Jei bandai suprasti aplinkosaugos temą lyg valgytum visą dramblį vienu ypu – bendrai, neskaidydamas atskiromis temomis, tikėtina nieko gero nebus. Iššūkiai pasirodys besantys neįveikiami, kad beliks nuleidus rankas pasakyti: „Niekas nuo manęs nepriklauso – čia gi globalus klausimas… Reikia didelių finansų ir kardinalių pokyčių Europos ar viso pasaulio mastu.“. Ar tikrai aplinkosaugos klausimuose esame bejėgiai? Ypač, kai kalbame apie savo kraštą – miškus, pievas ir savo kiemą?
Autorė Dovilė Vainorė, VšĮ „Om-lėtai“
Nevyriausybinė organizacija VšĮ „Om-lėtai“ sumanė pažvelgti į aplinkosaugos klausimus žmogaus (vartotojo, turisto, vietos gyventojo) akimis. Metų pradžioje pasiūlėme projektinę idėją Varėnos rajono savivaldybės administracijos skelbtame aplinkosauginio švietimo projektų konkurse. Koncepcijos atspirties tašku pažymėjome žmogaus gyvenseną ir buitį. Juk kiekvienas iš mūsų kasdien padarome begalę veiksmų ir sąmoningai ar nesąmoningai priimame pasirinkimus, kurie sumuojasi ir veikia mūsų gyvenamąją gamtinę aplinką.
Iššūkių – daug! Įsivardinkime tik kelis
Pirma, maistas. Be jo neišgyventume. Kaip jis atkeliauja ant mūsų stalo? Galime pirkti prekybos centruose, turguose, važiuoti pas vietos ūkininkus. Galime užsiauginti ir patys. Galime šiuos pasirinkimus derinti vieną su kitu. Kiekvienas iš šių pasirinkimų apraizgytas logistikos paslaugomis, pabarstytas cheminėmis arba organinėmis trąšomis, įpakuotas į plastiką, kartoninę dėžutę arba daugkartinio naudojimo drobinę terbelę. Susėdę padiskutuoti apie maisto kelių įvairovę iki mūsų stalo, galėtume apskaičiuoti ir palyginti, kuris iš jų yra trumpiausias ir palieka mažiausiai kilogramų buitinių atliekų konteineriuose.
Antra, – nieko nenustebinsime pareikšdami, jog… kvėpuojame. Medžiai ir kiti augalai naudoja saulės šviesą, anglies dioksidą ir vandenį, kad pagamintų gliukozę ir deguonį. Augalijos ir vandens tema pastaruoju metu tampa ypač aktualia aplinkosauginių klausimų kontekste. Daug kalbama apie poreikį stabdyti medžių kirtimą. O pelkės, ilgą laiką demonizuotos ir vadintos nenaudingais plotais, buvo sausinamos, vadovaujantis pramonės poreikiais (siekiant iškasti durpes arba plotus paversti horizontą siekiančiais žemės ūkio paskirties hektarais). Varėna – miškingiausias kraštas Lietuvoje. Jei Amazonės miškai vadinami pasaulio plaučiais, galbūt Varėną galėtume tituluoti „Lietuvos plaučiais“? Kad suprastume, kodėl ir kokiais kiekvienam vietos gyventojui prieinamais būdais galime padėti saugoti miškus ir pelkes, pirmiausia reikia… nueiti ir lėtai pabūti juose.
Trečia, gamta mums dovanoja tokius maisto produktus kaip grikiai, bulvės, agurkai ir moliūgai. Sąrašas, be abejo, nebaigtinis. Tai yra kultūriniai augalai, kadaise atvežti keliavusių į mūsų kraštą arba pro mus tolyn tautų. Tačiau miškuose, pievose, pamiškėse ir palaukėse dargi apstu įvairių rūšių vaistinių ir prieskoninių augalų. Kodėl svarbu juos pažinti ir saugoti, t.y. vartoti tvariai ir saikingai? Nes, žmogus gali išlaikyti puikią sveikatą vartodamas jų tiek, kiek reikia. Gamtoje gyvenantys gyvūnai, kurie yra mūsų ekosistemos dalis (bei aplinkosauginių temų objektai), taip pat maitinasi ir gydosi tais pačiais augalais – žolynais, šaknimis, grybais, uogomis. Pažinti juos yra pravartu: galbūt supratę, kiek iš gamtos galime pasisemti, įsipareigosime dar tvirčiau ja rūpintis?
Ketvirta, rengiamės ir buityje naudojame tekstilės gaminius. Retkarčiais, kad neužgožtų drabužių parduotuvių ir butikų reklamų, mus pasiekia gąsdinantys foto ir video vaizdai iš Azijos ar Afrikos šalių: dykumėjančiuose plotuose ar pradžiuvusių upių vagų sąnašose pūpso kalnai naujų drabužių iš greitosios mados gamintojų „ano sezono“ kolekcijų. Skubame sakyti, jog pas mus taip tikrai nėra. Pakelėse ir pamiškėse iš tikrųjų nerandame senų arba „ano sezono“ drabužių kaugių. Jau išprusome pakuoti juos į plastikinius maišus (kaip reikalauja tekstilės atliekų tvarkytojai) ir nešti į tam skirtus konteinerius. Vis dėlto, kaskart, kai miško keliuko pakraštyje randame sušokusį į gniužulą purviną džemperį ar besivoliojančius vieną greta kito guminius batus, greičiausiai sau pamintijame: „Žmogus tikriausiai pametė“. Dedame į šiukšlių maišą, einame toliau ir už kelių šimtų metrų randame dar vieną panašų „pamestų drabužių komplektą“. Vis sunkėjant maišui nuo renkamų radinių svorio, pradeda pirštis jau kitokia mintis: „Jei šiuose keliuose šimtuose kvadratinių metrų „pamesta“ tiek, o pliko miške nė vieno žmogaus nesutikome, tai gal problema buvo ne „pamesti“, o „turėti per daug pigaus vos keliakartinio naudojimo spintos turinio?“. Kokius pasirinkimus galime padaryti, kai drabužių spintoje visko pernelyg daug? Ar galime išmokti įgūdžių perkurti spintos turinį taip, kad juo netektų užkimšti tekstilės atliekų konteinerio, iš esmės gausos problemos ne sprendžiant, o perkeliant ją kitiems – atliekų tvarkytojams?
Ir penkta. Pasaulio ekonomikos vystymosi tendencijų prognozės laikosi panašios ilgus metus: sparčiausiai auganti ir kartu kelianti aplinkosauginius bei darnaus teritorijų vystymosi rūpesčius sritis yra turizmas. Greta medienos ir miško gėrybių apdirbamosios pramonių sričių, turizmas Varėnoje yra viena pagrindinių vietos gyventojų ir investuotojų ekonominės veiklos sričių. Intensyvus gyvenimo būdas didmiesčių gyventojus priverčia ieškoti įvairių poilsio ir jėgų atgavimo vietų gamtiškose vietovėse. Varėnos kraštas vilioja savaitgalio poilsio, ilgesnių atostogų atokvėpio ir maršrutų dviračiais, baidarėmis bei pėsčiomis galimybėmis, ypač vasaros sezonu. Dauguma lietuvaičių ir gretimų šalių gyventojų, nevaržomi biudžeto ribojimų, laisvai renkasi, kur pavalgyti, apsistoti, kokiomis pramogomis užsiimti. Visgi vertėtų prisiminti, jog koja kojon su laisve rinktis turėtų žygiuoti ir atsakomybės. Atvykome pabūti gamtoje, vadinasi esame atsakingi susirinkti viską po savęs, ko nenorėtume kitą kartą patys rasti. Apsigyvenome autentiškoje vietoje, vadinasi esame atsakingi gerbti tvarką, tos vietovės žmonių gyvenimo įpročius ir poreikius tylai bei švarai. Organizuodami žygius savo draugams ar kolektyvui, esame atsakingi pagarbiai naudotis infrastruktūra ir leisti gamtos (augalijos ir gyvūnijos) ritmui vykti kaip įprasta.
Žingsnis po žingsnio arba „atgal į gamtą“
Susikoncentravome į aukščiau aprašytas temas – maistas, miškai ir pelkės, tekstilė bei turizmas, ir žmogaus santykis su jomis. Suprojektavome įveikiamas ir praktiškas užduotis bei veiklas. O jas organizuodami stengėmės „nepersūdyti“ – nusimatyti „protingą“ dalyvių skaičių ir neperspausti su teorine informacija iš aplinkosaugos srities. Buvome įsitikinę ir, manome, jog „neprašovėme“ – giliausias aktualijos pažinimas įvyksta patiriant situaciją, išgyvenant pozityvias emocijas ir bendraujant su kompetetingais savo srities profesionalais, kurie sudėtingus dalykus geba papasakoti viena ir ta pačia kalba „močiutei, vidutinio amžiaus žmogui ir vaikui“.
Atliepiant miškų ir pelkių temą, birželio pabaigoje Varėnos rajono gyventojus pakvietėme į pažintinį žygį „Suprasti pelkę“ prie Pasgrindos upelės. Žygį vedė Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato ekologė, gamtos mokslų daktarė Onutė Grigaitė. Kodėl pasirinkome žmones vesti ne į Čepkelių raisto gamtinį rezervatą? Siekėme atkreipti dėmesį, jog esama įvairių raistukų – mažyčų, benykstančių, nebūtinai tokių įspūdingų savo plotu kaip Čepkelių gamtinis rezervatas, tačiau lygiai taip pat turtingų augmenija ir gyvūnija, kurių visuma gali padėti pažinti pelkę ir jos vertę visai aplinkinei ekosistemai – miškams, laukams ir žmogaus buičiai. Įspūdinga buvo susėsti ratu gailiuose ir klausytis Onutės pasakojimų. Net vaikai, 8 km žygio dalyviai, vietomis klausydamiesi ir stebėdami, ką rodo Onutė, nuščiūdavo.
Rugpjūčio mėnesį su varėniškių moterų būriu susitikome Dvarčių kaime, Daivos Baublienės ūkyje „Žolynų asorti“. Mokėmės pažinti moterų sveikatai naudingus augalus. Daugumą galima „susižoliauti“ pamiškėse, miškuose, laukuose ir palaukėse. Kitus paprasta užsiauginti nedideliame žemės plote. Pasirodo, jei tik reguliariai ir teisingai naudotume žolynus arbatų, tinktūrų, nuovirų pavidalu ir skanintume jais maistą, daug rečiau prireiktų receptinių vaistų ir psichoterapeuto konsultacijų. Kitaip sakant, žmogus, atradęs individualiai teisingą ir visuotinai tvarų santykį su vaistiniais augalais, gali pasiekti kūno ir minčių (psichikos) balansą. Dažnas šių laikų pasirinkimas – parduotuvinio maisto gaminiai atima iš valgytojo galimybę „skaninti“ ir „gardinti“ žolelėmis. Žmogaus patogumui prekybos centruose galima rasti visko jau „išprieskoniuoto“ „kepti, virti arba iškart valgyti“ paruošto. Nestebina, jog per kartą kitą, „užmiršome“, kaip atrodo ir kvepia pelynas, čiobrelis ar vaisgina. Užminame, sausiname, išrauname. Tokiais veiksmais skriaudžiame save dvigubai: atsisakome dovanų iš gamtos ir nepaliekame jų kitiems – žolėdžiams, bitėms, vabzdžiams. Vietos ūkio „Žolynų asorti“ puoselėtoja Daiva padėjo prisiminti dalyvėms žolelių vertes ir naudas. Kai pažįsti, gimsta noras rūpintis ir tvariai naudoti.
Rugsėjo mėnesį į svečius Varėnon pakvietėme Rūtą Kupčinskaitę. Ji su šeima – vyru Tadu ir paaugle dukra Migle, beveik penkiolika metų vysto socialinį verslą savo įkurtoje MB „Spanguolės dirbtuvėlės“. Iš naujos tekstilės atraižų, liekančių sukerpant drabužius, siuva įvairiausius aksesuarus (kosmetines, krepšius), žaislus ir kitus tekstilės gaminius (maišelius dovanoms, suvenyrams įpakuoti). Rūta atrado, kaip praktiškai ir kūrybiškai galima panaudoti medžiagų likučius. Tad, norėdami su jos pagalba aktualizuoti tekstilės atliekų temą, Naujuosiuose Valkininkuose karščiausią bobų vasaros dieną po saulės skėčiais surengėme tekstilės edukaciją ir drabužių mainytuves-turgelį. Tiesa, mainytuvės-turgelis didelio varėniškių susidomėjimo nesulaukė. Užtat edukacijoje „siuvom“ iki paskutinės renginio minutės. Ir ką mes ten kūrėme? Taigi, Varėnos krašto simbolius – grybus. Edukacijos dalyvės prisiuvo po kelis ne tik sau. Tądien į restoranėlio „Bokšto klubo“ pievutę užsukantiems dviračių žygių entuziastams padovanojome gal dešimtį. Pasakojome jiems susibūrimo idėją ir tikslą panaudoti tekstilės atraižas „iki galo“. Sveikino ir žavėjosi – aplinkosauginio švietimo idėją pasėjome plačiau už edukacijos dalyvių būrelio ribų. Nuotaikingo, kūrybiško pasibuvimo metu dalinomės kontaktais – kas siuvėją gerą žino, kas audinių pažadėjo Rūtai atiduoti. Taigi, tekstilės sankaupos truputį prasivėdino ir rado naujus namus arba įgijo naują formą. Nors tai mažytis indėlis, tačiau visi jautėsi bent truputį prisidėję prie to, kad tekstilės konteineriuose (ar pamiškėse) naujų ir naudotų tekstilės gaminių būtų bent šiek tiek mažiau.
Baigiantis suplanuotoms projekto veikloms, spalio mėnesį surengėme žygį į eko stovyklavietę „Miško salelė“ su šios vietos vystytoju Jonu Katkumi bei aplinkosaugininku Kęstučiu Navicku. Žygyje integravome kelias veiklas – ėjimas nesužymėtais pasivaikščiojimo takais, pajuntant truputį diskomforto, kai nežinai, kur kryžkelėje pasukti; pasistiprinant vietos gamintojų produktais asketiškomis sąlygomis – lauke, krintant lengvai dulksnai, valgėme grikių košę, paskanintą vietos ūkininkės muštu naminiu sviestu; renkant pakeliui rastas buitines ir kitokias atliekas. Panorome parodyti, jog žygiai ir turistinė veikla gali būti kitokie – truputis nepatogumo grūdina, skatina pažinti neatrastas, žmonių „nenubūtas“ vietas, vietos maistas dar labiau šildo, žygio laikas tampa prasmingu švarinant gamtą. Bene, didžiausias pasisekimas šiame žygyje – pusė dalyvių buvo vaikai. Viso projekto metu ypač siekėme įtraukti šeimas ir vaikus į veiklas. Mūsų įsitikinimu, aplinkosauginis šveitimas, pirmiausia turi rastis kaip vertybė šeimoje ir šeimos veiklose. Toliau gali jį tik pratęsti darželiai, mokyklos, nevyriausybinės organizacijos.
Projektas baigėsi. O kas toliau?
Šią iniciatyvą sugalvojome ne dėl paskatos savo nevyriausybinę organizaciją įtvirtinti kaip aplinkosauginio švietimo edukacijų ar projektų vystytoją. Socialinio atsparumo, kultūrinių veiklų ir panašių projektų jaunimui vykdome ir kituose rajonuose. Orientuojamės į regionus, nes mūsų komanda geriau supranta regionų socialinę ir kultūrinę problematiką, į didmiesčius nesiveržiame. Vykstant projektui socialiniuose tinkluose dalinomės kiekvienos veiklos atradimais ir iššūkiais. Kodėl tai darėme? Kodėl nepasilikome patirties sau? Mūsų organizacija yra atvira ir norime, jog kitos vietos organizacijos arba ugdymo įstaigos tai, kas įgyvendinta mūsų, skolintųsi, mokytųsi iš mūsų patirčių, o jei yra noras – bendradarbiautų kartu įgyvendinant tokius ir panašius projektus.
Išmokome ir kelias pamokas. Jos susijusios su regionų bendruomenių įtraukimu į veiklas. Planavimo etape gali būti didis optimistas ir tikėtis, jog prie kiekvienos veiklos prisijungs didelis būrys žmonių. Buvome atsargūs ir savo galimybes vertinome realiai. Idėjos naujumas nebūtinai visada sudomina didelį skaičių žmonių. Ypač tai pajutome organizuodami mainytuves-turgelį. Galbūt didelio susidomėjimo ši veikla nesulaukė, nes kaimiškose vietovėse tai vis dar asocijuojama su dėvėtų drabužių parduotuvėms ilgą laiką klijuota etikete „labdarynas“?
Ir pabaigai. Kokia didžiausia pamoka projekto koordinatorei, žygių ir edukacijos vedėjams? Vieni suprato, kiti darkart pasitvirtino, jog aplinkosaugos iššūkių „raizgalynę“ galima išpainioti, o individualaus žmogaus veiksmus, vedančius į tvarumo puoselėjimą, identifikuoti, tik jei tuos iššūkius „valgai“ gabaliukais, kaip tame posakyje apie dramblį. Pritariame, jog globaliame ir nacionaliniuose lygmenyse turi būti strategijos ir koncepcijos, kuriose numatomi šalių įsipareigojimai kovojant su vandens, oro, dirvožemio ir kitų sferų tarša. Mums, kaip nevyriausybinei organizacijai, buvo didelė garbė prisidėti prie svarbių iššūkių sprendimo regiono mastu. Ir dar didesnis malonumas – dirbti su Varėnos krašto bendruomene: dalyviais, aplinkos apsaugos specialistais ir tvarių, gamtą tausojančių erdvių kūrėjais. Didžiausias Varėnos krašto turtas yra gamta. Tad, kaip kiekvienoje projekto veikloje kartojome, turime tikslą, jog „kiekvienas Varėnos gyventojas turi pažinti savo kraštą, būti jo ambasadoriumi, kuris šio krašto puoselėjimo įgūdžius perduotų atvykstantiems turistams ir jauniesiems Varėnos rajono gyventojams“.
VšĮ „Om-lėtai“ projektą „Švariai ir tvariai APLINK (+mišką+stalą+spintą)“ įgyvendino 2025 m. gegužės – lapkričio mėn. laikotarpiu. Projektą dalinai finansavo Varėnos rajono savivaldybės administracija iš Varėnos rajono savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšų.