Pakilti iki vaiko lygio

0
33
Vaikai dainuoja A. Matučio daineles. Muzika N. Bakulos.

Balandžio 5 dieną Varėnos viešojoje bibliotekoje vyko konferencija „Vaikų poetui Anzelmui Matučiui – 100“. Dainas poeto žodžiais padovanojo vaikų lopšelio-darželio „Žilvitis“ auklėtiniai, vadovaujami Nerijaus Bakulos.

Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta pasveikinimo konferencijos dalyvius, priminė, jog su Varėnos kraštu susiję talentingi vaikų poezijos kūrėjai Anzelmas Matutis, Martynas Vainilaitis ir kontraversiškai vertinamas Kostas Kubilinskas, kurių kūrybinio palikimo puoselėjimas – mūsų pareiga. „Didžiuojuosi bibliotekininkais ir mokytojais, kurie iš visos širdies dirba, kad išsaugotų A. Matučio ir M. Vainilaičio atminimą“, – kalbėjo meras.

Birutė Švagždienė

Birutė Švagždienė, ilgametė poeto draugė, dar pristatoma kaip Anzelmo Matučio Drevės raktininkė, nes sutinka Drevės lankytojus ir veda ekskursijas „A. Matučio takais“, dalijosi savo įžvalgomis apie poeto galią: „Ką reiškia būti vaikų poetu? Kiek reikia turėti išminties, kad žinotum, kas to mažo žmogiuko (vaiko) širdyje? Reikia turėti be galo artimą ryšį su vaiku. Reikia ne nusileisti, o pakilti iki vaiko lygio, kad galėtum jam rašyti. Malonu ir sunku kalbėti apie 16 metų draugystę su poetu. Anzelmas Matutis dažnai sakydavo, jog 3 metų milžinams nėra eilėraščių, o jų labai reikia, todėl jis jiems ir rašo. Poezija gimė iš buvimo gamtoje, giria buvo jo šventovė. Po darbų ir reikalų mieste A. Matutis lėkdavo į girią, į Drevę, atgaivą rasdavo tik čia. Visa jo kūryba iš gamtos, apie gamtą, net ir testamentinis jo eilėraštis apie kadagėlį (kadagėlis puošia poeto kapą).“ Birutė prisiminė vakarus, praleistus su poetu, vertėja Irina Tochmakova, kuomet buvo skaitoma poezija, aptariamas jos vyro Vinco rengiamas pažodinis „Girios televizoriaus“ vertimas, kaip Drevėje šventė „Margaspalvės genio kalvės“ sutiktuves ir kt. Jautrų ir nuoširdų pasakojimą nuolat papildydavo poeto eilėmis, puikiai atskleisdama Matučio asmenybę.

A. Matučio sūnus lituanistas, poetas Vytautas Matulevičius pasakojo, kaip jų šeima įsikėlė į naują namą Alytuje Taikos gatvėje. Daug statybos darbų atliko pats poetas. Gatvėje žiemą dažnai strigdavo vandens tiekimas, todėl tėtė, ne joks kaimynas, leisdavosi į šulinį taisyti gedimų, o kai pasinaudojęs pažintimis, gavo leidimą ir įrangą kanalizacijos ir nuotėkų sistemai įrengti, kartu su kitais vyrais kasė griovius. Būdamas Rašytojų sąjungos nariu, gaudavo nusipirkti naujų knygų. Visos sofos, kurių namuose daug, buvo nuklotos knygomis, o visos knygos – perskaitytos.

A. Matutis vertino ir savo sūnų kūrybą, kartais pasakydamas „turi smarvės“. „Nesuprantu, kodėl tėtis mane stabdydavo. Man labai sekėsi literatūra, tačiau aukščiausiojo įvertinimo niekada negaudavau, o paklausęs mokytojo, kodėl, išgirdau atsakymą – tėvas prašė“, – pasakojo Vytautas.

A. Matučio sūnus lituanistas, poetas Vytautas Matulevičius (stovi)

A. Matutis yra žinomas kaip aistringas žvejys, ypač mėgęs poledinę žvejybą Žuvinto ežere. Jų namo prisnigtas balkonas žiemą tapdavęs ešerių ir lydekų saugykla – iš po sniego kyšodavo susmaigstytų žuvų uodegos. Mamutė buvo diplomuota kulinarė, mokėjo net karališkus pietus paruošti, namiškius ir svečius stebindavo puikiai įdarytomis lydekomis. 1968 m. A. Matutis tapo Lietuvos poledinės žūklės čempionu, o po poros metų su Vytautu per 24 valandų žvejybą Kolos pusiasalyje sugavo per 30 kg žuvies.

Antrasis poeto sūnus Valentinas, gydytojas endokrinologas, docentas, habilituotas medicinos mokslų daktaras, tapo vaikų pamėgto eilėraščio „Valius – dvejetų karalius“ herojumi, mat statant namą stengdavosi išsisukti nuo sunkių fizinių darbų. Valentinas džiaugėsi, kad nuo vaikystės jį supo poezija, kad šį pomėgį perėmė brolis Vytautas, išleistos jo dvi poezijos knygos „Vandens ženklai“ ir „Mozaika“, bet niekaip nupranta, kaip brolis paveldėjo buvimą žveju.

Perskaitė keletą tėtės laiškų ištraukų ir pasidžiaugė nuostabiai gražiomis dedikacijomis. Medicinos mokslų Valentinas sėmėsi Bukarešte, prikalbintas tėtės, kartu su juo iš rumunų kalbos išvertė apie 300 puslapių eilėraščių tekstų. Vertė eilėraščius ir iš moldavų kalbos. „Mamutė pyko ant tėtės, kad jis mane nuo mokslų atitraukia, trukdo mokytis medicinos. Tėtė didžiavosi sūnų pasiekimais, bet jam skaudėjo dėl savo nebaigtų mokslų, nors buvo nusipelnęs Lietuvos mokytojas, nusipelnęs kultūros veikėjas, H. K. Anderseno diplomo laureatas (už „Margaspalvę genio kalvę“, 1984 m.)“, – pasakojo Valius.

Antrasis poeto sūnus Valentinas, gydytojas endokrinologas, docentas, habilituotas medicinos mokslų daktaras

Įdomių faktų apie A. Matutį pateikė, knygas „Pažintis su Anzelmu Matučiu“ (2022 m.) ir „Įsilipau į žalią bokštą“ (2022 m.) pristatė Alytaus kraštotyros muziejaus Komunikacijos-edukacijos skyriaus muziejininkas-edukatorius Giedrius Bernatavičius. Šiandien Matulevičių šeimos namuose įkurtas A. Matučio memorialinis muziejus.

Konferencijos dalyviams Giedrius pravedė trumpą virtualų turą po muziejų, priminė, kad čia saugoma per 5600 eksponatų. Tai knygos, rankraščiai, mašinraščiai, memorialiniai daiktai, nuotraukos, Matučio atminimo rinkinys, fonoteka, filmoteka, videoteka. Papasakojo apie pirmuosius moksleiviško amžiaus A. Matučio eilėraščius, namo statybos sąskaitų sąsiuvinį, rankraščius ir pataisymus juose, begalinę aistrą keliauti, keliautojams skirtą žinyną „Su kuprinėm“ (1958 m.). Paneigė faktą, kad „Nacionalinė ekspedicija“ pirmą kartą Lietuvoje leidosi kelione Nemunu, nes dar 1954 m. A. Matutis savo mokiniams organizavo 2–3 savaičių kelionę valtimis Belica–Alytus.

Asociacijos „Slinktys“ vadovas, poetas Juozas Žitkauskas pristatė A. Matučio poezijos rinkinį „Kas žmogiuko širdyje“ („Slinktys“, 2022 m.). Juozo sumanymą išleisti rinktinę palaikė poeto sūnūs.

Jauniausias A. Matučio sūnus Vytas praturtino knygą straipsniu „Mūsų tėtė“, o poetas Vainius Bakas – „Margaspalvės poeto kalvės“. „Tikiu, kad kiekviena knyga yra mažos durelės arba langas, pro kurį galima pamatyti rašytojo turiningą pasaulį, o panorėjus – ir užsukti vidun. Atvėręs knygos dureles į A. Matučio poezijos pasaulį, galėsi išvysti spalvingą, jaukų, gražų, malonų ir labai įdomų kraštovaizdį. Galėsi išgirsti paslaptingus kuždesius, lietuvių kalbos grožį, sąskambius ir rimus, kurie yra ne ką mažiau malonūs ausiai už muziką ir paukščių treles. Užeik, čia iš tiesų labai jauku!“, – kviečia Vainius.

Alytaus kraštotyros muziejaus Komunikacijos-edukacijos skyriaus vedėja Indrė Kronkaitienė pristatė muziejaus edukacijas, Varėnos viešosios bibliotekos Vaikų ir literatūros skyriaus vedėja Jurgita Žukienė – bibliotekos veiklas, skirtas A. Matučio palikimo puoselėjimui, vaikų ir jaunimo kūrybiškumui skatinti.

Renginį rėmė Lietuvos kultūros taryba ir Varėnos rajono savivaldybė.

Varėnos viešosios bibliotekos Informacijos išteklių skyriaus bibliotekininkė Daiva Armonienė

Palikti atsiliepima

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

Rekomenduojami video

Taip pat skaitykite: