Interneto platformų įtaka įpročiams
Žiniasklaidos vartojimo įpročiai keičiasi greičiau nei bet kada anksčiau, ir šiandien neretas klausimas, kylantis tiek sociologams, tiek tėvams, tiek televizijos rinkos analitikams, yra ar jaunimas vis dar žiūri televizorių. Šis klausimas nėra paprastas, nes atsakymai priklauso nuo to, kaip mes apibrėžiame patį televizijos žiūrėjimą. Ar tai tradicinis kanalas per kabelinę ar antžeminę televiziją? O gal tai jau „Netflix“, „YouTube“ ar kitos interneto platformos, kurių turinys pasiekiamas dideliame ekrane?
Remiantis Europos audiovizualinės observatorijos duomenimis, jaunų žmonių laikas, skirtas tradiciniam televizijos žiūrėjimui, per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo keliasdešimt procentų. Vis dėlto tai nereiškia, kad ekranas tapo mažiau svarbus. Priešingai – pats ekranas įgavo naujų funkcijų. Jaunimas, ypač „Z“ karta, televizorių dažnai suvokia tik kaip didesnį ekraną, skirtą interneto turiniui žiūrėti. Tokiu būdu televizoriaus reikšmė pasikeitė: jis nebėra pagrindinis šaltinis, bet išliko kaip patogus įrenginys.
Interneto platformų įtaka tampa vis akivaizdesnė. Tyrimai rodo, kad tokios platformos kaip „YouTube“ yra svarbiausias pramogų ir informacijos šaltinis paaugliams bei jauniems suaugusiems. Čia jie ne tik žiūri muzikinius klipus ar tinklalaides, bet ir ieško mokomųjų medžiagų, filmų ar net žinių laidų fragmentų. Šis reiškinys keičia ir tradicinių televizijos kanalų strategijas: didelė dalis jų jau turi savo turinio bibliotekas internete, siekdamos išlaikyti ryšį su auditorija, kuri beveik nebenaudoja televizoriaus tokiu būdu, kaip tai darė jų tėvai.
Svarbu pažymėti ir socialinių tinklų vaidmenį. „TikTok“ ar „Instagram“ tampa naujomis „televizijomis“, kuriose jaunimas praleidžia valandas. Turinio formatas ten trumpas, intensyvus, vizualus, todėl tradicinės televizijos kanalas, kur laida tęsiasi pusvalandį ar valandą, dažnam atrodo per lėtas. Visgi tai nereiškia, kad ilgasis turinys nyksta – jis migruoja į „Netflix“, „Disney+“ ar kitus srautinio turinio tiekėjus, kurie pasiūlo galimybę žiūrėti laidas ar serialus patogiu metu, be reklamų ir su personalizuotu pasirinkimu.
Kai kurios telekomunikacijų bendrovės, tokios kaip Init.lt, jau seniai pastebėjo šią tendenciją ir siūlo hibridinius sprendimus: vartotojas gali pasirinkti tiek tradicinius kanalus, tiek prieigą prie įvairių interneto platformų viename įrenginyje. Tokie sprendimai rodo, kad riba tarp televizijos ir interneto tampa vis labiau ištrinama. Jauni vartotojai nori lanksčiai valdyti savo laiką ir turinį, todėl gebėjimas jungti skirtingas platformas tampa konkurenciniu pranašumu.
Sociologai pabrėžia, kad žiniasklaidos vartojimas visada buvo susijęs su gyvenimo būdu. Jei ankstesnės kartos susirinkdavo vakare šeimoje prie televizoriaus, šiandieninė jaunoji karta dažnai renkasi individualų turinį savo išmaniuosiuose telefonuose ar planšetėse. Vis dėlto tyrimai rodo, kad šeimos ritualas visiškai neišnyko: nemažai jaunimo vis dar žiūri filmus ar serialus su šeima, tik nebe per tradicinius kanalus, o per srautines platformas.
Ekonominiu požiūriu pokytis yra akivaizdus. Reklamų rinka iš televizijos persikelia į internetą, nes būtent ten yra auditorija. Didelės kompanijos investuoja į socialinių tinklų kampanijas ar bendradarbiavimą su „influenceriais“, nes pasiekti jauną vartotoją per tradicinį kanalą tampa sudėtinga. Kita vertus, vyresnės kartos, ypač vyresni nei 50 metų žmonės, vis dar išlieka lojalūs televizijai, todėl galima kalbėti apie dviejų pasaulių koegzistavimą.
Įdomu tai, kad nemaža dalis jaunimo teigia, jog tradicinis televizijos turinys jiems atrodo pasenęs arba pernelyg formatus ribojantis. Jie įpratę prie interaktyvumo: galimybės rinktis, komentuoti, dalintis, net dalyvauti turinio kūrime. Todėl tokie reiškiniai kaip „Twitch“ – platforma, kurioje tiesioginės transliacijos tapo nauju pramogų standartu – atskleidžia, jog jaunimas nori ne tik būti žiūrovais, bet ir bendruomenės nariais.
Vis dėlto televizija dar nėra mirusi. Kai kurios programos, pavyzdžiui, sporto transliacijos ar dideli muzikos renginiai, vis dar sutraukia milijonines auditorijas prie tradicinių ekranų. Čia veikia vadinamasis „tiesioginio įvykio“ efektas – žmonės nori dalyvauti kartu, žiūrėti tą pačią akimirką, aptarti su kitais. Šis poreikis, kaip pastebi komunikacijos ekspertai, yra giliai žmogiškas ir neišnyks, nepaisant technologinių pokyčių.
Švietimo specialistai atkreipia dėmesį, kad jaunimo medijų įpročiai kelia naujų iššūkių. Pavyzdžiui, gebėjimas atskirti patikimą informaciją nuo manipuliacijos tampa vis svarbesnis, nes internete turinio gausa yra didžiulė, bet ne visada kokybiška. Šiuo aspektu tradicinė televizija kartais išlaiko pranašumą, nes jos turinys dažniau pereina redakcinę atranką. Kita vertus, jaunoji karta išmoksta kritiškai vertinti šaltinius anksčiau, nes susiduria su įvairiais naratyvais nuo pat mažens.
Norint suprasti šio reiškinio gilumą, verta pažvelgti į tarptautinius tyrimus, pavyzdžiui, „Ofcom“ ataskaitas Jungtinėje Karalystėje ar „Pew Research Center“ duomenis JAV. Jie rodo, kad jau daugiau nei pusė jaunimo televizijos programų apskritai nebežino kaip tradicinio termino. Jiems tai yra tiesiog dar vienas ekrane rodomas turinys, nesvarbu, ar jis transliuojamas kabeliniu ryšiu, ar interneto platformoje.
Apibendrinant galima sakyti, kad televizorius kaip įrenginys išliko, tačiau jo funkcija pasikeitė. Jaunimas televizorių suvokia labiau kaip ekraną interneto turiniui nei kaip kanalą, diktuojantį programų tvarkaraštį. Interneto platformos pakeitė įpročius taip, kad dabar svarbiausia yra lankstumas, pasirinkimo laisvė ir interaktyvumas. Televizija šioje kovoje dar turi nišą, ypač gyvų įvykių transliacijose, bet jos reikšmė ateityje, greičiausiai, bus labiau kaip papildomos, o ne dominuojančios medijos.
Šis pokytis nėra nei blogas, nei geras – tai tiesiog technologijų ir kultūros raidos pasekmė. Kaip radijas nepranyko atsiradus televizijai, taip ir televizija nepranyks dėl interneto. Ji tiesiog transformuosis, prisitaikys prie naujų vartojimo modelių ir ras savo vietą naujoje žiniasklaidos ekosistemoje.