Merkinėje gyvenantis botanikas, gamtos mokslų daktaras Mindaugas Lapelė žinomas kaip Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos darbuotojas, mokslininkas, parašęs ne vieną dešimtį mokslinių ir populiarių straipsnių, knygų ir leidinių apie gamtą redaktorius ir autorius; jis aktyviai dalyvauja įvairiuose gamtosauginiuose renginiuose, skaito ta tema paskaitas, fotografuoja, bendradarbiauja spaudoje ir portaluose. Tačiau šįkart pokalbis bus ne apie gamtą, o apie vaikų globą…
– Jūs esate dviejų sūnų tėtis/globėjas/…
– Šiaip dabar jau penki žmonės laiko mane savo tėčiu, bet tai vyko kažkaip natūraliai ir be institucijų pagalbos – trys lietuvaičiai. Net jei ir jie turi savo gimdytojus, bet dažnai išgirsti, kad esi jų lietuviškas tėtis. Neslėpsiu, kad tuo džiaugiuosi ir didžiuojuosi…
– Kaip berniukai atsirado Jūsų šeimoje?
– Dėl pirmo delikataus klausimo – neretai sakoma, kad vakariečiai įsivaikina Lietuvos vaikus, kad pagelbėtų vaikui, o lietuvaičiai įsivaikindami ar globodami sprendžia savo problemas. Mūsų atveju tai būtų pusė per pusę. Žmona Jadvyga patyrė persileidimą Černobylio pavasarį (ar tai pasekmė, ar tiesiog atsitiktinis sutapimas, nežinau), po to buvo bevaisių daugiau kaip 10 metų pastangų, ir tada gyvenimas pasiūlė sprendimą. Už jį labai dėkingi Daivai Žemaitaitytei, mano žmonos Jadvygos pažįstamai, dabar dirbančiai Alytaus globos centre, tuomet pasiūliusiai mums Eugenijų globai. Žygimanto istorija įdomesnė. Kai mano sesės Vilijos ir žmonos sesers Kazytės šeimose atsirado po naują vaiką, pirmasis globotinis Eugenijus, bendraamžis su antraisiais šių šeimų vaikais, ėmė mus atakuoti – o kodėl aš neturiu broliuko ar sesės? Svarstėme ilgai – ir amžius, ir sveikatos problemos, galiausiai ir atsakomybė, kad tam vaikui neprireiktų dar kito globėjo…
– Jūsų šeima buvo viena pirmųjų Varėnoje, kurie nesislėpdami ėmėsi vaikų globos. Kaip šį Jūsų sprendimą sutiko ir vertino artimieji, aplinkiniai – kaimynai, kolegos, draugai?
– Kaip netikėta, visi priėmė kaip labai suprantamą veiksmą – ir giminės, ir kaimynai, Marcinkonių beigi Merkinės bendruomenės. Buvo tik klausimas Marcinkonyse, kodėl tokį didelį vaikį, čia apie Žygimantą, nešiojate ant rankų. Bet kaip atsisakyti į prašymą „pine“ – reikėjo truputi laiko, kad suprastum, kad čia ne apie pieną, o trumpinys „panešk mane“. Panešiojome tiek, kiek reikėjo.
– Kaip vaikai adaptavosi Jūsų šeimoje?
– Kol parsivežę pirmąjį, Eugenijų, svarstėme kaip čia kreiptis vieni į kitus, o jis jau antrą dieną pats nusprendė (buvo ketverių, bet labai aktyvus ir iniciatyvus) – tėte, mama. O Žygimantui sekti broliu jau buvo lengviau. Būtent Eugenijus nukalė frazę, gal kiek ir vėliau – likimo broliai. Abu labai skirtingi, ir pasipyksta kartais, bet likimo broliai yra tai, kas jungia ir vienija.
– Kas buvo sunkiausia išmokyti?
– Su Eugenijumi viskas buvo kažkaip natūraliai. Žygimantas, visą tą laiką išbuvęs kūdikių namuose, nelabai buvo pripratęs prie natūralios gamtos – basomis ant smėlio – bijau, dar baisiau kojas merkti į tvenkinį. Bananus pažinojo ir suprato, o su kokiomis avietėmis nuo krūmo – tas pats bijau, kol neparagavo…
– Su kokiai iššūkiais teko susidurti auginant ne biologinius vaikus? Ar kada jautėt, kad jie – „ne mano kūnas ir kraujas“?
– Gal Jadvyga, mano žmona, ir aš esame iš kitokio molio – priėmėme tai kaip normalią realybę, rūpinomės savo vaikais, teikėme jiems galimybę pažinti pasaulį ir tiek. Gal kam kiltų klausimas, kodėl neįsivaikinome, bet tada buvo tokie laikai, kai įtėviai negaudavo nieko, globėjai – tik simboliškas pašalpas, bet vis šis tas vaikų labui. Dabar situacija kitokia, bet mes niekada, nuo pirmųjų dienų, neslėpėme, kad esame tik globėjai.
– Dabar globėjai susilaukia paramos iš globos tarnybų, yra susibūrusios savipagalbos grupės ir kt. Kaip tvarkėtės su iškylančiomis vaikų auklėjimo problemomis? Juk ne paslaptis, kad globotinis, ateidamas į globėjo šeimą, atsineša ir „kraitį“ iš savo biologinės šeimos…
– Mūsų vaikai buvo labai jauni, gal vyresnėlis ir buvo kiek sužeistas buvusio gyvenimo įvykių, o jaunėlis, ko gero, dar buvo švari korta, ką įrašysi, tą ir turėsi. Bet meilė ir supratimas yra labai svarbus. Tėvų gyvenimo pavyzdys ir tiesiog sveika nuovoka buvo svarbiausia. Mane dabar erzina perteklingai formalizuotas ir biurokratizuotas procesas, kurį reikėtų praeiti. Ko gero, pagal dabartines tvarkas ir Eugenijus, kuris vėliau iššaukė grandininę reakciją, nebūtų pakliuvęs į mūsų šeimą.
– Kas labiausiai erzino, jei erzino iš viso?
– Dabar tai kažkaip aptilo, bet buvo tas pinigų skaičiavimas, kad vaikai yra tik tikslas pasipelnyti. Ir tai, kad kartais manoma, kad globos ar įvaikinimo procesas yra kažkoks super iššūkis – o tai tik mūsų gyvenimo dalis.
– Ko nebekartotumėte?
– Neturiu ko gailėtis, nebent, kad dar daugiau galėjome savo vaikiams pasaulio parodyti, kol jie dar buvo su mumis…
– Ko labiausiai ilgitės?
– Mano mielos Jadvygos, šiemet būtume šventę 40 santuokos metų. Būtent ji palaikė mūsų pabėgimą iš Vilniaus į Dzūkiją 1995 metais, tai taip pat savotiškas jubiliejus. Be to, ko gero, nebūtų atsiradę naujų draugų, pamąstymų ir iki šiol būtume likę du vieniši inteligentai Fabijoniškių aštuntame aukšte…
– Koks dabar Jūsų santykis su sūnumis (nedrįstu sakyti – globotiniais)...
– Jie tikrai mano sūnūs, nors institucinė globa kaip ir baigiasi su pilnametyste, įtraukti į testamentą, džiaugiuosi pasiekimais, pergyvenu dėl nesėkmių, kažkiek ir padedu. Lankosi, rūpinasi, padeda pagal išgales, nors aš jų ir nespaudžiu – visi turime savo gyvenimus – kol galiu, tvarkausi pats, bet kai apsilanko – puiku. O dar per COVID atsirado ir karantino dukra Audronė – taip, kad per šventes pilni namai…
– Daugelis žmonių nesupranta, kaip galima auginti svetimą vaiką kaip savo. Kiti atvirkščiai – globėjus laiko nepaprastais, vertais didžiausios pagarbos. Kuriai kategorijai priskirtumėte save ir ką norėtumėte pasakyti tokiems žmonėms?
– Nesureikšminu savo ir mano velionės Jadvygos nuopelnų, bet ir savi vaikai neretai pridaro daugiau problemų negu globotiniai ar įvaikinti. Tiesiog sekėme Dievo valia ar intuicija, nesirinkome vaikų kaip parduotuvėje…
– Globėjų ratas mūsų šalyje plečiasi, tačiau ne taip sparčiai, kaip to norėtų tarnybos. Kaip Jūs manote, kas stabdo šį veiksmą?
– Manau, kad viena iš priežasčių yra gal ir per didelė biurokratizacija, procesų formalizavimas. Labai suprantu, kad laikiniesiems globėjams ten tiek iššūkių būna, ir mokymai ar kokios atestacijos yra svarbios, bet negali išmokyti to jausmo ar supratimo, nesvarbu, ar kad tau kažko trūksta gyvenimo pilnatvei, ar tiesiog nori padaryti pasaulį kažkam geresniu. Tokie dalykai neišmokstami.
– Ką norėtumėte pasakyti esamiems ir būsimiems globėjams?
– Britai turi tokį posakį „jump to deep water / šoktį į gilų vandenį“, kas, ko gero, reikštų įveikti save. Pabandykite tai, ir gyvenimas jums atsidėkos jūsų įvaikių ar globotinių meile ir šiluma. Apie šituos gerus dalykus retai rašoma, bet labai garsiai išpučiami konfliktiniai įvykiai.
– Ko jiems norėtumėte palinkėti?
– Nebijokite, tiek pasiryždami globoti ar įvaikinti vaikus, tiesiog gerai apsispęskite šeimoje ir sekite savo svajone, visa kita yra nesvarbu. Ir supraskite, kad bus visko – gyvenimas nėra tik kelionė per žydinčias pievas ar saulėtus pušynus, bet ir per tamsius tarpeklius ar klampias pelkes. Bet tai mūsų visų gyvenimas ir net nebiologiniai mūsų vaikai yra jo dalis, ko gero, daug dažniau padedantys išspęsti iššūkius ir problemas, nei juos sukeliantys.
Nuotraukos iš šeimos albumo:
Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Romana Vaičkutė