Antanui Kalanavičiui – 75

0
16

Birželio 6 d. poetui būtų septyniasdešimt penkeri. 1945 – 1992 metai, šiame laike tilpo neilgas gyvenimas. Šiame laike ir mūsų nelaisvos, okupuotos šalies metai, skurdas, bauginimai, nutylėjimai. Neįsivaizduojame Antano Kalanavičiaus dirbančio įstaigoje, kalbančio biurokratiniu žodynu, rašančio ataskaitas. Jis išsaugojo savo asmeninę laisvę – nepataikauti valdžiai, nepaklusti kasdienybei, gyventi pagal savo principus, o jų turėjo, jautė savo vertę, orumą. Ne vien kuklumas eilėse: Mano balse baltasis/ gyvenki liepsnotoj tyloj,/ tai bus ką pažadinti. Arba: Aš darau papuošalus/ iš žodžių/ žodytėlių. Jis išsaugojo gabumus, mąstymą, pastabumą, žinias giliam ėjimui į asmenybės, gamtos, kalbos pasaulį.
Gimęs Sapiegiškės kaime, mokėsi Nedzingės vidurinėje mokykloje, ten rūpestingų mokytojų pastebėti gabumai: ,,turėsime savo poetą“. Studijavo lituanistiką Vilniaus universitete, pedagoginiame institute, tapo savas rašytojų susibūrimuose, bet nelankė privalomų politizuotų studijų programų – karinio rengimo ir kitų. Nepritapo prie miestiško gyvenimo būdo. 1973 metais visam laikui grįžo į tėvų namus, vienkiemį, atskirtį. Tik po 1994-ųjų, išėjus eilėraščių ir laiškų knygai ,,Ne akmenys guli“, atradome vieškelį, ąžuolą kryžkelėje, kasmet prie sodybos artėjantį mišką.
Antanas Kalanavičius netapo populiariu autoriumi. Vienišiaus, atsiskyrėlio, į nuošalę pasitraukusio rašytojo epitetai iškart tarsi nurodydavo, kaip skaityti jo kūrinius. Vieni baisėjosi, gailėjosi, kiti užjautė, net pasijuto kalti ir kaltų ieškantys dėl apleisto, užmiršto žmogaus. Dabar dalyje visuomenės lyg šešėlis išniro domėjimasis asmeniniu kūrėjų gyvenimu, įgyta teisė pasmerkti ir nuteisti už buvimą laike, kurio nežinai ir nesupratai. Taip vertinami net klasikai. Todėl pasirinkau pasakyti, kiek svarbi ir žinoma yra Antano Kalanavičiaus kūryba.
Atrodo, kad jis žinojo, nujautė savo misiją, kelią, susitaikė su tuo, ką vadintume pasmerktumu, nebandė kabintis į sotesnį aprūpintą gyvenimą. Žinojo esąs poetas, rikiavo savo minčių impulsus. Gal todėl tokia negyvenimiška, nebuitinė jo aplinka. Vis dėlto išliekantys meniški rankų ir minties kūriniai: raktai studenčių bendrabučio kambariui, į elnių ragus įmontuoti peiliai, nukalti iš lėktuvo nuolaužų. Piešė, kūrė eskizus, turėjo kantrybės ir žinojimo prakalbinti metalą. Ir eilėraščiai savo sandara išbaigti, kalbiniu skambesiu muzikalūs: Kai mano žvilgsnis/ kertasi į plieną,/sudėtą iš kelių metalų/ žiburėjimo/ matau tenai ir savo/ kraujo ugnį geležingą/ ugnyjančioj metalų/ rūstyje.
Skaitomi, pamatomi, atrandami Antano Kalanavičiaus eilėraščiai interneto Klasikinės lietuvių literatūros antologijoje ir Šiuolaikinės lietuvių literatūros antologijoje ,,Tekstai“, kultūros laidose ir leidiniuose. Įspūdingas LRT plius 2019 spalio 20 d. įrašas ,,Vienišius poetas Kalanavičius, nepriklausęs elitui ir neišvydęs savosios knygos, bet vadinamas genijumi“. 2019 m. aktorius Rolandas Kazlas ir grupė ,,Pakeleiviai“ Lietuvos miestuose sėkmingai rodė koncertą – spektaklį ,,Poetai ateina“, išleido albumą. Toje eisenoje parinkti ir Antano Kalanavičiaus kūriniai, frazė iš eilėraščio ,,Ne akmenys guli“, skirto poetui Pauliui Širviui. Programiškai orientuotas į šviesą, tikėjimą gyvenimu kūrinys: … motinoms kelią parodo/ rytinė kregždė… mes priartėjam/ prie savo namų… Poetai ateina/ ir viltį vynioja/ ir viltį vynioja/ ant savo širdies,/ ir viltį išsaugo,/ ir žemei paskleidžia…
Dailininkės Raimondos Bateikaitės (1959 – 2015) sukurtas ciklas su eilėraščių fragmentais ilgai saugotas Nedzingės mokykloje. Lenkų kompozitorių A. Lukoševič poeto kūryba ir lietuvių liaudies dainos įkvėpė simfonijai.
Pradinių klasių programose mokoma lietuvių tautosakos, papročių, suteikiama pamatinių savo krašto kultūros žinių. Savo laiku į vaikiškus vadovėlius pateko eilėraščiai iš ciklo ,,Šviesios brydės“, galėjusio tapti nuoširdžia knyga vaikams. Paprastas jaukus pasaulis, namai, tėvai, šviesa, kalbėjimas, kaip kalsis žolė, kils rūkas, į svajonę kvies kelias. Eilėraščiai vaikams kupini sodraus gyvenimo, prasidedančio nuo savo namų kiemo, medžių, paukščių pažinimo. Dumblo pyragėlis, snaigės ant skruostų, saulės spindulys, paukščio judesys įtraukia, prilygsta šventei. Eilėraštyje ,,Miškų balandžiai“ paukštelis …tai gėrė vandenėlį,/ užversdamas galvelę.// Ir aš saujelę sėmiau/ iš juodalksnių šaltinio,/ galvelę spinduliuotą/ lenkiau prie vandenėlio. ,,Ąsotis aviečių“ ir šiuolaikiškiausiu save vadinančiam vaikui suteiks pirmapradžio džiaugsmo: raudonos surinktos uogos, ąsotėlis ant stalo, gimto namo langas – visa, ko reikia augančiam žmogui, ką jis išsineš iš vaiko metų. ,,Gegulės balsas“ – pamoka vaikui ir mokytojui, kaip priimti, kalbėti apie praradimą: Žilvitėlio kraitelėj/ girių aidą parneški,/ kai gegulės balsu/ motinėlė gyvens. Pagal V. Dainio sukurtą muziką šios eilės ne kartą skambėjo scenose. Šie eilėraščiai mokslininkų aptariami ir mokytojams skirtoje metodinėje literatūroje.
1995 m. Viktorijos Daujotytės ir Elenos Bukelienės vadovėlyje 12 klasei ,,Lietuvių literatūra“ Antanui Kalanavičiui skirtas kelių puslapių tekstas, profesionaliai įvertinta poeto kūryba. Taigi ir mokyklos laikai įgilino daugelio jaunų žmonių sąmonėje šio krašto poeto kūrybos motyvus, aptartus šalia vėliau privalomais pavadintų Marcelijaus Martinaičio, Juditos Vaičiūnaitės, dabar į Lietuvą grįžusio Tomo Venclovos rinkinių.
Antano Kalanavičiaus kūryba sudomina ir jaunus būsimus mokslininkus. Yra bakalauro ir magistro darbų, drąsiai nagrinėjančių eilėraščius, progiesmius dailės ir literatūros sąveikoje. Yra bandymų rasti bendrumo tarp medžio bei akmens eksponatų Viliaus Orvydo sodyboje muziejuje Salantuose ir Sapiegiškės poeto žodinės kūrybos. Šiuolaikinio meno MO muziejuje yra žinių apie moderniu laikomą kūrėją.
Jau įprasta rašytojų ir mokslininkų darbuose rasti Antano Kalanavičiaus kūrybos motyvų, bandymų remtis visaapimančiu jo pasaulio suvokimu. Viktorijos Daujotytės, Brigitos Speičytės, Elžbietos Banytės, Donaldo Kajoko, Onės Baliukonytės, Česlovo Kavaliausko minčių ir darbų akiratyje poeto kūryba, kilusi iš gamtos, namų traukos, senųjų kalbos formų. Nuostabą dėl atskirties, vienkiemio, nuošalės poeto pavadinimus keičia kūrybos tyrinėtojų, literatūrologų, meno žmonių, įžvalgesnių skaitytojų pastebėjimai, kokia vientisa, harmoninga Antano Kalanavičiaus kūrybos erdvė, kiek joje šviesos ir dermės. Kažkada stebėjęsi, užjautę, net sau dalį kaltės dėl poeto likimo priskyrę dabar nustebę atrandame neišsenkančias šiuolaikines įžvalgas: pagarbą laikui, vėjui, medžiui, žmogaus augimą nuo vaikiškų patirčių iki laiko išbandymų, iki žvilgsnio, kuriame sutelpa visas duotas pasaulis nuo skruzdės, raibo akmens iki aukšto dangaus su paukščiais, palydimais supratingo žvilgsnio.

Leokadija Balkuvienė

Palikti atsiliepima

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia