Vilija Snieškienė,
Vytauto Didžiojo universiteto botanikos sodas
Stasė Dapkūnienė,
Vilniaus universiteto
botanikos sodas
Irma Maciulevičienė, Veisiejų regioninio
parko direkcija
Danutės Balevičiūtės Kvaracėjienės sodyba yra Margionyse, Šaltinio gatvėje. Kaip ir kiti aplinkiniai sklypai, ši sodyba išlaikiusi seną rėžinio tipo išplanavimą. Sodyba p. Danutės vyro senelių. Darželį atėjusi į marčias Danutė įsirengė pati, kai buvo pastatytas dabartinis gyvenamasis namas. Iš tėvų sodybos gėlių neatsivežė. Gėlių sėklomis ir kereliais dalinosi su kaimynėmis. Darželį saugojo, todėl „štankietukais“ buvo užtvertas, kad nei avys, nei vištos jo nenuniokotų. Nuo seno mylimiausios gėlės buvo rūtos, astros (ratiliai), lineliai (kosmėjos), medetkos. Jos darželyje ir dabar auga. Nors gėles mylėjo, bet jų nelepino, nelaistė, sakė „Jei auga – tai auga“. Kaimuose dauguma moterų laikėsi tokio principo – nebuvo laiko ir jėgų apie gėles daug šokinėti – buvo daug svarbesnių sunkių ūkio darbų. O nereikliausios, kantriausios gėlės išliko ir tebeauga.
Pagrindinis darželis yra iš gatvės pusės, eina palei namo šoną su gonkomis ir per abu galus. Bet gėlių yra ir kitose sodybos vietose: apie šulinį prie ūkinių pastatų. Tiek pagrindinis gėlynas, tiek ir visi kiti laisvo išplanavimo, tiesiog tos pačios rūšies smulkesnės gėlės susodintos grupelėmis o stambesnės auga pavieniui.
Ponios Danutės sodyboje auga beveik visi Dzūkijai būdingi tradiciniai kaimo darželių augalai. Darželyje ir kitose sodybos vietose auga krūmai ir puskrūmiai: paprastasis lazdynas, darželinis jazminas, žalioji rūta ir paprastosios alyvos – tai tradiciniai, o kartu su jais ir kelių rūšių naujoviškesni augalai: paprastoji karagana, krūminė sidabražolė, rododendrai, tikrasis vynvytis. Daugiausia daugiamečių žolinių augalų ir didesnė jų dalis tradicinės kaimo darželių rūšys: čiaudulinė kraujažolė, mėlynoji kurpelė, darželinis jurginas, balsvoji bajorė, mišrusis kardelis, rusvoji viendienė, mėlynžiedis ir sibirinis vilkdalgiai, raudonoji ir raiboji lelijos, mėtos, žydrės, poetinis narcizas, puikusis ir vaistinis bijūnai, šluotelinis flioksas, daugiažiedė baltašaknė, šiurkščialapis ir virgininis astrūnai, paprastoji bitkrėslė, darželinė tulpė ir mažoji žiemė. Dvimečių ir vienmečių nedaug ir kai kurios rūšys pačios užsisėja (šiurpinis gvazdikas, miškinė neužmirštuolė, vaistinė medetka), kitas galima pasėti tiesiai į dirvą (paprastoji kosmėja, gvazdikinis serentis ir tik kininių ratilių išsiaugintus daigus vėliau pasodina į vietą. Sodybos kampe auga sena mažalapė liepa, vadinama Lietuvio liepa – valstybės saugomas botaninis gamtos paveldo objektas. Medžio aukštis 22,5 m; apimtis 2,2 m.
xxx
Tai paskutinis mūsų straipsnelis apie Varėnos rajono savivaldybės pasienio su Baltarusija darželius. Dėkingos sodybų šeimininkėms, su kuriomis susidraugavome, vaišinomės arbata, drauge valgėme priešpiečius… Su mumis visuomet keliaudavo be botaninių knygų, apibūdintojų ir dvi ypatingai mums svarbios knygos. Tai ilgametės Lietuvos liaudies buities muziejaus muziejininkės Gražinos Žumbakienės, išvaikščiojusios visą Lietuvą ir surinkusios medžiagą apie sodybų darželius, augalų naudojimą apeigose ir 2016 metais suguldžiusią į knygą „Senieji Lietuvos gėlių darželiai. Kvapnūs, puošnūs, gydantys“. Antroji knyga išleista 2010 metais botaniko Zigmanto Gudžinsko „Tradiciniai Lietuvos darželių augalai“, skirtoje mamai ir šviesiam tėvelio atminimui. Norėtume užbaigti autoriaus žodžiais: „Iš kur ir kaip puošnios gėlės ar kuklūs augalėliai prieš kelis amžius pateko į nuošaliausių Lietuvos kaimų ir vienkiemių darželius? Ką amžinai skubėdami, sukdamiesi kasdienių rūpesčių verpetuose spėjome užmiršti ir ko pamiršti nereikėtų?“.
