Nežemiškosios civilizacijos ir mūsų ateitis

Prof. Jonas Grigas

Mūsų galaktikoje gali būti aukštesnio evoliucijos lygmens civilizacijų, galinčių įtakoti mūsų gyvenimą, o žmonės Žemėje ilgainiui išnyks ir jiems teks plisti į kitas planetas.

Žmonėms visada rūpėjo, ar esame vieninteliai Visatoje, ar esame išskirtiniai Dievo ar biologijos kūriniai. Nuo 1961 m. astrobiologai ir astronomai, ieškantys nežemiškųjų civilizacijų, naudojo Dreiko lygtį, spėliodami apie galimą technologiškai pažangių civilizacijų skaičių Paukščių Tako galaktikoje. Astronomas Frankas Dreikas (Frank Drake) pasiūlė formulę apskaičiuoti galimų Paukščių Tako civilizacijų, galinčių susisiekti su mumis, skaičiui. Pasak Dreiko, šis skaičius yra:

N = R* . f_p. n_e . f_l . f_i . f_c . L,

čia R* yra skaičius žvaigždžių, kurios kasmet gimsta mūsų galaktikoje ir išlieka pakankamai ilgai, kad vystytųsi gyvybė; f_p yra dalis žvaigždžių, kurios turi planetas; n_e yra skaičius planetų, esančių tinkamoje gyvybei zonoje; f_l yra planetų, kuriose vystosi gyvybė, dalis; f_i yra skaičius planetų, kuriose vystosi protinga gyvybė; f_c yra skaičius planetų, kuriose protingos būtybės sukūrė technologijas, leidžiančias joms bendrauti su kitais pasauliais; L yra protingos ir komunikabilios civilizacijos gyvenimo trukmė. Taikydamas šią formulę, Dreikas padarė išvadą, kad mūsų galaktikoje gali būti bent tuzinas civilizacijų, galinčių mus stebėti ir įtakoti mūsų gyvenimą. Jos gali būti aukštesnio evoliucijos lygmens, be mums pažįstamos medžiagos, tik juslios energijos telkiniai.

Tačiau Dreiko lygtis spekuliatyvi, nes daugelis skaičių nežinomi. Blogas žinias nežemiškųjų civilizacijų entuziastams atnešė naujas tyrimas, paskelbtas JK Karališkosios astronomijos draugijos mėnesiniuose pranešimuose. Jis dar sumažina Dreiko skaičių N. Nagrinėdami fotosintezei reikalingas sąlygas, autoriai mano, kad gyvybei tinkamos biosferos gali būti retesnės, nei manėme.

Yra žinoma, kokių sąlygų reikia biocheminiam procesui, leidžiančiam gyvybę Žemėje ir deguonies fotosintezę. Veikiant Saulės šviesai augalai organines medžiagas sintetina iš anglies dioksido ir vandens, o kaip šalutinį produktą į aplinką išskiria deguonį.

Autoriai spėja, kad fotosintezė yra įprasta visoje galaktikoje dėl žvaigždžių spinduliuotės gausos ir proceso paprastumo. Jie siekė išsiaiškinti, ar kurios nors žinomos egzoplanetos turi pakankamai fotosintetiškai aktyvios žvaigždės spinduliuotės, kurios bangos ilgis yra tarp 400 ir 700 nanometrų ir kuri galėtų būti tinkama gyvybei palaikyti. Išanalizavę, kiek šios spinduliuotės egzoplanetos gauna iš savo žvaigždžių, tyrėjai įvertino, kurios iš jų gauna pakankamai žvaigždžių energijos, kad į Žemę panaši biosfera būtų užpildyta fotosintetinančių augalų.

Pasirodo, Paukščių Take nekilnojamojo turto mažai. Gausu tik deimantų, kuriais virsta baltosios nykštukės – užgesusios žvaigždės. Jos yra didžiausi deimantai Visatoje. Žvaigždės, skleidžiančios pusę Saulės šviesos ir šilumos, nesuteikia pakankamai energijos, kad atsirastų turtinga biosfera. Raudonosios nykštukės, kurios yra mažos ir skleidžia trečdalį Saulės energijos, yra dar blogesnės. Jos išvis negali aprūpinti fotosintezei reikalingos energijos.

Šis tyrimas apriboja sudėtingos gyvybės parametrų erdvę, todėl atrodo, kad į Žemę panašios biosferos nėra plačiai paplitę. Labai didelės žvaigždės gamina pakankamai šviesos fotosintezei. Tačiau jos greitai išnaudoja kurą ir sprogsta, nespėjus jų planetose išsivystyti sudėtingai gyvybei.

Tai nereiškia, kad esame vieni Visatoje. Nors gyvybei tinkamų planetų skaičius yra mažesnis nei manyta, vis tiek jų gali būti daug. Autoriai mini „Kepler-442b“ planetą, kuri gauna pakankamai žvaigždės spinduliuotės, kad išlaikytų panašią į Žemės biosferą. Tyrimas patvirtina idėją, kad tokios planetos kaip Žemė, turinčios tinkamą gyvybės evoliucijos derinį, yra retos kosmose. Saugokime ją!

Niokodami Žemę žmonės pavers ją netinkama gyvenimui. Ribojami lėtos biologinės evoliucijos žmonės negalės varžytis su sparčiai kuriamu dirbtiniu intelektu (DI). DI pasieks tokį gebėjimų lygį, kad robotai taps panašūs į DI gyvūnus, t. y. taps DIvūnais. DIvūnai galbūt taps žmonijos dalimi. Jie išsaugos evoliucijos mums suteiktus protinius gabumus ir įveiks biologinės evoliucijos trūkumus. DIvūnai (apie juos rašiau knygoje „Pažinimo šaknys ir vaisiai“) taps daugiaplanetinės būtybės, atsparios atšiaurioms kosmoso sąlygoms. Iki 2100 metų žmonių rasė tikriausiai bus kitose planetose, save replikuojantys robotai kurs gyvenvietes Marse ir kitose planetose, kas mineralus, branduolių sintezės reaktoriai neš į jas raketas. Tačiau kitų žvaigždžių planetas žmonės ar DIvūnai galėtų pasiekti tik skrisdami greičiau už šviesą. Šiuo metu tai galima tik mokslinėje fantastikoje.

Tačiau privalome skatinti kiekvieną žmogų mokytis ir tobulėti, kad biologinė žmonija Žemėje išliktų kuo ilgiau, kad Putleriai negrasintų sunaikinti mūsų civilizaciją. O kitų civilizacijų paieška tęsis. Gal jos seniai veikia mūsų gyvenimą, tik mes jų neatpažįstame. Fizikos dėsniai tai leidžia.