Rankos, lipdančios ne tik molį, bet ir teikiančios pagalbą neįgaliesiems

0
333
Gintaras Knieža dirbtuvėje

Varėnos rajone, Krūminių kaime, beveik 4 ha plote gyvena graži šeima – keturis vaikus auginantys Gintaras ir Tatjana Kniežos. Beveik prieš 15 metų atsikraustę į Dzūkiją ir įkūrę LDK plytinę – savo rankomis gamina plytas taip, kaip prieš pusę tūkstantmečio tai darė mūsų protėviai. Tačiau tai – ne vienintelis šios šeimos užsiėmimas. Į savo sodybą, kur karaliauja savo rankomis nulipdytų plytų pastatai, jie tiesia pagalbos ranką ir šeimoms bei organizacijoms su vaikais, turinčiais raidos sutrikimų ir nemokamai siūlo 1 dienos, 2 dienų, 5 dienų užimtumo programas su molio, tapybos, muzikos edukacijomis

Živilė Puidokaitienė

Pradžia
Kaip pasakojo sodybos šeimininkas Gintaras Knieža, jie čia atsirado maždaug prieš 15 metų, kur nieko nebuvo, tik dirbama žemė: „Sklypo ieškojom labai intuityviai ir mes jį radome. Mes patys gaminame plytas pagal kelių šimtų metų senumo technologiją ir čia, ant šito kalno, gal truputį už kalno, yra buvusi senovinė plytinė. Džiaugėmės, kad patekom būtent į šią vietą. Buvo labai didelis noras gaminti plytas ir tokio didumo tas noras buvo, kad paskambino Lentvario ketaus vonių gamykla, kuri tuo metu jau buvo parduota tabako filtrų įmonei, kuri neturėjo kur dėti to viso purvyno. Jie turėjo prisivežę daug molio ir neturėjo kur jo išmesti, nes niekas jo nepriima. Netyčia paskambino mums ir paklausė, ar nereikia molio. Įvyko didelis stebuklas, kai į mūsų kiemą atvažiavo keli šimtai tonų molio“. Anot Gintaro, kai atvažiavo molis, tuomet jie buvo įsitikinę, kad bus ir pastatai, ir gyvenamasis namas. „Kai žinai, kad, imant paskolą, bankui parsiduodi visam gyvenimui, tai šis variantas atkrito, nes nesam tokie jau turtingi amatininkai. Teko prisiminti senus laikus, juk prieš daug šimtų metų žmonės patys statėsi ir dvarus, kodėl mes negalime pasistatyti? Turime ir tautinio paveldo sertifikatą. Esame tikri ir natūralūs“, – apie įsikūrimo pradžią pasakojo G. Knieža.
Sodybos šeimininkas teigė, kad jie su žmona yra gryni vilniečiai, tačiau jo mamos tėviškė yra Kuršių kaime, Varėnos rajone, todėl be jokios baimės ir leidosi į Dzūkiją, kuri jam yra artima. O štai žmona Tatjana Vilniuje paliko gerai apmokamą darbą, anot Gintaro, ne visi suprato tokį pasirinkimą gyventi tik iš plytų gamybos, kai, neva, visa rinka perpildyta, tačiau, kaip matyti, dideli norai, dideli tikslai ir, žinoma, be galo didelis darbas žmones stipriai veda į priekį.
„Didelės akys“
Kalbėdamas apie projektą, apie jų įsteigtą organizaciją VšĮ „Didelės akys“, Gintaras teigė, jog žmonėms reikia ne viešbučio ir užimtumo, o reikia šilumos ir užimtumo: „Daug yra švietimo centrų, visokiausių įstaigų, kurios visko duoda, bet neduoda namų šilumos. Arba mamoms neduoda draugių. Kai šeimoje gimsta vaikas su negalia, jie praktiškai lieka vieni. Mūsų yra toks tikslus tikslas, mūsų idėjos esminė mintis yra ne pats vaikas, nes jis visko daug gauna įvairiuose centruose. Mūsų tikslas, kad vaikas ne kažką išmoktų, bet kad atrastų kažką naujo, pavyzdžiui, kad susipažintų su baime, su purvu. Mes jiems duodame tokių visokių „košmarų“. Tas molio žiedimas taip pat yra puiki terapija, nes vaikas prie žiedimo užtrunka beveik valandą. Tuo tarpu namuose tėvams pavyksta vaiką užimti tik 10-15 min., tad čia tėvai turi apie valandą ramaus laiko poilsiui ar pasikalbėjimui. Vaikai, nepaisant juos varžančių fizinių ar protinių negalių, yra kūrybingi, originalūs, talentingi, geba kurti ir džiaugtis.“. Projekto sumanytojas juokiasi, kad jie tapo tarsi ir auklėjimo priemone, nes, jeigu vaikas negražiai namie elgiasi, tai mama gali pasakyti, jog daugiau pas Gintarą nevažiuos ir pan.
Kita šio projekto dalis ir, anot Gintaro, viena iš svarbiausių, yra patys tėvai: „Man iš tikrųjų gaila, sakau tai su protingu gailesčiu, pačių mamų. Būna šeimų, kur atvažiuoja tik mamos su vaikais, būna, kad ir tėvai atvažiuoja kartu su mamomis. Mūsų didžiausias tikslas padėti mamai psichologiškai, „nuimti“ tą vaiką. Manau, kad ir normaliai mamai, turinčiai normalius vaikus, jei ji turi galimybę kažkur nuvažiuoti, kur jos vaikus kas nors nuima nuo jos pečių ir ji gali gamtoje vienaip ar kitaip praleisti laiką, tai ji grįžta pas savo vaikus ir žiūri į juos kitomis akimis“.
Tiek Tatjanai, tiek ir Gintarui svarbu, kad atvažiavusieji pamato, kaip jų pačių keturi vaikai bendrauja su negalią turinčiais vaikais, kai nemato tos negalios vaikuose, priima juos kaip visiškai sveikus. Projekto sumanytojai neabejoja, kad tokia integracija yra labai reikalinga. Gintaras neslepia, kad pas jį dirbę darbininkai, pamatę atvažiavusius sutrikimą turinčius vaikus ne kartą yra „nusižvengę“, tačiau sodybos šeimininkas nepuldavo jų mokyti ir sugėdinti, galvodamas, kad reikia laiko ir šioks toks supratimas ateis savaime. Tas laikas tikrai atėjo, nes dabar visiems jau tapo natūralu ir jokių pasišaipymų ar nuostabos nebeliko. „Aš pats esu baigęs režisūrą ir man buvo įdomu stebėti, galima net ir filmą pastatyti. Aš visur matau tik gerąsias puses, gali imti ir juokas, tačiau tik tada, kai į viską žiūri paviršutiniškai. Tie mano darbininkai po kelių susitikimų jau patys tiesė ranką, padėjo, natūraliai dingo „žvengimas“. Kaip jau minėjau, man, kaip režisieriui, buvo įdomu stebėti, kiek tas jų „durnumas“ tęsis. Visi šie dalykai dingsta, kai sveiki ir negalią turintys būna vienoje krūvoje“, – atviravo Gintaras ir pastebėjo, kad ateityje tikriausiai reikėtų daryti integruotus suvažiavimus.

Saviems nereikia
Vis dėlto VšĮ „Didelės akys“ organizacijos sumanytojas negaili kritikos varėniškiams, kuriuos sunku prisišaukti į nemokamus užsiėmimus. Gintaras neslepia, kad bandė ir per valdininkus, ir per švietimo įstaigų vadovus pasiekti šeimas, kurie augina sutrikimų turinčius vaikus, tačiau rezultato tai kol kas nedavė. Jis tiesiogiai negali susirasti tų šeimų, nes jam niekas neturi teisės suteikti duomenų, kokios tai šeimos, tad jis bandė su kitais specialistais kalbėti, jog jie bandytų bendrauti su šeimomis, nukreiptų pas juos atvažiuoti, sudalyvautų programose, bet…. Daugiausiai atvažiuoja iš Vilniaus, Kauno, net ir iš Šiaulių yra užsiregistravusių, o tų, kuriems viskas po ranka, negali prisišaukti. Anot Gintaro, reikia dar atskiros metodikos, kaip pirmą kartą tokias mamytes „išvilkti“ iš namų, nes nepadeda net tai, kad pats Gintaras siūlosi ir atsivežti, ir parvežti, bet yra dar išlikusių visokių baimių ir kompleksų. Visiškas paradoksas.

Keičia požiūrį ir vertybes
Tatjana atvirauja, kad kai kuriems žmonėms ta mintis, jog jie taip visus įsileidžia į savo namus, atrodo neįtikėtina ir dauguma sako, kad taip negalėtų gyventi. O Tatjana ir Gintaras jokio diskomforto dėl to nejaučia. „Daugelis klausia, kam jums viso to reikia, juk turite savo gyvenimą, bet, galiu pasakyti, kad tai keičia ir mus. Mano požiūris, tam tikros vertybės keičiasi, labai įdomu stebėti, kaip tai vyksta. Yra tokių atvejų, kai, gimus neįgaliam vaikui, vyras išeina iš namų ir palieka moterį vieną, nes neatlaiko tokių išbandymų. Dažnai moterys užsisklendžia, o man norisi parodyti, kad jos yra ne vienos, kad yra kas jas palaiko. Ta žinutė, kad ji yra ne viena, irgi kažką gero duoda. Tuomet mama gali atsipalaiduoti. Žiūrint į kai kuriuos dalykus, man visada kyla klausimas, o ką aš galiu padaryti, kuo galiu prisidėti, kad kažkam būtų gerai? Kai atsiranda betarpiškas bendravimas, tuomet galima pasiekti daug gražių dalykų“, – įsitikinusi Tatjana.
Paklausus, kodėl visos programos yra nemokamos, juk daug ką daro tik iš savo lėšų, Gintaras negali atsakyti, svarsto, galbūt kada nors ateityje ir bus koks nors mokestis, o dabar yra taip, kaip yra ir negali paaiškinti, kodėl jokio atlygio neima.

Mokymai
Tatjana ir Gintaras kviečia kiekvieną ketvirtadienį nuo 17 val. atvykti pas juos į nemokamas molio edukacijas. Kviečiami tiek vaikai, tiek ir suaugusieji, visi, kurie nori susidraugauti su moliu ir turiningai praleisti laiką, šiltai pabendrauti. Išsamesnė informacija: +37065964737 – Gintaras Knieža, +37063816406 –Tatjana Kniežienė.

Palikti atsiliepima

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

Rekomenduojami video

Taip pat skaitykite: