Mano sutirštinti „Neįprasti klausimai artėjant rinkimams“ (https://www.giruzis.lt/2023/01/03/neiprasti-klausimai-artejant-rinkimams/) vieniems sukėlė nusivylimą, kitiems džiaugsmą. Prisimenu, kad prieš aštuonetą metų sakiau beveik tą patį ir labai tikėtina, kad dar po aštuonerių ir vėl prisiimsiu prijaukinto juokdario vaidmenį susižavėjusiems dvariškiams pasakyti, kad karalius yra nuogas.
Tad tikiuosi, jog būsimi išrinktieji susirūpins:
- kad nėra atsakinga niokoti ir kitus mūsų teritorijos teisėtus gyventojus – bioįvairovę, miškus ir žemę;
- kad neturime realios kaimiškosios vietovės gyvenimo ir vystymosi politikos;
- kad rajono savivaldybės prioritetas yra miestelis, siekiantis tapti miestu, kuriame statome mažai kam reikalingus pastatus-paminklus;
- kad rinktoji galia vis labiau suauga su ekonomine, tuo pačiu lieka vis mažiau ir mažiau vietos demokratijai, atsinaujinimo procesui;
- kad išrinktiesiems peržengus trečios kadencijos slenkstį prasideda stagnacijos procesai.
Taip pat sulaukiau pastabų, kad nieko nesiūlau. Siūlau:
- pretendentams į valdžią apsilankyti (ir pabendrauti su rinkėjais) dviejose Varėnos miestelio vietos – bibliotekoje ir baseine su pirtimis. Tai dvi viešosios vietos, kur nėra scenos (ar aikštės) ir žiūrovų. Yra tik aktyvūs dalyviai ir jų veiklai sukurta infrastruktūra. Būtent to reikia žmonėms.
- susipažinti su Diogenu, senovės graikų filosofu, gyvenusiu 412 metai prieš Kristų.
Laimės samprata. Išmintingam žmogui tikroji laimė, anot Diogeno, yra gera sveikata, dora, sąžiningi darbai, kurie teikia ramybę ir džiaugsmą. Natūralius poreikius žmogus galįs patenkinti be gudravimų, didelių pastangų, turtingųjų malonės. Daug gėrybių duodanti gamta ir nevalia griauti jos tvarkos.
Etika. Diogeno požiūriu, visos ydos kyla iš gobšumo. Pasidavęs valdžios, šlovės, turtų troškimui žmogus ima nepaisyti sąžinės, veidmainiauja, sukčiauja, skriaudžia kitus. Neteisėtai įgyti turtai kelia nuskurdintų žmonių pyktį ir neapykantą, todėl turtuolius nuolat kankina nerimas ir baimė. Tikėdamiesi užsimiršti jie atsiduoda kūno malonumams ir ilgainiui tampa jų vergais, griauna savo organizmą, suserga. Anot jo, už pamokymus svarbesni yra doro gyvenimo pavyzdžiai.
Keletas istorijų iš Diogeno gyvenimo, kurių įtakoje beveik prieš pora metų tada dar spausdintame „Giružyje“ atsirado straipsnis „Neužstokite mums saulės“ (http://www.surininkunamai.lt/piemens-dienorascarontis/2021-06-07-valdzios-neigalumas-neuzstokite-mums-saules) ir Dargužiuose vyko diskusija „Kaip Dzūkijos sūrininkai keičia pasaulį“ (https://www.youtube.com/watch?v=WN1A_PTItRg).
FILOSOFO PRAŠYMAS
Senovės graikų filosofas Diogenas gyveno nepaprastai skurdžiai. Užsiauginęs ilgą barzdą, jis vaikščiojo dienos metu miesto gatvėmis be sandalų, su lazda rankoje ir krepšiu ant pečių. Naktis jis praleisdavo statinėje (pilose) už miesto.
Kartą jį ten aplankė Aleksandras Makedonietis. Valdovas tarė:
– Padarysiu tau viską, ko tu tik panorėsi. Prašyk!
– Neužstok man saulės, – paprašė filosofas vienintelės malonės.
Aleksandras Makedonietis pasitraukė ir pasakė:
– Jeigu aš nebūčiau Aleksandras, aš norėčiau būti Diogenas.
LOGIKOS PAMOKA
Diogenas pateko į turtingo žmogaus pokylį. Čia jam pripylė didelę taurę vyno. Filosofas paėmė taurę ir išpylė ant grindų. Už tokį poelgį jį užsipuolė šeimininkas ir svečiai – kam jis veltui sunaikinęs tiek daug brangaus vyno. Diogenas atsakė:
– Jeigu būčiau išgėręs, vynas vis tiek būtų pražuvęs ir dar man pakenkęs. O dabar jis pražuvo, jokios žalos nepadaręs.
KENKSMINGAS GYVULYS
Diogeno mokinys paklausė jo:
– Kokio gyvulio įkandimas yra žalingiausias?
Filosofas atsakė:
– Tarp laukinių žvėrių – šmeižiko, o tarp prijaukintų – meilikautojo.
DIOGENAS IR PLĖŠIKAI
Kai plėšikai sumanė parduoti vergijon savo belaisvį, graikų filosofą Diogeną, šis sušuko:
– Kas norėtų nusipirkti sau mokytoją?
DVARIŠKIS, KOPŪSTAI IR FILOSOFAS
Senovės filosofas Diogenas gyveno statinėje ant smėlėto jūros kranto, gėrė vandenį ir valgė tik šakneles ir daržoves. Vienas karaliaus dvariškių nutarė aplankyti filosofą ir atkalbėti jį nuo tokio keisto gyvenimo būdo. Atėjęs užtiko Diogeną kaip tik beruošiantį valgiui kopūsto galvą.
– Matai,– pasakė jam dvariškis, – jei kada nors būtum mokėjęs nusilenkti karaliui, nereikėtų dabar misti kopūstais!
– O tu, – atkirto Diogenas, – jei geriau mokėtum pramisti kopūstais, neturėtum pataikauti karaliui!
Kaimynas Valdas