Varėnos valdininkai privertė emigruoti

0
1651

Varėniškis Ramūnas, vienišas tėvas, auginantis sūnų, po autoįvykio tapęs neįgaliu ir patekęs į sunkią finansinę padėtį, kai iškilo grėsmė atsidurti gatvėje, Varėnos savivaldybės pagalbos padėti išsipirkti įkeistą butą nesulaukė, o į prašymą suteikti socialinį būstą taip pat buvo atsakyta neigiamai, todėl nebematydamas tėvynėje jokių vilčių išgyventi, vyras buvo priverstas emigruoti. Tačiau Seimo kontrolierių išvada šioje istorijoje tokia: vietinė valdžia privalėjo padėti neįgalumą turinčiam ir vaiką auginančiam vyrui, tuo labiau, kad neišnaudoja valstybės socialiniams reikalams skiriamų lėšų…

Romana Vaičkutė

Persekioja nelaimės
38-erių metų varėniškį Ramūną (pavardė redakcijai žinoma), bėdos vejasi viena paskui kitą, bet jaunas vyras, netgi negandų prispaustas nepasidavė, kabinosi į gyvenimą, tačiau kad viskas būtų taip paprasta…
2002-aisiais, kai vaikinui tebuvo 20 metų, jis pateko į autoavariją. Automobilis, kuriame jis važiavo kaip keleivis, susidūrė su kitu dėl pastarojo vairuotojo kaltės. „Aš sėdėjau priekyje, saugos diržai menkai padėjo. Patyriau galvos traumą. Buvo labai užtinusi dešinioji akis, prasidėjo komplikacijos – uždegimas. Begulint ligoninėje per vieną naktį atšoko tinklainė. Taip praradau vienos akies regėjimą. Uždegimas persimetė ir į kitą akį, ji nusilpo“, – pasakojo vyras. Nepaisant intensyvaus gydymo, ilgų savaičių ir mėnesių, praleistų ligoninėse, 2014 m. atliktos sveikesniosios akies operacijos, Ramūnas beveik nemato.
Sūnus į jo gyvenimą atėjo tada, kai vyras jau turėjo negalią. Su sūnaus motina jis susipažino per radijo skelbimą, po kurio laiko ėmė gyventi kartu. Praėjus keliems mėnesiams pora suprato, kad moteris laukiasi. Ramūnas ėmėsi iniciatyvos įsigyti būstą, pasinaudojęs jam priklausančiomis lengvatomis. Butą jis nusipirko Naujuosiuose Valkininkuose. Butas buvęs labai apleistas, todėl teko imti paskolas jo remontui. Tačiau laimė netruko ilgai – gyvenimo draugė jį išdavė su kitu, užsieniečiu.
Tėvas, įsitikinęs, kad vaikui augti su motina nėra saugu, nes vaikas jautėsi užguitas, todėl berniuką atsikovojo ir jį augina pats. Pasak Ramūno, jau penkeri metai, kai motina nė karto nematė sūnaus ir visiškai juo nesidomi. Be to, ir pats berniukas nieko nenori apie ją girdėti.
Pasak Ramūno, jis 10 metų išdirbo Vilniuje, tuo metu, kai dirbo, jo pajamos nebuvo mažos, todėl ėmė paskolas būstui ir remontui, bet atsitiko taip, kad toje įmonėje dirbti nebegalėjo dėl pablogėjusios sveikatos.
Kreipėsi į darbo biržą ir šios įstaigos pasiųstas baigė masažuotojų kursus. Manė, kad dirbdamas masažuotoju, galės prisidurti prie neįgalumo pensijos. Bandė važinėti per namus, butus. Tačiau silpnai matančiam vyrui tai buvo sudėtinga. Norėjo įsitvirtinti Varėnoje, įsirengti masažo kabinetą. Išsinuomojo patalpas, susitvarkė, įsigijo baldelių, įrangos. Tam reikėjo nemažų lėšų. Tačiau klientų antplūdžio nesulaukė ir tokiu būdu dar labiau nugrimzdo į skolas.
Varėnos sporto centrui neįgalaus vyro irgi nelabai reikėjo…

Atsidūrė aklavietėje
Ramūnas atsidūrė aklavietėje: butas užstatytas, areštuotas, jis su sūnumi neturi kur prisiglausti. Kreipėsi į savivaldybę, kad įkeistą butą išpirktų – jokių rezultatų. Prašė socialinio būsto – jokių pasiūlymų, neturi laisvų. Kreipėsi į Vaiko teisių tarnybą, tikėdamasis, kad parems – juk vienas augina vaiką, tačiau gavo tokį atsakymą, iš kurio, pasak Ramūno, jis suprato – jei nesugebi pasirūpinti vaiku, juo pasirūpins valstybė…
Sunku ir įsivaizduoti, kaip turi jaustis žmogus, atsidūręs tokioje beviltiškoje situacijoje – vienas, beveik nematantis, prispaustas skolų, atsakingas už sūnų, kuris irgi turi problemų su regėjimu, žmogus, kuriam uždarytos visos durys, kuris nebemato ateities ir išeities…

Pasirinko emigraciją
Supratęs, kad Lietuvoje jis nereikalingas, o savivaldybės valdininkai ir vadovai, į kuriuos kreipėsi ir kurie turėtų TARNAUTI žmonėms, liko abejingi, atsimušinėdami raštais ir skeryčiodami rankomis, esą „nepriklauso“, vyras ryžosi sunkiam sprendimui – emigracijai. Išvažiuoti ir išsivežti sūnų iš Tėvynės, kuriai tokių žmonių nereikia. Vokietijoje gyveno vyro giminaičiai, kurie ir pasiūlė pagalbą. Po skausmingų svarstymų jie išvyko.
Šią vasarą jis su sūnumi buvo parvykęs į tėviškę, kur laukė tvarkytini reikalai. Vyrui iškelta bankroto byla, jo butas pardavinėjamas varžytinėse.
Vokietijoje jis kol kas gyvena pas giminaičius, sūnus lanko vokišką mokyklą, puikiai kalba vokiškai ir angliškai, kai reikia, tėvui tampa vertėju. Į Lietuvą grįžti gyventi jau neketina – bandys įsitvirtinti Vokietijoje, tvarkosi dokumentus, o kol kas gyvena iš skurdžios lietuviškos pensijos.
Savivaldybė pažeidinėja įstatymus
Lietuvoje vyrą pasiekė ir Seimo kontrolierių įstaigos išvados, kuriai jis buvo apskundęs Varėnos r. savivaldybės administracijos veiksmus. Išvados palankios Ramūnui ir tai jis vertina kaip moralinę kompensaciją.
Na, o dabartinės rajono valdžios išskirtinis bruožas – pažeidinėti įstatymus arba jų nepaisyti. Tik neaišku, ar tai daroma dėl neišmanymo, ar sąmoningai.
Seimo kontrolierė Milda Vainiutė nurodė daugybę teisės aktų, kuriais remiantis savivaldybė GALĖJO ir TURĖJO padėti neįgaliam vienišam tėvui, tačiau to nepadarė. Savivaldybė rašte Seimo kontrolierių įstaigai teisinosi, kad negalėjo pasiūlyti būsto vien dėl to, kad jo vardu buvo įregistruotas 4 kambarių butas, kuris areštuotas, o galop su džiugesiu praneša, kad dabar jau negali niekuo padėti, kadangi vyras išvykęs gyventi į užsienį ir Lietuvoje gyvenamosios vietos nėra deklaravęs…

Savivaldybė nepanaudojo lėšų, skirtų socialinėms reikmėms
Tuo tarpu iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos rašto aiškėja, kad Varėnos r. savivaldybė nepanaudojo visų socialinėms reikmėms skirtų lėšų: „Vykdant savarankiškąją savivaldybių funkciją, 2018 m. Varėnos rajono savivaldybei piniginei socialinei paramai finansuoti skirta 2 457,6 tūkst. Eur. Remiantis Savivaldybės administracijos pateiktais 2018 m. statistinių ataskaitų duomenimis apie piniginės socialinės paramos gavėjų skaičiaus ir lėšų panaudojimo pokyčius piniginei socialinei paramai nepasiturintiems gyventojams teikti, Savivaldybė 2018 m. piniginei socialinei paramai skaičiuoti ir mokėti panaudojo l 509,8 tūkst. Eur nepanaudojo 947,8 tūkst. Eur, t. y. 38,6 proc. šiai paramai skirtų lėšų (paryškinta – red.). Nepanaudotas Savivaldybės biudžeto lėšas, įgyvendindama PPĮ 4 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, Savivaldybė panaudojo: 1) socialinę riziką patiriančių asmenų (šeimų) socialinės reabilitacijos ir integracijos priemonėms įgyvendinti – 4,0 tūkst. Eur; 2) šeimoje ir bendruomenėje teikiamai pagalbai vaikams, neįgaliesiems, senyvo amžiaus asmenims ir jų šeimoms plėtoti – 335,5 tūkst. Eur; 3) finansinei paramai, skirtai skurdui bei socialinei atskirčiai mažinti – 2,4 tūkst. Eur; 4) smurto, savižudybių, priklausomybių, prekybos žmonėmis prevencijai – 0,0 tūkst. Eur; 5) neįgaliųjų socialinei integracijai – 6,3 tūkst. Eur; 6) bendruomenių ir nevyriausybinių organizacijų plėtrai, jų vykdomoms socialinėms programoms įgyvendinti – 10,0 tūkst. Eur; 7) užimtumo didinimo programoms įgyvendinti – 0,0 tūkst. Eur; 8) savivaldybės ir socialinio būsto fondo plėtrai, rekonstravimui ir remontui – 46,0 tūkst. Eur; 9) socialinių paslaugų priemonėms finansuoti, jų infrastruktūrai modernizuoti ir plėtoti – 510,5 tūkst. Eur; 10) socialinių paslaugų srities darbuotojų darbo sąlygoms gerinti ir darbo užmokesčiui didinti – 26,4 tūkst. Eur; 11) savivaldybės administracijoje dirbančių socialinių išmokų specialistų darbo užmokesčiui didinti – 6,7 tūkst. Eur“.

Parama gyventojams – viena iš savivaldybės savarankiškų funkcijų
Valdininkų įprotis mosuoti rankomis, ginantis įstatymu, kad niekuo padėti negali – yra tik biurokratinis triukas ir nenoras nieko daryti. Tačiau įstatymai sako visai ką kita. Socialinės ir darbo ministerija pažymi, kad „pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnį vietos savivalda grindžiama savivaldybių savarankiškumo ir veiklos laisvės pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – Konstitucija) ir įstatymuose apibrėžtą kompetenciją principu. Kadangi nuo 2015 01 01 visos šalies savivaldybės, vadovaudamosi Įstatymu, piniginę socialinę paramą nepasiturintiems gyventojams teikia vykdydamos savarankiškąją savivaldybių funkciją, kuri finansuojama iš savivaldybių biudžetų lėšų, savivaldybės turi Konstitucijos ir įstatymų nustatytą sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo ir įgyvendinimo laisvę ir yra atsakingos už savarankiškųjų funkcijų atlikimą (Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio l dalies1 punktas). Atsižvelgiant į tai, nepanaudotų lėšų perskirstymas yra išskirtinai savivaldybių tarybų prerogatyva. Tačiau įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į savivaldybių savarankiškumą sudarant ir tvirtinant savo biudžetą (kaip išimtinę savivaldybės kompetenciją) ir tuo pačiu siekdamas užtikrinti, kad piniginei socialinei paramai numatytos lėšos būtų naudojamos efektyviai ir racionaliai, nustatė, kad piniginei socialinei paramai nepanaudotos savivaldybių biudžetų lėšos savivaldybės tarybos nustatyta tvarka turi būti naudojamos tik socialinės apsaugos sritims finansuoti, nustatytoms PPĮ 4 straipsnio 5 dalyje“.

Varėnoje Konstitucija negalioja
Verta valdininkams priminti, ką numato Konstitucija ir kas privalu visiems, mintantiems iš valstybės biudžeto.
Konstitucijoje nustatyta:
9.1. 5 straipsnis – „Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“.
9.2. 21 straipsnis – „[…]. Žmogaus orumą gina įstatymas. […].“
9.3. 52 straipsnis – „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti […] socialinę paramą nedarbo […] ir kitais įstatymų numatytais atvejais.“
Kaip matome iš skaudžios Ramūno patirties, kurį iš Lietuvos privertė emigruoti Varėnos biurokratai, jiems ir Konstitucija negalioja.

Palikti atsiliepima

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia