Varėnos kultūros centro mišrus choras „Harmonija“, vadovaujamas Ilonos Zalanskienės, vasarą palydėjo Pasvalyje. Ten rugpjūčio 27-29 dienomis vyko III Šiaurės Lietuvos chorų festivalis. Visą vasarą mokėmės festivalio repertuarą, kad galėtume kartu padainuoti įspūdingoje dainų šventėje. Senoviniais automobiliais iki Poilsio parko buvo vežami chorų vadovai. Miestą papuošė iškilminga chorų eisena. Jungtinio koncerto, akomponuojamo Lietuvos kariuomenės orkestro, metu skambėjo 34 chorų dainos, čia klegėjo ir šypsojosi per 700 choristų iš visos Lietuvos. Festivalis Pasvalyje sukvietė ne tik žinomus chorinio žanro kolektyvus, bet ir pagrindinius didžiųjų Lietuvos Dainų švenčių dirigentus – Kastytį Barisą, Algirdą Šumskį, Danguolę Beinarytę, Vytautą Miškinį ir kt. Visos šventės metu dalyvius ir svečius lydėjo geros emocijos bei šūkis „Mes jūsų pasiilgom!“.
Buvome svetingai sutikti bei apnakvindinti Valakėlių kultūros centre. Centro vadovė Lina Bartašienė su sutuoktiniu, to paties centro darbuotoju Albertu Bartašiumi – tikri kaimo šviesuoliai, tradicinių amatų puoselėtojai. Jie negaili savo laisvo laiko mylimam darbui – kaimo žmonių kultūrinimui. Ponas Albertas ir liaudies instrumentus meistrauja, ir savo meninės fotografijos parodas organizuoja net Japonijoje! Smagiai visiems kartu vakarojant jautėme, kad tarp mūsų mezgasi graži ir šilta bendrystė.
Kitą rytą vėl buvome nustebinti šeimininkų – jų begalinis dosnumas sugulė ant gausaus ir skalsaus pusryčių stalo. Ponia Linutė naktį iškepė mums skanų slyvų pyragą!
Jautėme begalinį dėkingumą šiems žmonėms ir suskubome ruoštis koncertui. Klausytojai atsistoję ir sulaikę kvėpavimą klausėsi „Harmonijos“ atliekamų kūrinių. Žmonės negailėjo plojimų, šypsenų ir ovacijų kolektyvui ir vadovės atsidavimui. Mūsų širdys virpėjo iš jaudulio nuo žmonių paprastumo, gerumo ir šilumos. Sunku buvo atsisveikinti. Tačiau mūsų išvyka tuo nesibaigė.
Po koncerto mus pasitiko garsusis Valakėlių kaimo aludaris bei režisierius Sigitas Paliulis. Išpuoselėtoje Paliulių sodyboje apžiūrėjome senovinių daiktų muziejų. Ten išvydome ir močiučių verpimo ratelius, ir senelių spragilus, ir senovines austas drobes. Klausėmės pasakojimo apie senas aludarystės tradicijas, puoselėjamas šios šeimos vyrų. Sigitas aludaryste užsiima jau 30 metų, o jo giminės vyrai – tėvelis, senelis ir prosenelis – šį gėrimą gamino po 50 metų kiekvienas. Šeimininkas neskaičiuoja valandų ir mėgaujasi tuo, ką daro. Iš muziejaus patekome į šviesią, medžiu kvepiančią salę, kur karštais naminiais patiekalais skaniai pavalgydino ponia Sandra ir linksmino ponas Sigitas. Pasijautėme tarsi senovinėse vestuvėse! Kiek visokių įdomybių papasakojo ponas Sigitas! Kiek skambių dainų kartu su juo sudainavome! Šeimininkai sužavėjo savo dosnumu, svetingumu ir darbštumu.
Džiaugiamės pabuvoję Pasvalio krašte ir sutikę tokių vidumi gražių ir spalvingų asmenybių! Nuoširdžiai dėkojame choro vadovams Ilonai Zalanskienei, Loretai Tiškienei bei Tomui Kizeliui už puikiai suorganizuotą nepamirštamą išvyką. Gražina Maziukienė