paklausus, kaip atskirti tikrumą nuo atvirumo, lektorė atsakė, kad tikrumo ir atvirumo ji nesutapatintų, nes galimai būti tikrai, bet pasirinkti kažko nesakyti atvirai, nes tada būsi savimi. Situacijos gali keistis pokalbio eigoje, bet pats nusprendi, kiek būsi atviras kalbėdamas, nes taip būsi sąžiningas su savimi.

Normalu pasverti, kiek nori pasakyti, kiek ne

„Mylėti save, klausytis savo kūno – tai reiškia būti tikram, jei tikrumą apibrėžiame kaip buvimą tikru su savimi, savęs girdėjimą. Tikrumas yra ir savęs pažinojimas, ko aš noriu, tuo pačiu žinant, kas yra tinkama ir netinkama žiūrint iš socialinio konteksto, nes mes visi jo apsupty gyvename ir kartais turime impulsus, kuriuos slopiname. Aš gal dabar norėčiau patogiai kojas užsikelti ant stalo, bet suprantu, kad ir kaip to norėčiau, negaliu padaryti, nes suprantu, kaip elgtis viešosiose vietose (juokiasi, aut. pastaba). Naivu būtų galvoti, kad viską darysi, ką norėsi. Idealiausia gyventi pasaulyje, kur pildosi visi tavo norai, bet taip nebūna, nes gyvenimas yra kompromisai, susitarimai, socialinis burbulas, viskas jame. Man pačiai padeda galvojimas ir pažiūrėjimas iš aukštesnės perspektyvos.

Iš kitos pusės, jeigu kalbant apie impulsų slopinimą, kai eina tema apie rimtesnius dalykus, gali formuotis kūniški šarvai, kai žmogus vis labiau užsigniaužia savyje. Ir jeigu iš pradžių jis jaučia impulsą, tai vėliau slopindamas jį vėliau gali jausti tik skausmą, jei norės tai padaryti“, – pastebi psichologė – psichoterapeutė.

Kalbėdama apie atvirumą A. Matulaitė sako, kad atvirumas turi savo ribas, nes turi galvoti, ką pasakysi ir pasverti, ar iš vis turi tai pasakyti: „Galbūt nebūtina visko, ką galvoji, rėžti į akis. Jeigu nematote, kad tai, ką pasakysite padės kažkam, tai geriau nieko nesakykite. Juk nereikia prieš vestuves nuotakai sakyti, kaip ji blogai atrodo ar kokia čia santuoka jūsų beviltiška. Galima parinkti kitus žodžius ir veiksmus“.

D. Žeimytei paklausus apie nekaltą melą, A. Matulaitė, sako, kad ši tema yra labai įdomi, o jai pačiai geriau tiesa, nei bet koks melas.

„Jeigu imti jausmą, tai bet ką, ką mes saugojame ir nepasakome jiems tiesos, laikome juos silpnesniais už save, tarsi laipteliu žemiau. Būna, kad vėliau žmonės pripažįsta, kad melavo ar kažko nepasakė todėl, kad bijojo, jog kitas žmogus neatlaikys. Bet leiskite tam pačiam žmogui nuspręsti, atlaikys jis, ar ne. Prieš sakant galima numatyti ar pasiruošti reakcijoms, būti šalia žmogaus, nepalikti jo su skaudžia tiesa. Mums atrodo, kad mes esame dideli altruistai, nes saugojame brangius žmones, bet aš nenorėčiau tokioje situacijoje atsidurti, kai nuo manęs kas nors būtų slepiama. Žemina, kai globoja nežinant. Iš kitos pusės, negaliu pasakyti, kad eikite ir visada visiems atvirai sakykite, nes yra labai skirtingų situacijų. Jeigu eini ir pasakojiesi savo dabartiniui draugui visas ankstesnes seksualines patirtis, tai kam to reikia? Tuo tarpu, jei, tarkime, žmogus planuoja pirkti namą, ir aš žinau, kad jis tuoj bus užstatytas ir nutyliu, tai gal jau nelabai gerai. Visuomet reiktų apsukti situaciją ir pagalvoti, o kaip būtų man“, – pataria psichologė – psichoterapeutė.

Visko kontrolė – tai tik iliuzija

Pokalbiui pasisukus apie savo gyvenimų kontroliavimą, A. Matulaitė sako, kad jeigu viską visada kontroliuotume, tai niekas nebūtų įžeistas, sumenkintas, būtų idealus gyvenimas, bet taip nebūna: „Mes negalime pasirinkti savo protėvių, nekontroliuojame senatvės, mirties, kai kurių ligų, nelaimingų atsitikimų. Kaip mūsų gyvenimai ir visuomenė besisuktų, reikia su tuo susitaikyti. Su evoliucija mes galime ilgiau gyventi, turime įrankius, kaip sveikatą pagerinti, lytį pakeisti ar susimažinti raukšles, bet realiai tai tik iliuzija, nes prieš pagrindinius dalykus mes esame bejėgiai. Tokia kaip grožio industrija juk tik ant to ir laikosi, kad suteikia laiko kontrolės iliuziją. Mes, psichologai, kviesdami susitaikyti su tuo, kas vyksta, dirbame priešingą darbą, kuris neretai būna juodas“.

Lektorė moterims papasakojo ir apie kitą pusę, kuomet žmonės nekontroliuoja savo gyvenimų ten, kur gali. Jos klientei yra 78 metai, ir ji tik po vyro mirties suvokė, kad nė sekundės negyveno taip, kaip norėjo gyventi.

„Kokia privalai būti, mums, moterims, įkalta stipriau negu vyrams, nors ir mūsų vyrams ne ką ne lengviau. Jie patys būna sako, kad pavydi mums, moterims, kad mes bent emocinį žodyną turime ir galime drąsiau ieškoti išeičių, nes vyrams ieškoti pagalbos vis dar nėra taip vyriška. Kiekvienoje barikadoje žolė atrodo žalesnė, bet man atrodo, kad lūkestis moterims yra milžiniškas ir esame užprogramuotos nuo labai anksti. Todėl vis kartoju, kad džiaukimės, kai mūsų vaikai mūsų neklauso, nes jeigu jie labai gerai klauso, tai reiškia, kad jie gyvens pagal mūsų scenarijų. Mes tuomet auginame nuostabius vykdytojus, o ne galvojančias, kuriančias asmenybes. Jeigu mums nelabai pasisekė, kad tėvai neleido būti laisvesniems, tai padarykime, kad mūsų vaikams taip nenutiktų“, – pataria A. Matulaitė.

Prakalbinti vyrus būna sunku, bet tikrai galima

Vienai iš studenčių paklausus, kaip jai sugyventi su vyru, kuris yra pesimistas, save vadinantis realistu, o ji yra optimistė, lektorė atsakė, kad iš esmės nemananti, kad gyvenimas vien tik laimėje, šokinėjime iš džiaugsmo yra nuostabus: „Tikrai nėra tokios taisyklės, kad būkite visi optimistai, ir viskas bus gerai.

Vien pozityvumas irgi negerai. Čia tas pats, kas kasdien valgyti uogienę. Bet juk norisi ir pipirų, ir kito maisto, kitaip darosi nuobodu. Manau, kad daug porų gyvena melancholiškame liūdesyje. Jeigu abiem yra gerai, tai nereikia jokių taisyklių ar diagnozių, kuris pesimistas, kuris optimistas. Bet jeigu vienam norisi daugiau džiaugtis, o kitas yra ramesnis ir slopina kitą partnerį, tai siūlyčiau daugiau kalbėtis, nes tikrai per mažai to darome, išsakyti, kas negerai, žiūrėti, ką įmanoma pakeisti, kad nesijausti blogai santykiuose“.

Paklausus, kaip tuos vyrus prakalbinti, A. Matulaitė juokiasi, kad vyrų yra visokių, netgi ir labai plepių, ir jai sunkiau bendrinius patarimus duoti, bet dažnas faktas, kad vyrai mažiau linkę reflektuoti ir kai juos moterys kviečia ateiti pasikalbėti, tai dažnai juos tiesiog „užmuša“ vietoje, juos apima nerimas ir siaubas, tad jie tokių pokalbių privengia.

„Kažkiek nuramina pasakymas, kiek laiko kalbėsitės, ar temos anonsavimas, kad tai nebus apie viską, nes mūsų moterų smegenys veikia kitaip, mes galime apie viską kalbėti iškart. Vyrams kitaip. Svarbu konkrečiai pasakyti, apie ką kalbėsimės. O kai jau pradeda kalbėtis, tuomet reiktų gerbti vienas kitą, išgirsti nuomones, nes paskui galite nesulaukti, kol vyras prakalbės“.

A.Matulaitė sako, kad taip pat nėra teisinga užsidėti dirbtinas šypsenas ir vaidinti, kad viskas gerai, kad geri santykiai, kad lengva dirbti, paprasta vaikus auginti, amžinoje buityje suktis: „Ką mes padarome pavargusios, tai perspaudžiame, ir savęs pradedame negerbti, tada ir kiti mūsų nebegerbia. Ko mes pačios neturime, negalime ir kitiems suteikti. Užburtas ratas, iš kurio galima išeiti – viskas visada prasideda nuo savęs ir savęs auginimo, verta nebijoti ir pagalbos iš šono paprašyti, nes kartais tikrai nedrąsu vienam pačiam lįsti į savo paties vidinę spintą, nes ten visokių dalykų galima rasti. Bet juos radus, spintą sutvarkius, gyvenimas tikrai bus šviesesnis“.

xxx

„WoW University“ jau trejus metus dirba moterų įgalinimo temoje, nuolat rengia mokymus, programas, kursus, kurie įkvepia ir suteikia žinių moterims augti, tobulėti profesiniame ir asmeniniame kelyje, skatina mokytis, kurti bei drąsiai įgalinti savo potencialą. Šį universitetą jau baigė daugiau nei 4 tūkstančiai moterų, daugiau nei 10 tūkstančių yra universiteto bendruomenėje. Moterims dėsto ir naujausiosiomis įžvalgomis ir patirtimis dalinasi daugiau nei 200 geriausių ne tik mūsų šalies ekspertų: mokslininkų, vizionierių, praktikų, antreprenerių, bet ir dėstytojų iš geriausių pasaulio universitetų, tokių kaip Kembridžo, Harvardo, Jeilio ir kt.

Jau kitą mėnesį startuos dar vienas universiteto „Ateities įgūdžių kursas“, kuriame taip pat labai svarbi emocijų ir darbo su savo emocijomis, santykių kūrimo tema: emocinis intelektas, pokyčių valdymas, streso valdymas ir perdegimas. Jis vyks jau septintą kartą ir yra pats populiariausias kursas, kurį jau baigė daugiau nei 3000 Lietuvos moterų.

Palikti atsiliepima

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

Rekomenduojami video

Taip pat skaitykite: