Neužmirštama šventė…

0
46

Tėvas prie nukirstos pušies

Lyg prie didelio šventiško stalo

Jis stovi ilgai be kepurės

(Šiaušias vėjy plaukai jo pabalę)

Į žuvusį medį žiūri…

Lyg prie naujo paminklo

Prie boluojančio kelmo…

Pušis guli žaliai padabinta.

Glosto žievę sudiržęs jo delnas,

Ir didžiulė ašara krinta…

Ar reikėjo?

Argi reikėjo?

Ji su mano vaikais užaugo…

Kas apsaugos nuo siaučiančių vėjų?

Kas nuo saulės kaitros apsaugos?

Girdi, šakos laidus jau dengė!..

Bet jos mintys buvo į dangų!..

(Eilėraštis parašytas, žvelgiant į realią situaciją)

Kartais dėl nesuvokiamų priežasčių atsiduri tarsi climbing‘e: matai tikslą, aiškiai suvoki pasirinkto kelio teisingumą, tačiau niekaip nerandi tokios tikslios padėties atspirties taške, kad tą tikslą pasiektum ‒ pasidalintumei mintimis apie išskirtinę patirtį… Ilgai ieškojau kelio į savo pasisakymo esmę ir ta atrama pasirinkau senokai parašytą eilėraštį, kaip paralelę su išlikusiu atmintyje nesenu vaizdu: tartum gedulinga keleto žmonių eisena prie vežamos didžiulės, nuostabios eglės ‒ ji buvo papuošta miesto centre… Ir iškart analogiškas klausimas: argi reikėjo? Dalį atsakymo variantų skaičiau: NEUŽMIRŠTAMA ŠVENTĖ…

Bet išlikusi ir kitokia patirtis ‒ tai šventė Eglės Makselytės namuose, tiksliau ‒ visiškai netikėtas kvietimas paklausyti Antano Kalanavičiaus poezijos. Nesigilinau, kokiomis sąlygomis, ‒ jo eilėraščių galiu klausyti bet kur ir bet kada… Suprantama, kad įdomu, kokia galėtų būti patalpa, nes dalyvių kiekis ribotas – apie 40 žmonių, informuoja Arūnas Grigaitis, iš anksto perspėjęs, kad tą sodybą be pagalbos sudėtinga surasti, tad mes seksime jam iš paskos…

Iš tiesų, nors kelionė ir trumpa, tačiau nustebina: važiuojame į miško gilumą ir pagaliau sustojame ant kalvos pušų, eglių ir beržų apsuptyje. Sutinkame kitus svečius, susipažįstame ir lėtai judame namų link. Pakelėje ‒ daugybė grybų: čia jų niekas nerenka, o vieną didžiulį rasime erdvės viduryje; mus mandagiai perspėja, kad tasai ‒ savotiškas aplinkos „šeimininkas“ ir jį reikią saugoti… Pasitinka pati Eglė, trumpai nusako situaciją: josios sodyba ‒ buvusioje dvarvietėje. Aišku, kad tada miško nebuvo, o nuo kalvos ‒ šeimininkui kaip ant delno visi laukai.

Dar turime keliolika minučių apžvalgai. Žingsniuojame ratu, tai kildami aukštyn, tai leisdamiesi į slėnį, apimti ramybės ir stulbinančios dermės poveikio. Nieko ryškaus, jokio išskiriančio ar išsiskiriančio objekto, net gyvenamasis namas tarsi pasislėpęs, pilkas, taigi, jog jį pamatytum, reikia gerokai pasidairyti. Girios pievelėse gausu įvairių lauko žiedų, bet nė vieno, rėžiančio akį ryškumu! Pasikalbėdami ieškome vietos, kur galėtume pasodinti raudonų rožių ar kitų ryškių gėlių krūmelius, sukurti jų klombas, deja, nerandame: jos „rėkte rėktų“ ‒ sudarkytų čia vyraujančią aplinkos ir žmogaus veiklos harmoniją.

Nusileidžiame į sodybos vidurį ir įspūdis toks, kad, jeigu galime teigti gamtos bažnyčią, mes joje ‒ tokia ramybė ir didybė! Liepos ir beržai, iš slėnio besistengiantys praaugti kalvoto reljefo pušis, siekia keliolikos, o gal net poros dešimčių metrų aukštį ir tokie panašūs į šventyklų bokštus; truputį aukštėliau pakrantėje ‒ lyg alko aukure deganti ugnis primena altorių… Kaip tik priešais jį paruoštos vietos klausytojams ir aktoriui. Ir visiška laisvė: gali sėdėti ant kėdės, patogiai atsilošęs, gali įsitaisyti tiesiog pievutėje ant kilimėlio… Tačiau svarbiausia ‒ reikia išmanyti, kaip čia gyventi, kad nesudrumstumei tos darnos, į kurią priimtas būti žmogus.

Netrukus prasideda Antano Kalanavičiaus poezijos skaitymas ‒ slėpiningai nuaidi ir pirmieji eilėraščio „Pamestas peilis“ žodžiai: Žydroje geležtėje / Nepagausi manęs / Tik spindulio perkirsto. Tarsi įpareigoja susikaupti ir įsigilinti į kiekvieną frazę, į kiekvieną posmą ‒ pagauti žodį ir jo prasmės gelmę. Todėl skaitovui pritaria kanklininkių ansamblis ‒ subtilus jų skambesys neblaškys klausytojo minties, be to, negąsdins nei žvėrelio, nei paukštelio, netgi atvirkščiai ‒ nustebina kone stebuklingas sutapimas. Skamba ,,Progiesmių“ ištrauka:

Rankas paukščiai

turi susidėję glotniai

ant pečių,

nuodėgulio kibirkštaičių

paukščiai nelesa ir

tiek  

Ir štai koks netikėtumas: beržų viršūnėse tuo momentu ‒ toks intensyvus paukščių čiulbėjimas, tarsi kas iš anksto būtų užsakęs atitinkamą jų koncertą… Nemažai aplankyta spektaklių, įvairių koncertų, festivalių, tačiau net panašios garsų dermės neteko klausyti ir vargu, ar teks… Jokiais žodžiais, jokiais palyginimais neįmanoma tokios išskirtinės muzikos apibūdinti ‒ ją reikia išgirsti ir išklausyti…

Tikrai NEUŽMIRŠTAMA ŠVENTĖ!

Stulbinanti patirtis, ir žinau, kad dabar Antano Kalanavičiaus poezijos norėčiau klausyti tik panašioje aplinkoje, nes kaip tik gamtos pasaulyje ‒ jo gimtinėje ‒ skleidėsi išskirtinis talentas.   

Sodybos šeimininkė Eglė Makselytė: „Šiai erdvei jaučiu ypatingus jausmus, labai ją myliu. Kazimieravo kaimas ‒ tai Makselių kaimas. Šalia kapinaitėse palaidoti mano proseneliai iš tėčio pusės, gretimame kaime palaidoti proseneliai iš mamos pusės. Taigi dar ir tai man suteikia daug minčių bei sakralių jausmų erdvei, į kurią grįžau. LSMU baigusi gamtos terapijos kursą, į aplinką pradėjau žiūrėti daug jautriau ir pamąsčiau, jog ši vieta tobulai tinka miško maudynėms, gamtos ir sodo terapijai, jog būtų labai puiku ja dalintis su kitais žmonėmis, kurie norėtų pabūti sąlytyje su gamta. O kai pasisvečiavusi Žemyna Trinkūnaitė liko sužavėta erdve ir išsakė mintį, kad būtų puiku čia sugroti kanklėmis, pakviesti žmones į ,,Žemynos“ koncertą, pajusti akimirkos darną, pabūti su gamtos ir kanklių garsais, aš nė kiek nedvejojau. Tada kilo dar viena idėja – į kanklių garsus įpinti ir poezijos skaitymą. A. Kalanavičius ‒ mūsų viecinis, gimęs šalia ‒ Nedzingėje, nepelnytai pamirštas genijus, o jo poezija dera su holos SODŲ erdve, kanklių skambesiu, tad puiki proga jį prisiminti. Valstybinio jaunimo teatro aktorius Ignas Ciplijauskas jau yra skaitęs A. Kalanavičiaus eiles su improvizacijos įžymybėmis saksofonininku, profesoriumi P. Vyšniausku bei perkusininku Arkadijumi Gotesmanu. Pakvietėme jį naujame duete ir jis sutiko.

Palaikymas motyvuoja ir toliau su bendraminčiais kurti vietos dvasią atliepiančią, žmogų bei jo aplinką praturtinančią bei harmonizuojančią aplinką, kviesti ieškoti sąmoningai gilesnio ryšio su savimi ir aplinka.“

                      Uždaryk mane į medį,

                      Ir vietoj sulos

                      Tekės mano kraujas. (A. Kalanavičius. Uždaryk mane į medį)

Toks likęs įspūdingas vasaros laiškas ‒ apie netikėtumą ir podraug džiaugsmą, kad gali sutikti žmones, gebančius ,,mūsų žemės gyvas mintis“ ‒ (pagal Just. Marcinkevičių) skaityti ir dar pamatyti jų pastangas tą paslaptį kitiems atskleisti. O jeigu patenki į tokią situaciją, vadinasi, taip reikėjo.

Joana GRIGAITIENĖ

Autorės nuotr.

Palikti atsiliepima

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

Rekomenduojami video

Taip pat skaitykite: