Kaimų darželių augalai – kultūros paveldo dalis: Onos Mortūnienės darželis Lynežeryje

0
8
Sodybos šeimininkę Oną Mortūnienę (dešinėje) kalbina viena iš autorių Stasė Dapkūnienė

Stasė Dapkūnienė, Vilniaus universiteto botanikos sodas

Vilija Snieškienė,
Vytauto Didžiojo universiteto botanikos sodas

Irma Maciulevičienė, Veisiejų regioninio parko direkcija

Lynežeris – senas padrikasis gatvinis kaimas, įsikūręs Gudų girios miškų apsuptyje Lyno ežero pietinėje dalyje. Archeologinių kasinėjimų duomenimis, Lynežeryje žmonės gyveno dar prieš Kristų.
Gatvinis kaimas enciklopedijose apibrėžiamas, kaip žemdirbių gyvenvietės tipas, kuriame pagal vieną tiesią ar šiek tiek pakrypusią gatvę išsidėstę sodybos. Laikoma, kad tokie gatviniai kaimai Lietuvoje susiformavo XVI amžiaus antroje pusėje po Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto 1557 metų žemės reformos (Valakų reforma), pagal kurią kiekvienam ūkiui būtų skiriama po valaką (21 ha) su trilauke žemės dirbimo sistema: pūdymas, žiemkenčiai, vasarojus. Sodybos kūrėsi iš anksto numatytuose sklypuose ir kiekvienas Lynežerio valstiečio baudžiauninko ūkis mokėjo Kaniavos dvarui nustatyto dydžio prievoles. Nepaisant istorijos vingių (1903 m. gaisras, 1915-1917 m. ispaniško gripo epidemija ir kt.) kaimas XIX amžiuje augo, dalijosi ūkiai, sodybos tankėjo ir formavosi Lynežeriui būdingos grupinės sodybos. Kaime neliko nė vieno valakininko. Gatvinis Lynežerio kaimas tapo etnografiniu padriku gatviniu kaimu su senomis kapinėmis, 9 paminklinėmis sodybomis ir 37 paminkliniais statiniais bei gamtos grožybėmis… Mūsų inventorizuota sodyba – pirma už kapinių. Sodybos šeimininkė Ona Mortūnienė į Lynežerį šioje vietoje atitekėjo 1960 metais, namus dabartinėje vietoje su vyru pasistatė 1970-aisiais. Ponia Ona pasakojo: „Name sename turėjau darželį, Tai iš tynais ir cia prisisodziau. Darželis pacios darytas. Prisisėjau paci gvazdikėlių ir sodziau kitokių. Visos kvietkos gražios. Tai pivonijos baltai ir ružavai žydzi…“. Šioje, kaip ir kitose sodybose lankėmės tris kartus: gegužės, liepos ir rugsėjo mėnesiais. Pristatomoje sodyboje augalai buvo susodinti pailgose lysvelėse pagal tvorą, priešais pagrindinį įėjimą į namą – keturkampėje klomboje su centre esančiomis dviem keturkampėmis lysvelėmis ir pakeltose lysvelėse, kurių kraštai sutvirtinti medinėmis lentelėmis. Plačiau apie tai rašėme pirmame, įvadiniame straipsnelyje. Inventorizuotoje sodyboje aptikome tokius tradicinius darželių augalus: kininis ratilis, vaistinė ramunė, gvazdikinis serentis, paprastoji kosmėja, didžioji nasturtė (vienmečiai), žalioji rūta, paprastoji eglė (sumedėjusieji), kartusis kietis arba pelynas, vaistinis smidras, augantis prie namo kampų, didžiagraižis jurginas, skiriantis sodybos kiemą nuo sodo, raudonoji lelija, poetinis narcizas ir poetinio narcizo pilnavidurė forma, vaistinis ir puikusis bijūnai, šiurkščialapis ir virgininis astrūnai, vaistinė taukė, paprastasis čiobrelis, mažoji žiemė. Kaip ir ankstesniuose straipsneliuose keletą iš jų pristatysime plačiau.
Poetinio narcizo pilnavidurė forma „Plenus“ dabar retokai sutinkama darželiuose. Jie, kaip ir tuščiaviduriai poetiniai narcizai, nemėgsta paunksnės. Paunksnėje nustoja žydėti ir sunyksta. Skirtumas tas, kad žiedai puošnūs, bet nekvepia. Dirvožemio sudėčiai mažiau reiklūs. Svarbu, kad dirvožemis būtų laidus vandeniui, bet ne per sausas. Pastebėta, kad gausiau žydi, kai auga pievose, o ne nuolat purenamuose darželiuose. Jų svogūnai iškasami, kai apmiršta lapai. Geriausias laikas sodinti – rugpjūčio mėnuo. Nepersodinti gerai auga apie 7 metus. Didžiagraižis jurginas (jurginės, jurginiai) savaime auga Meksikoje, Kolumbijoje, Peru. Jie laikomi Meksikos nacionaline gėle. Jurginai – aukštikalnių augalai. Kalnuose dideli dienos/ nakties temperatūrų svyravimai. Dauguma jurginų veislių gausiai žydi rudenį, kai dieną dar šildo saulė, o naktys šaltos. Kadangi kilę iš platumų, kur diena ir naktis beveik vienodo ilgumo, tai ir Lietuvoje jie gausiausiai žydi, kai šviesos periodas trunka apie 12 val. Dėl šios priežasties jie laikomi rudens augalais. Savo tėvynėje jurginų iškasti nereikia, o pas mus būtina. Dauginami dažniausiai kero dalijimu, rečiau auginiais ir retai – sėklomis. Teigiama, kad Lietuvoje pirmasis jurginų augintojas buvo Ustronės (Jundėliškio) dvare gimęs ir gyvenęs rašytojas, medikas Stanislovas Moravskis. Apie XIX a. vidurį jis juos augino savo dvare ir išplatino po visą Lietuvą.
Vaistinė ramunė (ramunėlė, ramunėlis) Lietuvoje laikoma augalu archeofitu, t.y., augalu, kuris Lietuvoje labai seniai ir išplito dėl žmogaus veiklos. Jos auginamos kaip vaistiniai augalai. Vaistinių ramunių antpilas liaudies medicinoje nuo seno vartojamas įvairiems virškinimo sutrikimams šalinti, nervinei įtampai, dirglumui slopinti, o išoriškai – pūliuojančioms žaizdoms, nudegimams gydyti. Jaunų ramunių lapų kartais dedama į salotas ir mišraines. Iš džiovintų graižų verdama kvapni arbata.
Dirvinė našlaitė gana dažnas vietinis vaistinis augalas. Buvo laikai, kai šių augalų preparatais gydyta epilepsija, astma, odos ligos. Šiuolaikinėje medicinoje dirvinių našlaičių antpilas vartojamas kaip organizmą valanti priemonė, jo geriama, sergant egzema. Darželiuose ji pradėta auginti XIX amžiuje kartu su trispalve našlaite.
Paprastasis raudonėlis (kalnašvita, raudelė, raudolėlė) apyretis ir saugotinas augalas, dažnesnis pamiškėse, šlaituose, sausuose ir retuose miškuose. Šio augalo arbata vartojama sergant peršalimo ligomis, gripu, skrandžio veiklos sutrikimais, esant skausmingoms mėnesinėms. Į darželiuos, manoma, pateko atsitiktinai, bet pasiliko. Senovėje džiovintų raudonėlių buvo dedama į čiužinius utėlėms atbaidyti. Žiedynų nuoviras dažo audinius raudonai, bet spalva būna blanki. Pridėjus kandiko (geležies druskos) žolės nuoviras dažo juoda ar tamsiai ruda spalva. Žinoma, kaip dekoratyvus augalas vertinamas gėlynuose. Taigi įdomūs ponios Onos Mortūnienės gėlynai, kuriuose gražiai dera svetimų kraštų ir mūsų lietuviški augalai.
Kitame, paskutiniame straipsnelyje pakviesime į Darželių kaimą pas Marijoną ir Joną Krušus

Palikti atsiliepima

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia