Nuostaba pravėrus langą

0
22

Prof. Jonas GRIGAS

Daugiau nei prieš keturis šimtmečius popiežiaus įsakymu inkvizitoriai sudegino, Dž. Bruno o G. Galilėjų įkalino už lango į Saulės sistemą pravėrimą. O šiandien žinome, kad Saulės sistemą sudaro Saulė ir apie ją besisukančios žavios planetos bei jų paslaptingi mėnuliai, juose ledą spjaudantys ugnikalniai, JAV plotui prilygstantis Marso kanjonas, milžiniška planeta už Neptūno, praskriejančios kometos ir asteroidai.

NASA erdvėlaivis „Voyager 1“, paleistas 1977 m., po daugiau nei trijų dešimtmečių tapo pirmuoju žmogaus sukurtu objektu, kuris įskrido į tarpžvaigždinę erdvę, kurioje išsisklaido Saulės išmestos elektringosios dalelės ir magnetinis laukas. Jis iki šiol siunčia informaciją.

Visos aštuonios Saulės sistemos planetos, jei jas išrikiuotume vieną šalia kitos, tilptų tarp Žemės ir Mėnulio. Mėnulis yra toliausiai nuo Žemės, kurį aplankė žmonės, tačiau Žemė nuo Saulės yra daugiau nei 390 kartų toliau nei Mėnulis nuo Žemės.

Uranas skrieja aplink Saulę pasviręs. Jo pasvirimas sukelia ekstremalius metų laikus. Maždaug ketvirtadalį Urano metų (arba 21 Žemės metus) Saulė šviečia virš jo šiaurės arba pietų ašigalio, todėl daugiau nei du Žemės dešimtmečius pusė Urano nemato Saulės.

Jupiterio palydovas Io turi šimtus ugnikalnių ir yra aktyviausias Saulės sistemos mėnulis, spjaudantis į erdvę iki 300 km sieros stulpus. Jie kiekvieną sekundę į erdvę išmeta po toną dujų ir dalelių.

Marso paviršiuje kadaise veikė milžiniški ugnikalniai. 602 km skersmens ir 25 km aukščio Olimpo kalnas yra didžiausias ugnikalnis Saulės sistemoje. Jis 100 kartų didesnis už didžiausią Žemės ugnikalnį Havajų Mauna Loa. 4000 km ilgio Marso Marinerio slėnis yra daugiau nei 10 kartų ilgesnis už JAV Didįjį kanjoną. Kadangi Marse nėra aktyvios plokščių tektonikos, sunku suprasti, kaip kanjonas susiformavo. Marso palydovas Fobas lėtai artėja link Marso paviršiaus.

Veneroje pragariškai karšta. Aštuntajame dešimtmetyje ten nusileidę sovietų erdvėlaiviai „Venera“ išvirė per kelias minutes. Virš jos paviršiaus vėjai pučia 50 kartų greičiau nei sukasi planeta. Vėjus 2006–2014 m. tyrė Europos erdvėlaivis „Venus Express“. 2020 m. aukštai Veneros debesyse aptiko fosfiną – galimai irstančios biologinės medžiagos požymį, ir kitų organinių molekulių.

Vandens ledas egzistuoja visoje Saulės sistemoje – kometose ir asteroiduose, Merkurijaus ir Mėnulio krateriuose, Marso ašigaliuose, Saturno mėnulyje Encelade ir nykštukinė planetoje Cereroje. NASA mokslininkai įtaria, kad Jupiterio palydove Europoje gali būti nežemiškoji gyvybė, nes po jo paviršiumi greičiausiai yra gilus skysto vandens vandenynas, kuriame gali būti dvigubai daugiau vandens nei visuose Žemės vandenynuose.

Kitų civilizacijų ateiviai galėtų slėptis viename iš Saturno palydovų. NASA Dž. Webo teleskopas pastebėjo „stebėtinai didelį“ vandens stulpą, sklindantį iš palydovo Encelado. Mokslininkai teigia, kad stulpas driekiasi daugiau nei 6 000 mylių. Saturnas turi daugiau nei 100 palydovų, tačiau vieninteliame Encelade yra skysto vandens vandenynas, ir ekspertai mano, kad jame galima nežemiškoji gyvybė. Geronimo Villanueva iš NASA kosminių skrydžių centro sakė: „Buvau šokiruotas aptikęs vandens stulpą, daugiau nei 20 kartų didesnį už mėnulį.“.

Per daugiau nei 60 metų NASA erdvėlaiviai aplankė visas Saulės sistemos planetas. „Voyager 1“ ir „Voyager 2“ paliko Žemę daugiau nei prieš keturis dešimtmečius ir vis dar perduoda duomenis iš tarpžvaigždinės erdvės. Gyvybės nerasta kitur Saulės sistemoje. Tačiau jei mikrobai gyvena povandeninėse ugnikalnių angose ir užšalusioje aplinkoje, jie galėtų gyventi ir kitose planetose.

NASA erdvėlaivis „New Horizons“ 2015 m. atrado Saulės sistemos pakraštyje esančiame Plutone stulbinančius 3 300 m aukščio ledinius kalnus, rodančius, kad Plutonas praeityje buvo geologiškai aktyvus. Geologinei veiklai energijos šaltinis Plutone yra paslaptis. Saulė yra per toli, kad generuotų pakankamai šilumos. Erdvėlaivis pastebėjo miglą, besitęsiančią net 1 600 km aukštyje ir nustatė, kad iš planetos kas valandą išteka tonos azoto dujų, tačiau Plutonas kažkaip papildo prarastą azotą.

Saturno žiedus žinome nuo teleskopo išradimo 1600-aisiais. Dabar žinome, kad kiekviena išorinės Saulės sistemos planeta turi žiedų. Įspūdingi Saturno žiedai, sudaryti iš blizgančio ledo, kitur nesikartoja. Kitų planetų žiedus greičiausiai sudaro uolos ir dulkės. 2014 m. atrasti žiedai aplink asteroidą Chariklo. „Planetary Science Journal“ paskelbė, kad Saturno žiedai skyla. Saturnas praranda žiedus! Ant Saturno per sekundę lyja 10 000 kg suirusio Saturno žiedų liekanų lietus.

Jupiteryje siaučia šimtų kilometrų aukščio didžiausia Saulės sistemoje audra – Didžioji Raudonoji dėmė, stebima nuo 1600-ųjų. Kodėl ji siaučia šimtmečius yra mįslė, tačiau 2014 m. ji sumažėjo iki 16 500 km skersmens, maždaug pusės jos istorinio dydžio. Jupiterio mėnulis Kalisto yra daugiausiai kraterių turintis Saulės sistemos kūnas.

2015 m. Kalifornijos technologijos instituto astronomai K. Batyginas ir M. Brownas paskelbė, kad toli už Neptūno gali slypėti milžiniška dar neatrasta planeta. Ji paaiškintų kai kurių objektų judėjimą ledinėje Kuiperio juostoje už Neptūno orbitos.

Neptūne, esančiame 30 kartų toliau nuo Saulės nei Žemė, pučia iki 2 400 km/val. greičiu vėjai, nors jis gauna mažai šilumos ir šviesos. Neaišku, iš kur ta energija kyla?

Urano mėnulyje Mirandoje 1986 m. „Voyager 2“ pastebėjo aštrių keterų, kraterių ir kitų didelių objektų, kurie atsiranda dėl vulkaninės veiklos. Tačiau Miranda yra per maža, kad generuotų tokią šilumą. Mirandos paviršius nepanašus į nieką Saulės sistemoje. Jo uolos aukščiausios Saulės sistemoje.

2004–2017 m. erdvėlaivis „Cassini“ Saturne aptiko 300 km aukščio, 32 000 km pločio 320 km/val. greičiu siaučiančią audrą. Saturno mėnulis Atlasas yra Saulės sistemos keistuolis. Jis atrodo kaip kosminis NSO.

Saturno palydovas Titanas yra vienintelis kitas kūnas Saulės sistemoje, kurio paviršiuje, išskyrus Žemę, yra skysti ežerai – metano ir etano, kuris lyja iš debesų. Titanas yra vienintelis mėnulis, turintis tankią atmosferą, kad žmogus galėtų vaikščioti jo atšiauriame paviršiuje. Projektuojamas povandeninis laivas, kuris galėtų nugrimzti į Titano gelmes. Titano paviršiuje yra vandens ledo. Po jo paviršiumi greičiausiai yra skysto vandens vandenynas.

Saulės sistemoje rasta organinių molekulių Merkurijuje, Saturno mėnulyje Titane, Marse ir net asteroide 67P. Organinės molekulės iš kosmoso galėjo pasėti gyvybę Žemėje. Mūsų genetinio kodo dalys nežemiškos – jos rastos senesniame už Žemę meteorite, 2003 metais nukritusiame Australijoje.

Saulės paviršius yra 5 500 laipsnių Celsijaus, o viršutinės atmosferos temperatūra siekia milijonus laipsnių. Erdvėlaivis „Parker Solar Probe“ siunčia duomenis, kurie atskleis dagiau Saulės paslapčių.

NASA Saulės observatorija 2023 m. kovo 23 d. užfiksavo milžinišką, 30 kartų, o kovo 31 d. – 20 kartų didesnę už Žemę skylę Saulėje, paleidžiančią Saulės vėją (elektringąsias daleles) į Žemę, kurios keičia Žemės magnetinį lauką. O šis veikia mus. Saulės blyksniai yra intensyvūs elektromagnetinės spinduliuotės išsiveržimai iš Saulės. Blyksniai yra didžiausi Saulės sistemos sprogstamieji įvykiai ir trunka nuo minučių iki valandų.

Šie vos per kelis dešimtmečius atskleisti faktai rodo, kad mes dar daug nežinome apie mūsų Saulės sistemą. Tuo labiau apie Visatą. Nežinome nei kodėl joje esame, nei kas esame, nei kas yra erdvė ir laikas (gal mūsų mąstymo modos?), nei kas yra medžiaga (gal energija, kurios bangų dažniai pažemėję iki aptinkamų mūsų jausmais?), nei priartėjome prie Visatos fundamentalių dėsnių supratimo. Jei šie atradimai Jūsų nenustebino, tai jų nesupratote.

Pagal „Live Science“ ir mokslinę spaudą

Palikti atsiliepima

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

Rekomenduojami video

Taip pat skaitykite: