Keistos Velykos

0
141

Gintaras Stankaitis

Kiekvienais metais mes švenčiame šv. Velykas ir žinome kaip Kristaus prisikėlimo šventę, bet turbūt niekada nesigilinome, su kokia misija atėjo Kristus į Judėją, kodėl jis buvo nuteistas ir nukryžiuotas. Šios tiesos ieškosime Senajame Testamente, Evangelijose ir kituose šaltiniuose.
„Aš atėjau į pasaulį kaip šviesa, kad visi, kurie mane tiki, neliktų tamsoje“ (Evangelija pagal Joną, 12 46). „Jis sakė: Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis“ (Evangelija pagal Matą, 15 24). Perskaičius šiuos pasakymus kyla klausimas, kodėl žydų tauta (pasiklydusios avys) garbina ne taip? Iš Senojo Testamento mes žinome, kad žydų tauta daug keliavo po pasaulį. Jų tautos vadai matė, kaip sunku išlaikyti tautą „švarią“ ir vieningą, todėl ir buvo sukurta griežta sistema, kuri ne tik sujungtų tautą, bet ir ateityje nebūtų pakeista. Karalių išleidžiami įstatymai buvo laikini ir valdyti varguomenę esant negandoms ir nepritekliams buvo sunku. Tad sistema buvo sukurta ne nuo karaliaus, bet nuo Dievo. Kaip suprantate, ją pakeisti arba redaguoti galėjo tiktai Dievas. O pagal Dievą žmogus, pasikėsinęs į sistemą, turėjo būti nužudytas. Tad grupė šventikų galėjo valdyti ne tik tautą, bet ir karalių, o patys toliau atnašauti tamsioms jėgoms, nes veikti Dievo vardu be Dievo buvo didžiausia šventvagystė. Kad Senasis Testamentas yra žmogaus kūrinys, nes jame mes randame daug žmogiškumui prieštaraujančių aprašymų.
Ieva negalėjo būti Adomo žmona, nes ji buvo Adomo moteriškos lyties klonas arba kitaip tariant sesuo dvynė. Štai Jums ir pirma kraujomaiša. Dievas negalėjo reikalauti Abraomo nužudyti sūnų Izaoką vardan ištikimybės. Dievas negalėjo sunaikinti miestų Sodomos ir Gomoros su visais gyventojais, kokie nedori jie bebūtų. Išrinktojo Loto dukterys negalėjo santykiauti su savo tėvu dėl giminės pratęsimo ir Dievas negalėjo nusiųsti angelų žudikų išžudyti egiptiečių pirmagimius. Bet reikėjo kažko, kad žydų tauta priimtų šią sistemą ir jos neatmestų pačioje pradžioje. Tad rabinai savo tautą padaro kaip išskirtinę, kuriai Dievas, vardan ištikimybės jam, pažada žydų tautai išnaikinti gretimas tautas, o jų žemes ir turtus atiduoti tiems, kas jį garbins. Ar galėjo taip pažadėti Dievas?
Kristų mes suprantame kaip šviesos jėgų pasiuntinį, kaip tiesos ir šviesos karalystės karalių.
Kristus sako: „Aš žinau, kad jūs Abraomo palikuonys. Bet jūs norite mane nužudyti, nes mano žodžiui nėra jumyse vietos. Aš kalbu, ką esu matęs pas savo Tėvą. O jūs darote, ką matėte pas savo tėvą“. Jie atsiliepė: „Mūsų tėvas Abraomas!“ Jėzus jiems tarė: „Jei jūs būtumėte Abraomo vaikai, darytumėte Abraomo darbus. Bet dabar jūs norite nužudyti mane – žmogų, kuris kalbėjo jums tiesą, girdėtą iš Dievo. Šitaip Abraomas nedarė! Jūs darote savo tėvo darbus“. Jie atsakė: „Mes nesame pavainikiai ir turime vieną Tėvą – Dievą“. Jėzus kalbėjo jiems toliau: „Jei Dievas būtų jūsų Tėvas, jūs mylėtumėte mane, nes Aš iš Dievo išėjau ir čia atėjau. Aš ne pats nuo savęs atėjau, bet Jis mane siuntė. Kodėl gi nesuprantate, ką jums sakau? Todėl, kad negalite mano žodžių klausyti. Jūsų tėvas – velnias, ir jūs norite vykdyti savo tėvo troškimus. Jis nuo pat pradžios buvo žmogžudys ir nesilaikė tiesos, nes jame nėra tiesos. Kalbėdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas. O kadangi Aš kalbu tiesą, jūs netikite manimi.“ (Evangelija pagal Joną, 8 37-45). Iš šito pasakymo mes ir galime suprasti Kristaus tikslą – demaskuoti rabinų sukurtą sistemą, kuri yra paremta melu ir tarnaujanti tamsioms jėgoms. Savo mokiniams ir žydų bendruomenei jis parodė šviesos Dievo suteiktas galias, o šventyklose rabinams kalbėjo pamokslus ir tikėjosi tiesos žodžiu prikalbinti juos mesti atnašavimą tamsioms jėgoms.
Pagal Joną „štai Dievo avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes“. Mes puikiai suprantame, kad išbūti gyvam avinėliui tarp vilkų neįmanoma. Kristus kalbėjo savo mokiniams: „Jūs žinote, kad po dviejų dienų bus Pascha ir žmogaus sūnus bus atiduotas nukryžiuoti“. Tad vieną vakarą, po vakarienės su mokiniais, rabinai su ginkluotais tarnais Kristų suima. „Vyriausiasis kunigas paklausė Jėzų apie Jo mokinius bei Jo mokymą. Jėzus jam atsakė: „Aš viešai kalbėjau pasauliui. Aš visada mokiau sinagogoje ir šventykloje, kur visuomet susirenka žydai, ir nieko nekalbėjau slapčia. Kodėl tad mane klausi? Klausk tų, kurie girdėjo, ką jiems kalbėjau. Jie žino, ką Aš sakiau“. Jam tai pasakius, vienas iš ten buvusių tarnų smogė Jėzui per veidą, tardamas: „Šitaip atsakai vyriausiajam kunigui?!“ Kristus jam tarė: „Jei kalbėjau negerai, pasakyk, kas negerai, o jei gerai, – kodėl mane muši?“ (Evangelija pagal Joną, 18 19-23).
Kad suprastumėme tolesnę įvykių eigą teisme, turime ieškoti informacijos „Urantijos knygoje“, 185 dokumente. Pagrindinės šventės proga 3 val. nakties buvo mišios ir aukojimas. Kristų turėjo teisti Sanhedrino teismas, bet 30 Sanhedrino teismo narių jau buvo priėmę sprendimą Kristui nedalyvaujant. Maždaug 3.30 val. penktadienio rytą pasibaigus aukojimo mišioms šventykloje, pas teisėjus atvestam Kristui buvo paskelbtas mirties nuosprendis. Šį mirties nuosprendį turėjo patvirtinti romėnų prokuratorius Pilotas. Visas teismas ir rabinai su pagalbininkais surištą Kristų atveda pas prokuratorių. Pilotas buvo informuotas iš vakaro, tad buvo atsikėlęs ir buvo pasirengęs priimti lankytojus. Pilotas paklausė: „Kokius kaltinimus Jūs pateikiate šiam žmogui?“. Teismo atstovas atsakė Pilotui: „Jeigu šitas žmogus nebūtų nusikaltėlis, tai pas tave mes nebūtume jo atvedę“. Pilotas atsakė jiems: „Jūs nesuformuluojate jokio konkretaus kaltinimo, tai kodėl gi jums šito vyro nepasiėmus ir jo nenuteisus remiantis savo pačių įstatymais“. Teismo atstovas Pilotui tarė: „Tai nėra teisėta, kad kokį nors žmogų mes nubaustumėme mirties bausme, o šitas mūsų nacijos ramybės trikdytojas nusipelno mirties bausmės už tai, ką jis yra sakęs ir daręs. Dėl to iš tikrųjų mes atėjome pas tave, kad šį nuosprendį patvirtintum.“. Pilotas: „Aš tikrai neskirsiu šiam žmogui mirties bausmės be teismo, taip pat aš tikrai nesutiksiu jo apklausti iki tol, kol jam keliamų kaltinimų nebūsite pateikę raštiškai“. Teismas pateikė 3 kaltinimus: 1. „Klaidina mūsų naciją ir kursto mūsų žmones maištui“; 2. „Draudžia žmonėms mokėti duoklę Cezariui“; 3. „Save vadina žydų karaliumi ir moko apie naujos karalystės įkūrimą“. Pilotas, apklausęs Kristų, įsitikina jo nekaltumu ir liepia žydams jį paleisti. Rabinai sukelia sąmyšį ir reikalauja patvirtinti mirties nuosprendį netgi grasindami prokuratoriui. Kadangi Kristus buvo galijietis, Pilotas liepia rabinams jį nuvesti Galilėjos valdytojui Erodui, kuris buvo atvykęs į miestą. Ar šis Kristuje ras kaltę? Apklausęs Kristų, Erodas nematydamas jame kaltės, jį grąžina Pilotui. Pilotas, pasikvietęs vyriausiuosius šventikus ir teisėjus, tarė jiems: „Jūs atvedėte šitą žmogų pas mane, kaltindami, kad jis klaidina žmones ir tvirtina esąs žydų karalius. Aš apklausiau jį ir nematau jo kaltės šitų kaltinimų požiūriu. Iš esmės aš nematau jokios jo kaltės. Tada aš nusiunčiau pas Erodą ir šis priėjo tokios pačios išvados. Aišku, kad šis žmogus nepadarė nieko tokio, kad nusipelnytų mirties bausmės, jeigu jūs manote, kad jis turi būti nubaustas, tai prieš paleisdamas aš pasirengęs jį nuplakti.“. Jis pasiūlo jį paleisti Paschos šventės proga (vadinama Perėjimu), bet rabinai išsirenka šventiko sūnų Barabą, žmogžudį ir plėšiką. Tris kartus Pilotas prašė apsigalvoti ir paleisti Kristų, bet šventikai ir minia buvo neperkalbami. Aukštas šventikas Kajafas prokuratoriui išrėžė: „Jeigu šitą žmogų tu paleisi, tai tu nesi Cezario draugas, ir aš tikrai pasirūpinsiu, kad imperatorius viską sužinotų“. To bailiui Pilotui buvo per daug ir jis liepia atnešti dubenį vandens. Tada prieš visą minią nusiplovė rankas, sakydamas: „Aš esu nekaltas dėl šito žmogaus kraujo. Jūs nusprendėte, kad jis iš tikrųjų turi mirti, bet aš nematau jokios jo kaltės. Užsiimkite tuo patys. Kareiviai jį nuves.“. Iš visos šitos įvykių eigos iškyla daug klausimų: 1. Kodėl Kristus nebuvo teisiamas, o buvo laukiama aukojimo apeigų pabaigos? Šio ritualo metu išaiškėja, ar auka būna priimta ar atmesta. Pascha yra pagrindinė žydų šventė, jos data yra kintama pagal mėnulio fazes. Ji švenčiama nuo tų laikų, kai jų Dievas Jahvė paskyrė dešimtą bausmę egiptiečiams, pasiuntęs mirties angelus išžudyti egiptiečių pirmagimius, prieš tai liepęs žydų namų staktas patepti ėriuko krauju, kad mirties angelai praeitų pro šalį. Po šios bausmės Egiptas paleido žydų tautą. Kyla klausimas: ką tokios šventės proga paaukojo rabinai šventykloje? Kodėl jie buvo tokie neatlaidūs ir taip kategoriškai siekė Kristaus mirties? Ar galima vykdyti aukojimą Dievui naktį? Iš viso tai matyti, kad Kristus greičiausiai buvo paaukotas kaip netikras pranašas ir kad jis pats pasiaukojo, išpirkdamas mūsų nuodėmes, yra melas. Mes, visi krikščionys, mylime Kristų, bet ar myli jį bažnyčia? Mes žinome ir tikime, kad Kristus prisikėlė, bet Jis, kaip šviesių jėgų pasiuntinys, ir prisikėlė su šviesa arba su aušra. Tai kodėl velykinės mišios yra laikomos naktį ir pagal mėnulio fazes? Juk Kristaus gimimą švenčiame ne pagal mėnulį. Kiekvienoje bažnyčioje rasime ant sienų iškabintą Kryžiaus kelią, kur 14-oje paveikslų mes matome teismą, kančią ir mirtį, bet ten prisikėlimo nėra. Mes žinome, kad jis neteisingai buvo apšauktas žydų karaliumi vien dėl to, kad jį nuteistų myriop. Ir šis melagingas užrašas „INRI“ kabo iki šiol, o Kristaus palydovę, galbūt net žmoną Magdaliną vadina paleistuve. Kiekvienas lietuvis, mokėdamas savo kalbą, gali paaiškinti šio vardo prasmę, kaip žinių dalintoją. Bažnyčioje po kunigo paskaitytos Biblijos dalies, kunigas pasako: „Tai buvo Dievo žodis“, mes atsakome: „Dėkojame Dievui“, bet niekada nesusimąstėme, kuriam Dievui. Juk Abraomui ir Mozei buvo apsireiškęs Dievas, bet Kristus jį vadino velniu.
Pateiksiu tokį palyginimą: Jūs užauginate savo mylimą sūnų, gražų trisdešimtmetį vyrą, jis Jums yra džiaugsmas ir atrama, bet vieną kartą nedorėliai negyvai nukankina Jūsų sūnų ir policininkas ateina su jo nuotrauka pas Jus. Jūs matote kančios ir skausmo perkreiptą veidą, pro sukepusį kraują nesimato akių, Jūs atpažįstate jį, bet verčiate save tuo netikėti, kol pagaliau iškriokiate, kad taip, – tai mano sūnus. Artimieji padeda bėdoje ir aš nuoširdžiai noriu Jūsų paklausti, kur Jūs dedate tą nuotrauką? Turbūt ir taip aišku, kad Jūs įsirėminsite jį besišypsantį, su diplomu rankose, nes tai yra žmogiška. Bažnyčia elgiasi priešingai, tad keista jos meilė Kristui…
Juodosios vudu magijos apeigose yra ritualas, kada laukinė gentis, nugalėjusi priešišką gentį ir nužudžiusi jų vadą, norėdama sunaikinti ne tik kūniškai, bet ir dvasiškai, suvalgo nugalėtos genties vadą, o jų šamanas išgeria kraują. Mes valgome Kristaus kūną, vadai geria kraują, nors puikiai žinome, kad Kristus nepriklausė tamsioms jėgoms ir jokių ritualų, susijusių su juodąja magija, nevykdė. Tad jeigu Kristus yra mūsų mokytojas ir mes jį mylime kaip sūnų, kodėl mes taip elgiamės?
Lietuvių tauta senais laikais buvo gamtatikiai. Mūsų tautos Biblijos seniai sudegintos, bet liko kalba, kurią mes puikiai išsaugojome ir kurios žodžiuose mes galime rasti ne tik Dievą bet ir gyvenimo prasmę. Slavų kalbos yra giminiškos mūsų kalbai, vien rusų kalboje yra apie 80 proc. vienodų žodžių šaknų. Turbūt daugelis žinote, kad pirmuosiuose Ptolomėjaus žemėlapiuose „Nemunas“ vadinamas „Chronu“, upė „Volga“ – „Ra“. „Chronas“ (laikas) yra pirmapradis Dievas, o „Ra“ – (saulės šviesos) Dievas. Mes iki šiol naudojame žodį „dora“ ir jį laikome kaip žmogiškumu ir teisingo bei garbaus gyvenimo prasme, bet niekas, turbūt, nepabandėte padalintį šį žodį per puse „do“-„ra“, o tai yra „link ra“, tad doras gyvenimas tave atves prie sielos apšvitimo. Ir Biblijos rašytojai, nežinodami lietuvių kalbos, įtraukė šviesos dievo „Ra“ vardą tik pridėję žodelį „san“ (šventas) sandora – susitarimas su Dievu. Ryte būna aušra (rusai sako „ra“-„sviet“), aukštyn kylanti „Ra“, ryte iškrenta „ra“-„sa“. Su šviesa ir saule džiaugiamės rasa. „Va“-„sa“-„ra“ – vanduo, saulė ir šviesa užaugina mums derlių, o rusai sako „ra“-„dast“ (džiaugsmas), o mes sakome „ru“-„duo“ (ra-duos) ir mes švenčiame derliaus šventę ir mūsų gyvenimas tampa „ra“-„mus“ (ra-mums).
Tada kaip pas mus atsirado žodis „griekas“? Juk šitą žodį reikia suprasti kaip graikas, žinant graikų „Dionisijaus kultą“ ir tas vachanalijas (orgijos). Kaip Jūs galvojate, ką pagalvojo mūsų pirkliai jas pamatę?
Iš Biblijos mes žinome apie puolusį angelą Liuciferį, kuris buvo Dievo nudrengtas į pragarus dėl savo puikybės. Bet jis pasižadėjo: „Aš pakilsiu į dangų, pakelsiu savo sostą aukščiau Dievo žvaigždžių, sėdėsiu Dievų kalne tolimoje šiaurėje“. Pati Biblija kalba apie Dievų kalną šiaurėje, o ne Sinajuje, kur apsireiškė Dievas Mozei, tada ar tai buvo Dievas? Ir kur yra tas Dievų kalnas šiaurėje?
Tad vėl turime pasitelkti Dievo stebuklą – lietuvių kalbą. Iš geografijos pamokų žinome apie Valdajaus aukštumą, iš kurios išteka daug upių ir upė „Volga“ („Ra“). Pavadinimas „Valdai“ yra sudėtinis žodis, reikia jį suprasti kaip valdovų davėjas „val“-„dai“.
Mūsų XXI a. yra informacijos amžius. Vienu mygtuko paspaudimu gaunami neriboti informacijos kiekiai. Reikia būti labai kantriam ir su Dievo pagalba rasti tiesą, o paskui tą tiesą sakyti ir rašyti, nes tai yra malonu.

Palikti atsiliepima

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

Rekomenduojami video

Taip pat skaitykite: