Grupės „Folk trio“ patirtis Japonijoje: einame teisinga linkme

0
141

Rugpjūčio 4-11 dienomis Japonijoje, Hakotadės mieste jau 12-tą kartą vyko kasmetinis pasaulio muzikos ir šokių festivalis, į kurį suvažiavo grupės bei šokių kolektyvai iš viso pasaulio. Su lietuvių kultūra, tradicijomis ir visu kitu tautos savitumu japonus supažindino grupė „Folk trio“, kurią sudaro ir du varėniškiai: Ineta Meduneckytė-Tamošiūnienė bei Nerijus Bakula. Trio potyriai nekasdieniai, grupės nariai džiaugiasi, jog jų gyvenime pasitaikė tokia galimybė pamatyti šią tolimą tekančios saulės šalį. Grupės nariai, apibūdindami japonus, yra vieningi, nes visus sužavėjo jų gerumas, paprastumas ir racionalumas, kurio lietuviams kartais trūksta. Profesine prasme „Folk trio“ įsitikino, kad jie eina teisinga linkme

-Priminkite skaitytojams, kada susikūrė grupė „Folk trio“, kiek joje narių ir kuo ji išsiskiria iš kitų grupių?

Ineta: Grupė FOLK TRIO susikūrė prieš gerus metus ir kaip tik Varėnoje. Su Nerijumi Bakula buvome kartu įrašę ir filmavę dainą bei video grupei „Žalvarinis“, kartu dirbome menų mokykloje ir kažkaip jau buvome aptarę, kad reikės daryti bendrą projektą. Kaip tik man išėjus iš „Žalvarinio“, sulaukiau pasiūlymų koncertuoti ir net nesuabejojau, kad koncertuoti reikia su savais, pažįstamais žmonėmis. Pirmajam koncertui programą paruošėme gana greit. Nerijus rūpinosi dainų aranžuotėmis ir jau turėjo minty, kad kartu groti norės su Jan Maksimovič. Taip ir atsirado grupė.

Išskirtiniai mes, nes deriname senąsias, archajines, prasmingas lietuvių liaudies dainas bei jų interpretacijas su džiazu ir kitomis muzikinėmis interpretacijomis, o koncertuose visada pasakoju apie senąsias tradicijas, dainų tematiką, simboliką, prasmes. Mūsų koncertai edukaciniai, šviečiamieji, primenant žmonėms, kas esame, kokios mūsų tradicijos, ką patyrėme.

Didžiuojuosi, kad kartu groja žinomi muzikantai – Nerijus Bakula – puikiai žinomas Lietuvoje akordeonistas, apkeliavęs Lietuvą kelis kartus su Evelina Sašenko ir kitais atlikėjais. Jan Maksimovič puikiai žinomas tarp džiazo krypties muzikų, Lietuvos muzikos akademijos dėstytojas, vienas iš džiazo federacijos įkūrėjų. O ir aš pati dainuoju folklorą turbūt jau gana nemažai, vien su „Žalvariniu“ teko koncertuoti ir Lietuvoje, ir užsienyje daugiau nei 17 metų. Dažniausiai koncertuojame kaip trio, bet didesnėms scenoms turime programą ir didesniu sąstatu.

-Kaip kilo mintis sudalyvauti Japonijoje vykusiame kasmetiniame pasaulio muzikos ir šokių festivalyje? Gavote kvietimą ar patys domėjotės ir rašėte kokį nors projektą?

Ineta: Be dainavimo užsiimu Lietuvos etno projektų sklaida užsienyje, esu VŠĮ „Etnoprojektai“ vadovė, tad tenka bendradarbiauti su daugeliu Lietuvos bei užsienio festivalių organizatorių. Kasmet festivaliams siūlau etno krypties atlikėjus iš Lietuvos. Japonai susidomėjo „Folk trio“ ir žadėjo, kad sėkmės atveju, jiems bus įdomu pasikviesti ir daugiau lietuviškų projektų ateityje. Kad viskas būtų įgyvendinta, teko gana nemažai padirbėti. Kelionės išlaidos festivaliui per didelės, tad teko rašyti projektą Lietuvos kultūros tarybai su prašymu finansuoti kelionę, vėliau derinti detales ir t.t. Kad išvyka pavyktų, teko dirbti pamažu gerus metus.

-Su kokiomis mintimis, su kokiais lūkesčiais išvykote į šią tolimą kelionę?

Ineta: Na, tiesą sakant buvo nedrąsu. Esu pora kartų koncertavusi Kinijoje. Žinojau, kad Kinijoje neveikia mūsų įprastos ryšio priemonės, google, facebook, gmail ir t.t. Ten nuvykęs lieki atskirtas nuo savo pasaulio. Prieš išvykstant, skaičiau apie Japoniją, jau žinojau, kad bus problemų su internetu, mobiliaisiais, buvo neramu, kaip viskas atrodys, nors organizatoriai žadėjo, kad mumis rūpinsis kaip garbiausiais svečiais.

Nerijus: Atostogos!!! Galimybė pamatyti dar nematytą pasaulio pusę, nes iki tol dar nebuvau tame krašte. Lūkesčių neturėjau, kad nebūtų nusivylimo. Gražiai pagrot, pristatyt savo kultūrą, pamatyti kitus, paatostogaut, kiek įmanoma daugiau apžiūrėti vietos objektų, pakeliaut ir šiek tiek uždirbt.

-Kokie žmonės ten pasitiko? Kokie buvo pirminiai įspūdžiai? Ar japonai žinojo, kas yra Lietuva ir kur ji, ar reikėjo save pristatinėti?

Ineta: Tik atvykus į Hakodatės oro uostą mus pasitiko festivalio komanda. Gavome grupės asistentą, kuris visas dienas rūpinosi mūsų užimtumu, ką ir kada valgysim, kada kelsimės, kada repetuosim, kur grosim. Kiekvieną vakarą susiderindavome savo kitos dienos grafiką.

Nuo pat pirmų akimirkų japonai atrodė labai nuoširdūs, paslaugūs, atviri, jaukūs ir jautrūs. Ir tai nepasikeitė. Visi, su kuriais bendravome, buvo labai geri ir atviri. Nežinau, ar savo šypsenomis ir nuoširdumu papirkome publiką, bet visi su mumis sveikinosi, kartu dainavo, mokėsi sakyti „Labas“, festivalio organizatoriai dėkojo už tai, kad esame ir žadėjo nusižengti festivalio tradicijai – nekviesti tų pačių atlikėjų. Kaip sakė organizatorius Ian Frank, dar niekas nėra sulaukęs tiek dėmesio ir palaikymo. Labai tuo džiaugiamės.

Japonai žino Lietuvą. Daugelis, su kuriais kalbėjome, jau buvo aplankę Baltijos šalis arba ruošėsi ten vykti. O apie Lietuvą daugelis sakė, kad tai graži šalis, kurioje daug medžių ir modernių pastatų.

Nerijus: Nuo pat pasitikimo iki išlydėjimo tik patys geriausi atsiliepimai. Man buvo nuostabu, kad jie žino Lituaniją. Paprastai arčiau esantys nežino, o kad japonai žinos, tai nerealu. Organizacija puiki, Tošimis gerai mus prižiūrėjo.

-Ką veikėte laisvu laiku? Kuo sužavėjo Japonija? Su kokiomis patirtimis sugrįžote?

Ineta: Laisvu nuo koncertų metu stengėmės kuo daugiau pamatyti ir pažinti šalį. Mūsų nesužavėjo miestai. Nesužavėjo net Tokijus. Jame jautiesi toks mažas ir menkas. Keliavome pasigrožėti gamta – iškyšuliai, kalnai, jūra, įlankos, visa gamta ten labai graži. Kai kurie išbandė karštąsias versmes, visi kopėme į kalno viršūnę, būdavo, kad per dieną nueiname iki 25 km, bet vakare vėl šokame į koncertinius drabužius ir bendraujame su festivalio lankytojais.

Japonija – gerų žmonių šalis. Žavėjomės žmonėmis – jie tokie paprasti, bet nuoširdūs. Jie gerbia vieni kitus ir nuolat už viską dėkoja. Manau, jei perimtume nors dalį šių savybių – taptume šiek tiek geresni.

Nerijus: Visą laisvą laiką nuo festivalio ir koncertų keliavome autobusais, traukiniais, metro. Pamatėm labai nemažai, o festivalyje visi žinojo, kad lietuviai – daugiausiai keliauja ir nuveikia už festivalio ribų. Organizatoriai rekomendavo, ką galime įdomaus pamatyti, paragauti (daugelis maisto patiekalų tikrai ne mūsų skonio). Nusibastėm ir į atokius kampelius, iš kurių buvo sudėtinga sugrįžt, bet mums viskas sekėsi, kažkas visą kelionę mus globojo. Skardžiai, kalnai, vanduo, karštosios srovės, šventyklos, žmonės, kita kultūra ir beprotiška tvarka, supinta su daugybe nerašytų taisyklių.

Sugrįžome stipresni. Labiau pasitikintys. Profesine prasme pamatėme, kad nesame blogiausi, kad einame teisinga linkme. Gyvename dideliuose namuose, turime daug žalios spalvos, pas mus tylu, erdvu, nedreba žemė, nėra taifūnų ir pan. Sužavėjo jų laikymasis taisyklių, kurioms paklūsta visi. Racionalumas ir paprastumas, kurio kartais mums šiek tiek reikia. Paprastas požiūris į kasdienius reikalus, vaikų priežiūrą, aprangą ir pan. beprotiškas nuolankumas ir pagalba.

-Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Živilė Puidokaitienė

Jan Maksimovič puikiai žinomas tarp džiazo krypties muzikų, Lietuvos muzikos akademijos dėstytojas, vienas iš džiazo federacijos įkūrėjų
Ineta Meduneckytė-Tamošiūnienė dainuoja folklorą jau gana nemažai, vien su „Žalvariniu“ teko koncertuoti ir Lietuvoje, ir užsienyje daugiau nei 17 metų
Nerijus Bakula – puikiai žinomas Lietuvoje akordeonistas, apkeliavęs Lietuvą kelis kartus su Evelina Sašenko ir kitais atlikėjais

Palikti atsiliepima

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia