Kovo 4 dieną Varėnos viešojoje bibliotekoje vyko rajono bibliotekininkų susitikimas su Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, šviesios atminties Juozo Dringelio žmona Valerija Dringeliene. Artėjant Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai, susirinkusieji turėjo galimybę išgirsti apie lemtingus Lietuvai 1990 metų kovo 11-osios įvykius ne iš vadovėlių, o iš žmogaus, kuris tuo metu buvo įvykių sūkuryje, lūpų.
Su gilia pagarba V. Dringelienė pasakojo apie savo bei vyro šeimas: „Mes abu esame iš daugiavaikių šeimų. Juozo tėvai išaugino šešias vaikus – jie visi baigė aukštuosius mokslus. Mano tėvai išaugino devynis – aš buvau iš dvynukų, mano brolį dvynį Antaną devynerių metų stribai nušovė Užpalių vienkiemy – mano tėviškėje. Mes – karo ir pokario vaikai, taigi visas šis laikotarpis skaudžiai palietė mūsų šeimų ir mūsų vaikų gyvenimą. Juozo visi namai 1945 metais enkavadistų buvo sudeginti, mano šeima buvo išbuožinta“. Pasidalijusi šeimos istorijomis, Valerija glaustai apžvelgė esminius Signataro gyvenimo faktus iki lemtingosios Kovo 11-osios. Ji priminė vyro profesinį kelią, jo vertybines nuostatas bei visuomeninę veiklą, kuri pamažu, bet užtikrintai vedė link istorinio lūžio taško. Šios trumpos, bet prasmingos detalės padėjo mums dar geriau suprasti, kaip formavosi ši iškili asmenybė ir kokį tvirtą pamatą jis turėjo dar gerokai iki pasirašant Nepriklausomybės atkūrimo Aktą.
V. Dringelienė daug dėmesio skyrė Varėnos Sąjūdžio ištakoms: „1988-ųjų liepą Juozo Dringelio kabinete, Varėnos rajono vykdomajame komitete, susirinko septyni vyrai: broliai Gediminas ir Gintaras Jakvoniai, Algis Kašėta, Juozas Kavaliauskas, Stasys Lankelis, Aloyzas Tendzegolskis ir Juozas Dringelis. Taip ir susibūrė Varėnos rajono sąjūdininkų grupė. Juozas buvo vienas pirmųjų sąjūdininkų Varėnoje, važinėjo į mitingus Vilniuje, su kitais sąjūdininkais rengė mitingus Varėnoje“, – pasakojo Valerija. 1990-ųjų kovo 11-ąją Valerija prisiminė su visomis detalėmis, virpesiu balse ir pakylėjimu. Tą dieną ji, kaip ir daugelis kitų artimųjų, budėjo prie rūmų, jausdama, kad vyksta stebuklas. Kai vėlai vakare (apie 22:44 val.) buvo paskelbtas Nepriklausomybės atkūrimo aktas, aikštėje kilusi euforija buvo neapsakoma – žmonės ne tik nešė gėles deputatams, bet ir dainavo patriotines dainas. Pirmasis signataras, kurį ji pamatė ir pasiekė pro minią, buvo Rimvydas Valatka. Jausmų pagauta, ji jam ir įteikė turėtas gėles, taip simboliškai pasveikindama visus signatarus. Per visą pasakojimą ryškėjo viena gija – Valerija nebuvo tik istorijos stebėtoja. Ji visada buvo šalia savo vyro, tapdama jo tvirčiausiu užnugariu ir didžiausia palaikytoja.
Susitikimas su V. Dringeliene buvo paženklintas ypatinga šiluma, mat Valerija – mūsų kolegė, daugybę metų dirbusi bibliotekininke. Todėl ir jos pasakojimas rajono bibliotekininkams nebuvo oficialus pranešimas, o jaukus ir atviras pokalbis su bendraminčiais. Susitikimo pabaigoje nuskambėjo raginimas niekada nepamiršti vienintelio iš Varėnos rajono Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro. Kaimo bibliotekos buvo paragintos į rengiamus Kovo 11-osios minėjimus įpinti kraštiečio Juozo Dringelio atminimą. Valerija maloniai sutiko pasidalinti savo archyvu: nuotraukomis, dokumentais bei vaizdo įrašais, kuriuose galima išvysti ir išgirsti patį signatarą. Tai būtų puiki galimybė kiekvienai bibliotekai savo renginiuose parodyti gyvą, artimą ir savą Nepriklausomybės Akto signatarą Juozą Dringelį.
Nuoširdžiai dėkojame Valerijai Dringelienei už pasidalytus prisiminimus, kurie leido mums dar kartą išgyventi lemtingas Lietuvai akimirkas ir pajusti gyvąją mūsų šalies istoriją.
Laimutė Cibulskienė
Varėnos viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus bibliografė