Vytautas V. Landsbergis: „Kurti filmą apie Vanagą mane pastūmėjo vidinis sukilėlis“

0
35

„Buvo būtina apginti Adolfo Ramanausko-Vanago garbę“, – taip paprastai sumanymą kurti dokumentinį filmą apie legendinį partizanų vadą aiškina kino režisierius Vytautas V.Landsbergis. „Vanago portretas“ – šeštasis jo filmas apie partizanus. Pirmieji filmą pamatė kino festivalio „Scanorama“ žiūrovai, o sausio 12 filmas pradedamas rodyti šalies kino salėse.

Kaip Vanago istorija atkeliavo iki jūsų? Kas pastūmėjo ją paversti filmu?
Prieš porą metų ramiai ruošiausi vaidybiniam filmui apie partizanų vadą Dzūką ir jį išdavusį poetą Kostą Kubilinską. Netikėtai prasidėjo Rūtos Vanagaitės ir Efraimo Zuroffo šmeižtų virtinė – jais bandyta pasipriešinti valdžios ketinimui 2018-uosius paskelbti A.Ramanausko-Vanago atminties metais. Manyje kaip ir daugelyje kitų pabudo vidinis sukilėlis – stop, stop, mūsų didvyriai bei kankiniai neturėtų būt niekinami! Tas vidinis sukilėlis ir paliepė atidėti vaidybinį filmą, imtis Vanago temos, apginti jo garbę. Šmeižtai paskatino dar sykį peržvelgti Vanago biografiją, dienoraščius, ieškoti ir rasti atsakymus į kaltinimus, kuriuos iškėlė Rūta Vanagaitė. Netgi panagrinėti šmeižtų prigimtį bei ištakas.
Noras išsiaiškinti aplinkybes ir apginti Vanagą pagimdė net du kūrinius – mano ir žmonos Ramunės inicijuotą, mūsų leidykloje „Dominicus Lituanus“ išleistą Arvydo Anušausko knygą „Aš esu Vanagas“ ir netrukus paskui knygą sekusį filmą „Vanago portretas“.

Partizanų tema ypač šiais laikais tarsi pastūmėja į nepatogią situaciją – niekada nežinai, kokios naujienos gali rastis senuose archyvuose. Rodos, taip nutiko ir jūsų filmui, kurio pagrindinis herojus staiga apaugo šešėliais…
Partizanų tema visada susilauks diskusijų ir pasipriešinimo. Pirmiausia dėl to, kad partizaniškas naratyvas paneigia dabartinės Rusijos propagandą apie „savanorišką ir taikų“ Lietuvos įstojimą į SSRS ir paskui čia prasidėjusią banditišką klasių kovą. Toji didvyriško pasipriešinimo – lietuviškojo Dovydo prieš stalininį Galijotą – tema jiems itin nepatogi, taigi natūralu, kad ši tema buvo ir bus diskredituojama.
Okupacijos ir partizaninis karas palietė daugybę Lietuvoje gyvenusių žmonių. Traumos būta didžiulės, todėl daugelis jos nelinkę heroizuoti, nes kare kaip kare – būta visko. Ypač paskutiniame pasipriešinimo periode, kaip nebeliko vieningos partizanų vadovybės ir į miškus ėjo mažiau garbingi ar valstybiškai nusiteikę žmonės. Nemažai šeimų patyrė pokario plėšikautojų terorus, kai kurie iš jų netgi prisistatydavo partizanų vardu. Tokiems išdavikams Vanagas ir kiti vadai buvo negailestingi.
Istorijoje nėra grynųjų, vien teigiamų herojų, arba jie itin reti, kaip deimantai. Net karalių Mindaugo ar Vytauto Didžiojo biografijose apstu kontraversijų, tačiau valstybės raidos požiūriu jos mažiau reikšmingos, negu valdovų istoriniai pasiekimai.
O Vanago šešėlio zona galima vadinti nebent kalėjimą, tardymus ir kankinimus, kuriuos jam teko patirti, parodymus, apie kuriuos galėjome spręsti tik iš KGB dokumentų, ir kurie, be abejo, neatspindėjo tikrosios vado minčių raidos tokioje, regėtųsi, beviltiškoje situacijoje. Šią šešėlių karalystę bene geriausiai prasklaidė Arvydas Anušauskas savo knygoje, dekonstruodamas, kaip ten buvo daugmaž iš tikrųjų.
Iš tiesų Vanagas yra retas teigiamo herojaus pavyzdys; galvodami apie vaidybinį filmą net specialiai ieškojome kažkokių, karo sąlygose kitąsyk net pateisinamų, nuokrypių nuo karininko etikos ar padorumo, tačiau neradome.

Esate sakęs, kad norėjote apie partizanus papasakoti tiems, kurie partizaninio karo nei prisimena, nei yra apie jį girdėję. Kodėl, manote, toji tema turėtų jiems būti įdomi ar juos kaip nors veikti?
Taip nutiko, kad tapęs ir vaikų bei paauglių rašytoju, dėmesį ėmiau kreipti į būsimąją, augančią Lietuvą. Man rūpi, kokią valstybę turėsime po dešimties ar dvidešimties metų. Ir ką reiktų daryti, kad ji būtų drąsi, kūrybiška, savarankiška, pasitikinti, nekonformistinė. Dirbdamas su vaikais ir paaugliais kino stovyklose pastebėjau, kad partizanų tema konstruktyviai primena būtent šias mūsų genetines savybes. Tarkim, berniukai iš vaikų namų pernakvoję partizanų bunkeryje, išmokę dainų, susitikę su partizanu J.Kadžioniu-Bėda, labai greitai prisimena tikrąjį vyriškumą – atsakingą ir globėjišką. Partizanai – unikali tema net ir pedagoginiu požiūriu.

Palikti atsiliepima

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

Rekomenduojami video

Taip pat skaitykite: