Prof. Jonas GRIGAS
Vaizduotė yra svarbiau už žinias, – sakė Einšteinas. Vaizduotės vaisius yra kirmgraužos – tuneliai erdvėlaikyje tarp tolimų Visatos sričių. Apie jas daug rašoma. O kodėl ši vaizduotė yra aktuali?
Kirmgraužos idėją pirmą kartą iškėlė austrų fizikas Ludwigas Flammas 1916 m. Analizuodamas Alberto Einšteino bendrosios reliatyvumo teorijos lygtis jis suprato, kad įmanomas jų sprendinys, rodantis baltąją bedugnę, juodosios bedugnės priešingybę. Juodosios bedugnės siurbia medžiagą iš aplinkos, iš baltosios bedugnės medžiaga išmetama į aplinką. Į juodąją bedugnę galima patekti, iš baltosios – išeiti. Jų žiotys turėtų būti sujungtos erdvės ir laiko tuneliu.
1935 m. Einšteinas ir fizikas Nathanas Rosenas panaudoję bendrąją reliatyvumo teoriją išplėtojo tiltų erdvėlaikyje idėją. Šie tiltai jungia du skirtingus erdvėlaikio taškus, sumažindami kelionės tarp jų laiką ir atstumą. Jie vadinami kirmgraužomis. Šiuo metu jos yra hipotetiškos ir niekas negalvoja, kad greitai rasime kirmgraužas.
Kirmgraužose yra tarsi dvi žiotys, kurias jungia gerklė. Žiotys greičiausiai būtų sferoidinės. Žiotis gali būti tiesi ar vingiuota. Neigiamos masės kirmgrauža gali būti pastebėta pagal tai, kaip jos gravitacija veikia pro šalį sklindančią šviesą.
Bendroji reliatyvumo teorija leidžia egzistuoti kirmgraužoms, kur kiekvienos iš jų žiotis yra juodoji bedugnė. Apie jas rašiau praeitame straipsnelyje. Tačiau natūraliai atsirandanti juodoji bedugnė, susidariusi mirštančios žvaigždės griūtimi, pati savaime nesukuria kirmgraužos.
Mokslinėje fantastikoje gausu kelionių kirmgraužomis. Tačiau tokių kelionių realybė yra sudėtingesnė, nes kirmgraužos gali egzistuoti tik mažo dydžio, maždaug iki 10 centimetrų. Tačiau visatai plečiantis, jos gali būti ištemptos iki didesnių dydžių. Be to, kirmgraužos greitai subyra. Stabilizuoti kirmgraužą gali tik labai egzotiškos medžiagos ir neaišku, ar tokios medžiagos Visatoje egzistuoja.
Egzotinė medžiaga turėtų turėti neigiamą energijos tankį ir didelį neigiamą slėgį. Tokia medžiaga buvo pastebėta tik tam tikrų vakuuminių būsenų elgsenoje, kaip kvantinio lauko teorijos dalis.
Jei kirmgraužoje būtų pakankamai egzotinės medžiagos, ją būtų galima panaudoti kaip informacijos arba keliautojų per kosmosą siuntimo būdą. Deja, žmonių kelionės kosminiais tuneliais gali būti nerealios. Yra rimtų požymių, kad kirmgraužos, pro kurias galėtų keliauti žmogus, yra draudžiamos fizikos dėsnių.
Kirmgraužos gali ne tik sujungti dvi Visatos sritis, bet ir dvi skirtingas Visatas. Kai kurie mokslininkai spėja, kad jei viena kirmgraužos žiotis pajudinama kokiu nors būdu, tai gali leisti keliauti laiku. Tik kur – į dangų, ar į pragarą? „Galite nukeliauti į ateitį arba į praeitį, naudodamiesi kirmgraužomis“, – „LiveScience“ sakė astrofizikas Ericas Davisas. Tačiau tai nelengva. Prireiktų Heraklio pastangų paversti kirmgraužą laiko mašina. Tačiau britų kosmologas Stivenas Hokingas tvirtino, kad tai iš viso neįmanoma. „Kirmgrauža nėra priemonė grįžti laiku atgal, tai tik trumpas kelias, kad kažkas, kas buvo toli, būtų daug arčiau“, – teigia NASA atstovas Ericas Christianas.
Šiandieninių technologijų nepakanka kirmgraužoms padidinti ar stabilizuoti, net jei jos būtų rastos. Tačiau mokslininkai ir toliau tiria šią koncepciją kaip kosminių kelionių būdą, tikėdamiesi, kad technologijos kada nors galės jas panaudoti.
Jei būsime išmintingi ir viskas klostysis gerai, žmonijos istorija tik prasideda. Žmonijai yra apie du šimtus tūkstančių metų. Jei Žemės istoriją sutrauktume į 24 valandas, tai dinozaurai išnyko 11:41 vakaro, o žmonės atsirado 11:58 val. vakaro. Visa rašytinė istorija apima 3 paskutines paros sekundes. Tačiau Žemė išliks tinkama gyventi dar šimtams milijonų metų – užteks laiko milijonams ateities kartų amžiams užbaigti ligas, skurdą ir neteisybę. Jei išmoksime skristi toliau į kosmosą, žmonija turės laiko trilijonus metų tyrinėti milijardus pasaulių. Laukia įspūdinga pilnametystė. Gal tada ir kirmgraužos taps realybe. Bet jei jums mokslas neįdomus, jus mokė blogas mokytojas, – sakė JAV fizikas Ričardas Feinmanas.