Aš, Vytautas Kaziulionis, perkopęs 93 gyvenimo metus, nutariau kreiptis į Lietuvos žmones. Daugelis, ypač jaunesnės kartos žmonių, nebesigilina ir net nesupranta, kas yra tremtis ir kas yra lageris. Keturiolika savo gražiausių jaunystės metų pragyvenau bolševikinėje nelaisvėje – ketverius metus buvau tremtyje, o dešimt metų kaip politinis kalinys sovietiniame lageryje. Patyriau visą represijų siaubą.
Lageryje kalinys, visur lydimas ginkluotos sargybos, verčiamas sunkiai dirbti kasyklose, šachtose, taigos miškuose nežmoniškomis sąlygomis, stingdančiame šaltyje. Vedamas sargybos iš darbo atsiimdavau savo maisto davinį ir pusiau alkanas atsiguldavau miegoti. Kalinys tenkinosi tuo, ką jam davė, – gultu ir srėbalu.
Dabar apie tremtį. Trėmė daugiausia moteris su vaikais, kurių vyrai buvo arba partizanai, arba įkalinti. Vežė vielomis apraizgytais vagonais, o tremties vietoje sargyba „paleidžia“ tremtinius ir dingsta. Atsiduri nežinomoj vietoj, nežinai, nei kur prisiglausti, nei kaip išgyventi. Tremtiniai galėjo tame rajone pasiieškoti darbo, tiktai vieną kartą per mėnesį turėjo užsiregistruoti, pasirašyti, kad nepabėgo.
Vienas lagerį ir tremtį jungiantis dalykas – duonytė. Tai buvo pagrindinis maistas. Tremtyje darbingam žmogui buvo skiriama 700 gramų duonos, nedirbančiam seneliui ar vaikui – 200 gramų per parą. Tremtiniai mirdavo nuo sunkaus darbo ir bado. Grįžusią iš sunkaus darbo mamą pasitikdavo vaikučiai, prašantys: „Norim valgyt, norim duonytės“. O iš kur ta mama gaus? Kas turėjo artimų giminių Lietuvoje, kurie atsiųsdavo siuntinį su sauja miltų ar kruopų, šiaip taip gyveno. Tremtiniai dalinosi tuo, ką turėjo, kūrėsi savitarpio šalpos būreliai.
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Varėnos filialo pirmininkas Juozas Stramkauskas, besidomėdamas savo šeimos likimu, archyve rado sovietinį dokumentą, kuriame nurodoma, kad jo tėvai „Ypatingojo pasitarimo prie sovietų sąjungos KGB“, taip vadinamos „trojkos“, nutarimu yra tremiami 10-čiai metų, o sesuo seka (sledujet) paskui tėvus, lydi juos lyg ir turėdama galimybę pasirinkti važiuoti su tėvais į Sibirą ar nevažiuoti, t. y., likti Lietuvoje. Likti kur? Įsivaizduokite, mažametis vaikas lieka. Namuose stribų išlaužytos durys, išgrobstyti daiktai. Kaip jis gyvens? Ką veiks vienas likęs? Aišku, jis būtų išsiųstas į vaikų namus, kur būtų auklėjamas pagal sovietines pažiūras, užmirštų savo namus, savo tėvų vardus ir pavardes.
Juozo Stramkausko penkiametės sesutės Onutės niekas neklausė, ar ji nori likti Lietuvoje, ar nenori. Ją su tėvais išvežė į Sibirą. Ji ir buvo pirmoji auka, pirmoji mirė dėl sunkių sąlygų ir nepriteklių. Ji pirmoji buvo palaidota lietuvių tremtinių kapinėse. 1991-ais metais Juozas parsivežė sesutės palaikėlius į Lietuvą.
2023-iuosius metus Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė Tremtinių ir politinių kalinių metais, nes šiemet sukanka 70 metų nuo paskutinių okupuotos Lietuvos masinių trėmimų. Tačiau iki šiol Lietuvoje nepasmerktas nusikalstamas komunistinis režimas, komunistų partija nepripažinta nusikalstama organizacija. Tiek aukų, tiek sulaužytų likimų – ar tai ne tas pats fašizmas, ne genocidas? Komunistų veiklos vertinimo įstatymo projektas Seime nesvarstytas. O gal jau per vėlu ir raudoni čiuptuvai sulindę per giliai į valstybę?
Ką jūs apie tai manote, Lietuvos žmonės?
Vytautas Kaziulionis,
Senosios Varėnos gyventojas