Minint pedagogo, poeto ir žurnalisto Petro Guntulio (1924 – 2001) 100-ąsias ir fotomenininko Juliaus Vaicekausko (1939 –) 85-ąsias gimimo metines Varėnos viešojoje bibliotekoje (II aukšte) veikia spaudinių paroda „Kraštiečiai sukaktuvininkai“
Pedagogui poetui ir žurnalistui Petrui GUNTULIUI – 100
Parodoje eksponuojamos poeto knygos: „Rudenėjančiu taku“ (1995), „Žaižaruojantis nerimas“ (1997), „Pražydusi puokštė dainų“(1998), taip pat – knyga „Lietuvos nepriklausomieji rašytojai“ (1998), straipsnių apie P. Guntulio kūrybą kopijos, poeto ranka rašytas „Gyvenimo aprašymas“, (1963 m., kopija), kurį bibliotekai atsiuntė žurnalistas Jonas Laurinavičius ir kt. Parodą papildo Elenos Glavickienės parengta bibliografija „Petras Guntulis“, kuriuoje išvardintos P. Guntulio knygos, pateikta grožinė kūryba rinkiniuose ir periodikoje, publicistika bei literatūra apie P. Guntulį.
Biografija. Gimė 1924 m. vasario 24 dieną Vosiškių kaime Dusetų valsčiuje Zarasų apskrityje, neturtingų valstiečių šeimoje. „Mano gimtadienyje – vasario 24-ąją – suplevėsuoja mūsų trispalvė – Estijos Nepriklausomybę pažymi. Gimimo metai irgi įsimintini – 1924-aisiais įvyko pirmoji Lietuvos respublikos dainų šventė. Gimimo vieta – ežeringas Zarasų kraštas, žirgų lenktynėmis garsus Dusetų valsčius, tarybinės valdžios išmelioruotas Vosiškių kaimas“ – autobiografijoje rašo P. Guntulis.[1] 1938 metais baigė Antaliepės pradžios mokyklos šešis skyrius, 1940 m. pradėjo lankyti Dusetų progimnaziją ir po dvejų metų baigė ją. 1946 m. įstojo į parengiamuosius kursus prie Vilniaus valstybinio universiteto. 1948 m. gavus brandos atestatą įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti rusų kalbą ir literatūrą. Tačiau dėl stokos pinigų turėjo apleisti taip jam patikusius universiteto rūmus. Mokytojavo Alytaus ir Zarasų vidurinėse mokyklose. 1957 m. neakivaizdiniu būdu baigė tuometinį Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą.
1960 m. įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti žurnalistikos. Nuo 1963 m. dirbo Kaišiadorių rajono laikraščio redakcijoje. 1965 metais iš Kaišiadorių persikėlė į Varėną. Čia buvo priimtas dirbti rajoninio laikraščio „Raudonoji vėliava“ literatūriniu darbuotoju. 1970 metais pasitraukė iš redakcijos ir kurį laiką dirbo Jurgiškių (Varėnos r.) kaimo bibliotekoje. Nuo 1974 m. tolimesnį savo gyvenimą paskyrė literatūrai.
Kūryba. Dirbdamas Kaišiadorių rajono laikraščio redakcijoje, rašė ne tik straipsnius spaudai, bet ir literatūrinius vaizdelius, apsakymus, humoreskas, o daugiausia apybraižas, kurias teikdavo respublikiniam radijui. Vėliau eilėraščius ir prozos kūrinius spausdino Varėnos rajono laikraštyje „Raudonoji vėliava“, žurnaluose „Švyturys“, „Muzikos barai“, „Kultūros barai“ ir kt.
1994 metais įkurta Lietuvos kaimo rašytojų sąjunga (LKRS) – Lietuvos visuomeninė kūrybinė organizacija, vienijanti provincijoje gyvenančius ir daugiausia apie kaimą rašančius kūrėjus. P. Guntulis tapo šios sąjungos nariu ir tais pačiais metais įteikė LKRS pirmininkui Kostui Fedaravičiui savo pirmos knygutės rankraštį. 1995 metais Jonavoje „Dobilo“ leidykla išleido ilgai brandintą eilėraščių knygelę „Rudenėjančiu taku“. Joje – 24 eilėraščiai ir 9 dainos. „Skaitant P. Guntulio posmus, tai vienoje, tai kitoje eilutėje dvelkteli seniai išėjusio Anapilin Pauliaus Širvio žodžių grožis ir melodingumas. Maloniai nuteikia eilėraščiai, dedikuoti zarasiečiams: teisininkui Vytautui Zabielai, Adelei ir Algirdui Daškevičiams ir kitiems“ – įspūdžiais dalijosi rašytojas Vytautas Indrašius (1943 –)[2].
1997 metais P. Guntulis tampa Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos nariu ir tais pačiais metais išleidžia savo antrąją 80 puslapių knygutę „Žaižaruojantis nerimas“. „Perskaičiau ją vienu prisėdimu. Gera poezija! Net man pačiam stebėtina: mūsų Petras, kuris redakcijoje ne visada susilaukdavo pagyrimų už paprasčiausias publikacijas, taip puikiai rašo eilėraščius?! O vis dėlto taip yra… Juk jis rašo apie tai, kas iš tikrųjų kelia jam nerimą, kas iš tikro jį džiugina ar skaudina. Tai atviros širdies balsas. Tai nostalgiškas žodis apie savo gimtinę Zarasų rajone, kurios po melioracijos neliko. Tai „Odė Varėnai“, miestui kuriame dabar gyvena“ – rašo žurnalistas Jonas Laurinavičius (1938 –) knygoje „Atradimų džiaugsmas“ (2008).
1998 metais pasirodė Lietuvos muzikų draugijos leidinys „Pražydusi puokštė dainų“ – tai žymių Lietuvos kompozitorių kūriniai (mišriems chorams, vokaliniams ansambliams, duetams ir kt. ) pagal Petro Guntulio eiles.
1999 metais, minint P. Guntulio 75 metų sukaktį, Varėnos kultūros centre įvyko jubiliejinis poeto kūrybos vakaras. Renginyje skambėjo poezijos posmai bei dainos pagal Petro Guntulio eiles. Poetui buvo įteikta Varėnos rajono mero „Padėka“ už jo nuopelnus Varėnos kraštui.
Petras Guntulis mirė 2001 gruodžio 23 d, palaidotas Varėnoje.
Fotomenininkui, leidėjui Julijui VAICEKAUSKUI – 85
Vasario 24 dieną fotomenininkui Julijui Vaicekauskui sukanka 85-eri metai. Šia proga parengtoje parodoje – fotografijų albumas „Lietuvos fotografija“ (1974 m., sudarytojas J. Vaicekauskas), knygos „Lietuvos TSR nacionaliniame parke“ (su Leonardu Grudzinsku, 1977) „Jei iš Vilniaus keliausi“ (su Česlovu Kudaba, 1979) bei Perpetua Dumšienės knyga apie poetą Antaną Kalanavičių „Dulkėto erškėčio ugny“ (2012). Didžiausia šios knygos puošmena – Juliaus Vaicekausko meninės nuotraukos. Jose – romantiškai atrodanti Nedzingė ir senoji poeto sodyba Sapiegiškyje. Nuotraukų detalėse – senieji kalvystės darbai. Parodą papildo Gedimino Kajėno knyga „33 portretai: pokalbiai su menininkais“ (2019), kurioje rasime interviu su fotomenininku J. Vaicekausku, Levo Aninskio apybraižų apie lietuvių fotografiją knyga „Saulė šakose“ ir kt.
Biografija. Būsimas fotografas Julijus Vaicekauskas gimė 1939 vasario 24 dieną Ukmergės rajono Lyduokių apylinkės Slabados kaime. 1946 – 1957 metais mokėsi Lyduokių vidurinėje mokykloje, 1962 metais baigė Vilniaus universitetą (žurnalistikos specialybę). Dar būdamas studentu susidomėjo fotografija. Fotografavo įdomesnius universiteto įvykius, nuotraukas duodavo laikraščiams „Tarybinis studentas“ ir „Tarybinis mokytojas“. Per atostogas važiuodavo į tėviškę, ten parengdavo reportažą iš mokyklos gyvenimo – vaidinimo, vakaronės, ar kokios talkos.
Po studijų pirmieji J. Vaicekausko darbai buvo susiję su žurnalistika: 1962–1964 metais – laikraščio „Komjaunimo tiesa“ korespondentas, 1964–1967 metais dirbo Medžiotojų ir žvejų draugijos respublikinėje taryboje, 1968–1973 – žurnalo „Moksleivis“ fotokorespondentas. Talkino Martyno Mažvydo bibliotekai ir Vilniaus universiteto rankraštynui – fotografuodavo restauruotus rankraščius, graviūras ir žemėlapius. Vėliau pasirinko laisvo fotomenininko kelią.
Kūryba. Nuo 1970 Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys (iki 1989 m. LTSR fotografijos meno draugija). Sudarė almanachą „Lietuvos fotografija“ (1974), išleido leidinius „Lietuvos TSR nacionaliniame parke“ (su L. Grudzinsku, 1977), „Jei iš Vilniaus keliausi“ (su Č. Kudaba, 1979). Fotografijos publikuotos Lietuvos ir užsienio leidiniuose: „Lietuvos fotografija“ (1967, 1969, 1971, 1974, 1978, 1981, 1986, 1987), „Lietuvos fotografija. Vakar ir šiandien“ (1997, 1999), „Lietuvos fotografija iki XXI a.“ (2002) „Dumont foto 2“ (Kiolnas, 1980) „Photography yeat book“ (Londonas, 1982) ir kituose. Nuotraukų turi Lietuvos fotomenininkų sąjunga, Lietuvos dailės muziejus, Šiaulių „Aušros“ muziejus.
Surengė individualias parodas Lietuvoje ir užsienyje, dalyvavo daugiau kaip 150 grupinių parodų. Iš kitų savo kolegų išsiskyrė tuo, kad 1970 m. debiutavo ne žmonių, bet gamtos fotografija: pirmoji Juliaus Vaicekausko paroda pavadinta „Žvėrių takais“.„Faunos fotografavimas buvo svarbi mokykla, pravertusi ir vėliau: reikėjo tobulinti pastabumą, kantrybę, reakciją „gaudant“ ir komponuojant kadrą. Tačiau per gamtą, kraštovaizdį, atradau ir senuosius Aukštaitijos, Dzūkijos, Žemaitijos kaimus bei jų žmones. Mane traukė kaimo žmogaus ir gamtos darna, jų vienovė. Žmogaus gyvenimas taip gražiai įsipaišydavo į ežerų, upių pakrantes, pamiškes, kalvomis nubėgančius vieškelius… Atrodo, kad nieko nereikia nei pridėti, nei atimti – tik eik ir fotografuok. Tuos kaimo žmones atpažindavau ir urbanizuotoje erdvėje: turguose, dainų ir šokių šventėse, liaudies amatų dienose, įvairiuose susibūrimuose. Tik jau kitokius: pasitempusius, šventiškai nusiteikusius, orius ir jaučiančius savo vertę. Tad pati ranka su fotoaparatu atsirinkdavo tuos kadrus“ – pasakoja J. Vaicekauskas.[3]
Apdovanojimai: 1979 metais suteiktas Tarptautinės meninės fotografijos federacijos fotografo menininko garbės vardas; 1997 – Lietuvos fotomenininkų sąjungos garbės narys; 2005 metais suteiktas meno kūrėjo statusas. Apdovanotas įvairiais diplomais ir prizais.
Nuo 1986 metų gyvena ir kuria Perlojoje. Yra įsteigęs leidyklą, leidžia daugiausia Varėnos krašto kūrėjų knygas, meninius vokus, atvirukus, kuria knygų dizainą, iliustracijas, fotografuoja. Vėl dažniau objektyvas krypsta ne į žmones, o į gamtą. Sukūrė fotografijų ciklą „Vieno kiemo fotografija“, kurioje menininko žvilgsnis stabteli ties kiemo aplinka, daiktais, augalais ir pan. Dar vieną ciklą pavadino „Nusilenkimas žolei“. Jame – apylinkės žolynai, gėlelės.
Varėnos viešosios bibliotekos fonde rasime knygas, kurioms iliustracijas ir dizainą sukūrė J. Vaicekauskas: „Merkio lieptai“ I – II dalys (2004, 2007), „Linguojantys Merkio lieptai“(2013), Aloyzo Tendzegolskio „Absurdo sapnai“ (2005), „Tūkstantis ir viena naktis“ (2006), Varėnos jaunimo kūrybos knygelė „Aš norėjau bijot“ (2005), Marcelės Paulauskienės dainų ir tautosakos rinktinė „Kur tas šaltinėlis, kur aš jauna gėriau“ (2008) ir kt.
Laimutė Cibulskienė
Varėnos viešosios bibliotekos bibliografė
[1] Guntulis, Petras Gyvenimo ir kūrybos atspindžiai : [autobiografija ] // Lietuvos nepriklausomieji rašytojai.- Kaunas, 1998. – P. 73-79.
[2] Indrašius, Vytautas „Rudenėjančiu taku“ // Dienovidis.- 1996, bal. 5, p. 7
[3] Julius Vaicekauskas: „Ištisas pasaulis man dar pilnas paslapčių…“ // Gediminas Kajėnas 33 portretai: pokalbiai su menininkais.- Vilnius, 2019.- P.402–403