Daugelis Lietuvos gyventojų vis dar mano, kad negalima palaidoti žmogaus be kunigo ar religinių apeigų. Tačiau tai – vienas iš vyraujančių mitų. Lietuvos įstatymai neįpareigoja kaip laidoti žmogų. Atsisveikinimo ceremonijos pobūdį gali pasirinkti patys žmonės. Laidotuvių srityje dirbantys specialistai teigia, kad atsiranda žmonių, kurie pasirenka atsisveikinti taip, kaip norėjo mirusysis.
Laidotuvės be kunigo – teisėtas pasirinkimas
Lietuvos Respublikos žmonių palaikų laidojimo įstatymas reglamentuoja palaikų laidojimo sąlygas ir tvarką, tačiau nenustato, kad laidotuvėse privalo dalyvauti kunigas ar kitas dvasininkas. Taip pat nenumato privalomos religinės ceremonijos. Priešingai, nurodo, kad laidotuvių ceremonijoje turi būti gerbiami mirusiojo ir artimųjų įsitikinimai.
Atsisveikinimas gali būti toks, koks buvo žmogaus gyvenimas
Žmogaus gyvenimas nėra vienodas, todėl nebūtinai turi būti vienodas ir atsisveikinimas. Vieniems artimas religinis ritualas, kitiems – tylus šeimos susibūrimas prie pietų stalo. Dar kiti renkasi humanistinę atsisveikinimo ceremoniją, kurioje pagrindinis dėmesys skiriamas mirusiojo asmenybei, jo gyvenimo istorijai, vertybėms ir santykiui su artimaisiais. Tokias ceremonijas visoje Lietuvoje veda sertifikuoti ceremonmeisteriai. Jie jautriai surenka svarbiausią informaciją apie mirusio žmogaus gyvenimą ir, būdami šalia sunkiausią akimirką, pasakoja istoriją. Dažniausiai, tokia ceremonija trunka 30 minučių ir yra rengiama šarvojimo ar laidojimo metu.
„Kai kalbame apie humanistines ceremonijas, norisi kalbėti kiek daug jos apima. Tai žmogaus gyvenimo istorija, asmeninės detalės apie gyvenimą, nueito kelio paminėjimas, įprasminimas to kas buvo ir to, kas pasilieka visų artimųjų širdyse. Tai žmogaus gyvenimo apibendrinimas, padedantis gedintiems artimiesiems įvardinti: ką velionis paliko šiam pasauliui, kokias vertingas pamokas davė, kokius darbus atliko. Prasmingi prisiminimai leidžia artimiesiems išsinešti ne tik netekties skausmą, bet tą šviesų jausmą, kad pasibaigęs gyvenimas buvo vertingas ir padovanojo ne vieną pamoką; kaip toliau kuria su juo ryšį; kaip toliau tęs to žmogaus istoriją: prisiminimais, darbais ar pasakojimais,“ – kalbėjo HIA humanistinių ceremonijų organizacijos vadovė Urtė Žukauskaitė-Zabukė.
Pelenai jūroje
Su netradicinių laidotuvių organizavimu dirbanti „Lydėtuvės.lt“ direktorė Elena Patamsė sutinka, jog dauguma „žmonių galvoja, kad religinės apeigos laidotuvėse yra privalomos. Artimieji nueina į mišias, o paskui vyksta asmeninis atsisveikinimas. Visgi požiūris po truputį kinta. Vis dažniau pasitaiko atvejų, kai artimieji gerbia mirusiojo pasaulėžiūrą ir atsisako religinės atributikos, kunigo, bažnyčios, jei žmogus buvo nereligingas.
Laidotuvėse yra svarbu pagerbti mirusiojo individualumą, unikalų gyvenimą, vertybes. Todėl daugėja norinčių atsisveikinti ne šarvojimo salėse. Artimieji renkasi savas sodybas, laivus ar vietas, su kuriomis sieja prisiminimai. Pavyzdžiui, žmogui, kuris augo prie jūros ir ją labai mylėjo, surengiamas atsisveikinimas paplūdimio restorane, o pelenus plaukiama išbarstyti į jūrą (Lietuvos įstatymai tai leidžia). Žmonės vis dažniau atsisako gedulingų pietų. Atsisveikinimą daro čia pat – prie urnos. Vaišina mirusiojo mėgtais kokteiliais, patiekalais, pavyzdžiui, picomis ar šaltibarščiais. Toks atsisveikinimas tampa asmeniškas ir autentiškas, kaip ir pati žmogaus asmenybė, įgauna prasmės, yra šiltesnis. Nes tai atspindi mirusiojo gyvenimo istoriją.
Prasmingas išlydėjimas leido geriau suprasti netektį
„Mama nebuvo labai religinga. Kadangi pati puoselėju humanistinę pasaulėžiūrą, dėl to žinojau, kad atsisveikinti su mama turiu netradiciškai. Pasirinkau humanistines lydėtuves, nors tokio formato ceremonija buvo šiek tiek skeptiškai sutikta tiek tėčio, tiek brolio.
O man labai norėjosi įprasminti jos gyvenimą per simbolius: mėgiamą muziką, citatas, gėles bei eilėraštį, kurį ji niūniuodavo, lyg dainą: „Nemune ledai išplauks, Obelys pabals. – Parymok, manęs palauk Prie baltos obels…“ Šis fragmentas skambėjo ją išlydint, o aš pati dabar jį niūniuoju savo dukrelei, kuri su mama prasilenkė 13 dienų. Tai mamos dalis, simbolis, kuriuo dabar dalinuosi su savo dukra.
Po mamos išlydėjimo brolis su tėčiu pasakė, jog „nebūtų įsivaizdavę geresnio atsisveikinimo“. Aš taip pat. Atrodė, kad taip „supakuotas” gedulas padeda lengviau suprasti netektį, pradėti gedėti, nes tikrai jaučiau atsisveikinimą,“ – pasakojo humanistinę laidotuvių ceremoniją mamai išlydėti pasirinkusi Viktorija Radžienė.
Priešmirtinė valia: scenarijus, kaip mane palaidoti
Įstatymo 21 straipsnis taip pat suteikia kiekvienam žmogui teisę iš anksto pareikšti valią dėl savo palaikų laidojimo ir paskirti asmenį, kuris pasirūpins jos įgyvendinimu.
„Kartą organizavau jaunos moters lydėtuves. Ji sirgo vėžiu. Savo atsisveikinime norėjo palikti kuo daugiau šviesos, kuo daugiau savęs. Jos pasaulėžiūrai labiausiai tiko humanistinė ceremonija. Prieš mirtį moteris parašė atsiminimų ir jos požiūrio kupiną laišką, kuris tapo visos ceremonijos ašimi, o ceremonijos tekstas – svarbia dovana ne tik atsisveikinimo akimirkai, bet ir išliekamąja verte dar mažam jos vaikui,“ – kalbėjo E.Patamsė.
Yra daugiau dalykų nei muzika, drabužiai, laidojimo vieta, sprendimas donuoti organus ar pelenų barstymas, apie kuriuos reikėtų pagalvoti ir aptarti su artimaisiais. Žinoma, kalbėtis apie mirtį yra labai sunku, ypač žmogui, turinčiam prognozes, kurias artimiesiems dažnai sunku matyti ir priimti. Tokiais atvejais galima užsakyti paslaugą, kur surenkami žmogaus pageidavimai ir, atėjus laikui, perduodami šeimai. Tai tampa didžiule dovana ir palengvina naštą artimiesiems. Tačiau pasitaiko atvejų, kai sužinoję apie artimojo pageidavimus jau po mirties, šeimos nariai gali pasijausti atstumti ar nepriimti. O kartais, išsakyti prašymai dėl pasaulietiškų laidotuvių sukelia daug priešpriešų religingiems artimiesiems.
„Lengviausia kalbėtis yra kai mirtis toli. Žmogus sveikas, gyvybingas, jaunas. Tokiu atveju tai gali tapti, tiesiog, teorine tema, kurią galima aptarti lyg tarp kitko. Pastebime, kad ištikus ligai ar žmogui senstant kalbėtis su artimaisiais darosi vis sunkiau. Dažnai manoma, kad geriausias laikas pasikalbėti apie mirtį – rytoj, tačiau, išties, jis buvo vakar. Tad pasikalbėkite šiandien,”- ragina U.Žukauskaitė-Zabukė.
Pagarba tiek pasaulietiškoms, tiek religinėms apeigoms
Laidotuvėse svarbiausia pagarba velioniui ir paguoda artimiesiems. Dažnai, vienoje šeimoje ir giminėje pasitaiko skirtingų pasaulėžiūrų. Net jeigu mirusysis buvo nereligingas, artimųjų tarpe gali būti žmonių, norinčių atsisveikinti su malda ar mišiomis. Tokiais atvejais atsisveikinimas vyksta pagerbiant mirusį ir jo valią, bet taip pat suteikiant paguodos šeimai: derinamos pasaulietinės laidotuvės ir religinės apeigos.
„Nors humanistinės ceremonijos yra nereliginės, jose visuomet yra pauzė apmąstymams ar tyliai maldai. Būna šeimų, kurios pasirenka, kad vyktų kelios ceremonijos – religinė ir humanistinė. Labiausiai gaila, kad mūsų visuomenėje vis dar pasitaiko spaudimo ar smerkiančių komentarų, kuomet pasirenkama atsisveikinti be kunigo, nors tai yra visiškai normalus, legalus ir pagarbus pasirinkimas,“ – dalinasi HIA humanistinės organizacijos vadovė.
Atminimas gyvena ne tik ceremonijoje
Atsisveikinimas nesibaigia paskutiniais ceremonijos žodžiais ir sauja žemių. Artimiesiems svarbu ir tai, kaip žmogaus atminimas bus saugomas ateityje. Kapavietė, urna, antkapis, pasirinkti simboliai ar užrašai taip pat gali tapti asmenine istorija, pasakojančia apie žmogų. Tai erdvė, kurioje susitinka prisiminimai, jausmai ir artimųjų santykis su mirusiuoju.
Iki šiol dauguma kapaviečių įrengiama su religine atributika. Tačiau bėgant metams keičiasi požiūris ir vis daugiau šeimų nori, kad kapavietė atspindėtų velionį: jo asmenybę, vertybes, gyvenimo būdą, santykį su artimaisiais. Tą patvirtina Memorus.lt memorialinių atminimo erdvių dizainerė Eglė Balčiūnienė.
„Pamenu situaciją, kuomet projektuodama kapavietę paklausiau klientės, ar ant paminklo numatome kryžių. Ji nustebusi pažvelgė į mane ir paklausė: „O galima ir nedėti?“ Supratau, kad žmonės kartais net nesusimąsto, jog gali rinktis kitaip. Lygiai taip pat prasmingas gali būti akmuo, medis, skulptūra, asmeninis simbolis ar, tiesiog, nedidelė, jauki, natūraliai apželdinta kapavietė.“
Pastebima, kad ypač jaunesnės kartos klientai linkę rinktis minimalistinius, šviesesnius, natūralesnius sprendimus. Mažėja poreikis dideliems monumentams, gausiam dekorui. Atsiranda daugiau dėmesio medžiagų, formų ir augalų dermei, ilgaamžiškumui bei praktiškai kapavietės priežiūrai.
Keičiasi ne tik simboliai, bet ir visas procesas. Daugiau nei dešimtmetį su kapaviečių dizainu dirbanti ekspertė teigė, jog anksčiau žmonės rinkdavosi iš jau pagamintų paminklų ar standartinių kapavietės įrengimo variantų. Šiandien pokalbis pradedamas ne klausimu: kokį paminklą statyti, o koks buvo žmogus? Ką mėgo? Kokios buvo jo vertybės? Kokią nuotaiką artimieji norėtų jausti atėję prie kapo?
Čia svarbus ir specialisto profesionalumas – gebėjimas ne tik išgirsti tai, ką artimieji pasako, bet pajusti, kas lieka neišsakyta, kokie jausmai, poreikiai ar lūkesčiai slypi tarp eilučių.
Kapavietė byloja ne tik mirties, bet ir gyvenimo faktą
Nebūtinas brangus karstas ar įspūdingas paminklas. Kartais daugiau emocinės vertės turi paprasti dalykai – asmeninis daiktas ar simbolis, kurio reikšmę supranta tik šeimos nariai. Tai suteikia artimiesiems galimybę dar kartą prisiminti žmogų, kalbėti apie jį, išreikšti savo meilę, ilgesį ar dėkingumą konkrečiais sprendimais.
Jei anksčiau vyravo labiau bendriniai, tradiciniai motyvai: gėlės, augalijos, gamtos ar paukščių fragmentai, tėviškės peizažai, krikščioniški simboliai, šiandien vietoje jų vis dažniau atsiranda baltiškų, tautinių motyvų, inicialų, asmeniškai sukurtų eilėraščių, žmogui ar jo šeimai reikšmingų posakių, citatų. Simbolika tampa individualesnė, labiau susijusi su žmogaus gyvenimu, jo pasaulėžiūra, pomėgiais ir vertybėmis. Vis drąsiau kuriami ir visiškai asmeniški atminimo ženklai.
„Individualumui sukurti kartais pakanka vienos nedidelės detalės. Pavyzdžiui, ant antkapio iškaltas mirusios moters austos juostos rašto fragmentas, muzikos mokytojos kapavietę papuošusios natos ar velionės pieštas piešinys. Kartais net įkomponuojamas akmuo, ant kurio sėdėdamas velionis mėgdavo gerti kavą. Tokie sprendimai ne tik suteikia kapavietei individualumo, bet ir leidžia papasakoti dalelę žmogaus gyvenimo istorijos, kas byloja ne tik apie mirties faktą, bet ir apie gyvenimą“, – pasakojo E.Balčiūnienė.
Individualumo poreikis pastebimas ir renkantis atsisveikinimo urnas. Kurdami urnas, Memorus.lt įkūrėjai teigia, jog galvoja ne tik apie jų estetiką, formas ar medžiagas, bet ir apie tai, kokio žmogaus asmenybę kiekviena jų galėtų atspindėti. Na, o artimieji urną išrenka būtent dėl kuriamo jausmo, charakterio ar sąsajų su mirusiuoju. Urna, kaip ir antkapis ar kitas atminimo ženklas, gali būti ne tik savo funkciją atliekantis daiktas, bet ir prasminga žmogaus asmenybės išraiška.
„Kapavietė yra kur kas daugiau nei vieta, kurioje palaidotas žmogus. Tai fizinė erdvė, kurioje susitinka prisiminimai, jausmai ir mūsų santykis su mirusiuoju. Tie keli kvadratiniai metrai kartais gali sutalpinti labai daug gyvenimo istorijos“, – kalbėjo E.Balčiūnienė.
