Šviesios mintys „koronos“ fone

0
12

Tolkūnuose gyvenanti tautodailininkė Daiva Petruškevičienė stebina ypatingu darbštumu – jos miklios rankos geba išnerti vingriausius raštus, išsiuvinėti sudėtingus motyvus, jos sodyba dailiai sutvarkyta, šiltuoju metu laiku negali akių atitraukti nuo gėlynų, ji – trijų sūnų mama, puiki šeimininkė, bet vis
nepaliauja mokytis – išmoko verpti, o dabar užvaldė nauja aistra – audimas

Romana Vaičkutė

Su tautodailininke Daiva Petruškevičiene šįkart teko bendrauti telefonu – privalu paklusti karantino reikalavimams neiti iš namų ir nesusitikti su žmonėmis, jei nebūtina. Tačiau bendrauti telefonu ar per kitas medijos priemones niekas neuždraudė, tad ir mūsų pokalbis prasidėjo šia aktualia tema – kaip paveikė karantinas ūkininkės ir tautodailininkės kasdienybę?
„Ar jums labai pasikeitė darbai namuose?“ – klausimu į klausimą atsako Daiva. Sakau, kad ne, tik laiko daugiau atsirado – neliko lakstymo, blaškymosi dėl įvairių reikaliukų, nebereikia niekur eiti, tik į parduotuvę, ir ten stengiesi kuo rečiau lankytis, nes produktų nusiperki kelioms dienoms, laiką gali skirti sau ir savo artimiesiems, ramiai dirbti… „Na, matot, – sako Daiva, – juk nėra taip jau blogai! Ar pasikeitė man? Nelabai, nes darbai tie patys, kasdieninė rutina išliko ta pati, nebent mažiau kas varsto namų duris, nes tai pieno, tai dar ko ateidavo. Kažkiek laiko praleidžiu tvarte prie gyvulių – turim dvi karves, tris veršius, vištų pulką, nes kiaules auginti uždrausta, po to – ruoša namie. Lieka laiko ir pomėgiams. Turiu septintoką sūnų, veždavau į būrelį, dabar jau ne, tai laiko atsirado daugiau.“
Ar tikrai nepakeliamai sunku šiuolaikinei moteriai gyventi kaime? Daivos nuomone, tos ribos yra išsitrynusios, nes gyvename ne vien būdami toje vietoje, kur yra mūsų namai, bet ir bendraudami. O bendraminčių ji turi daugiau tarp gyvenančių mieste. Jai netgi atrodo, kad bepasimirštančių amatų atgaivinimas irgi labiau rūpi miesto žmonėms, išsilavinusiems, negu žmogui iš kaimo. Moteris prisimena prieš keletą metų Šklėrių kaime vykusius verpėjų kursus, kuriuos suorganizavo ten gyvenanti menininkė Laura Garbštienė – susirinko dvylika moterų, bet tarp jų nebuvo nė vienos iš kaimo, išskyrus ją pačią. Tai buvo nuostabi patirtis – ne tik dėl margioniškių verpimo mokytojų Agutės Jeremičienės ir Danutės Kvaraciejienės pamokų, jų dainavimo, bet ir moterų bendrystės. „Įsivaizduojat, mina moterys ratelius, verpia, šalia ir jų vaikai, toks nenusakomas gerumas, ramybė tvyro, pasijautėm tarsi pasakų laumės…“ – pasakoja ji.
Pasak Daivos, pomėgį rankdarbiams tikriausiai bus paveldėjusi iš močiutės Agotos, kuri labai gražiai nėrė, audė ir kitus darbus darė taip, kad visi, kas pamatydavo, gėrėdavosi. Ji dėkinga ir savo darbų mokytojai Irenai Valentukonytei iš Nedzingės vidurinės mokyklos, kurioje mokėsi, kad įdiegė estetikos suvokimą ir tai, kad tik kokybiškai, be klaidų atliktas rankdarbis yra vertybė.
Išmokusi verpti moteris siekė išmokti austi. Prieš metus iš varėniškės Zofijos Stonienės nusipirko stakles. „Parsivežėm namo ne stakles, o pagalių krūvą – taip jos tada man atrodė, – juokiasi Daiva. – Nemokėjom sudėti, ėjau į biblioteką, ieškojau knygos. Abu su vyru Česlovu surinkom, pasirodo, negerai, ardėm ir vėl rinkom. Daug vargom, kol pavyko sudėti, taip, kaip reikia“. O kaip austi? Pasak Daivos, irgi nėra kur pasimokyti. Yra amatų centrų, kuriuose puikuojasi staklės, bet ten jos gal tik dėl grožio – niekas iš darbuotojų nemoka austi ir pamokyti negali. Vežėsi iš Varėnos Z.Stonienę, kad pakonsultuotų, važiavo į Viečiūnus pasimokyti užsimesti matmenis, bendravo su druskininkiete audėja Laima Griškevičiene, kuri daug padėjo. „Dar tik pirmieji drobės sprindžiai, gal dar ir nelabai dailus audinys, bet malonumas neišpasakytas“, – naujuoju pomėgiu negali atsidžiaugti moteris.
Dabar jos dieną dalijasi ne tik nėriniai, bet ir verpimas bei staklės: „Dabar pribėgdama tai į stakles atsisėdu, tai prie ratelio, tai vąšelį paimu, – pasakoja tautodailininkė. – Gerai, kad prieš karantiną spėjom į karšyklą nuvežti vilną, dabar galiu ramiai verpti siūlus. Prisiuvau kaukių, šeimai primezgiau kojinių, sumaniau nėriniais papuošti frotinius rankšluosčius voniai, žinoma, tai jau ne tautinis paveldas, bet man malonus darbas, tuo labiau, kad gražiai gavosi.“
Šiemet „Auksalio kupkas“ bus virtualus, tad tautodailininkė sako, kad bandys darbus fotografuoti ir siųs į parodą.
Nuobodžiauti moteris neturi kada ir nemoka. „Tu pats kaltas, kad nesusirandi veiklos“, – įsitikinusi ji.
D.Petruškevičienė juokiasi, kai jų šeimą pavadina „neišsivysčiusiais“ ūkininkais – esą dabar ūkiai turi būti specializuoti ir nemadinga turėti natūrinį ūkį. Jų šeima augina javus ir juos parduoda. Tačiau savo reikmėms maisto pasigamina patys. „Koks gėris yra turėti savo produktų! – džiaugiasi moteris ir vardija: – vien kiek iš pieno galima pasigaminti – ne tik sviestą, varškę, jogurtą kasdieniniam naudojimui, bet išmokau gaminti fermentinius sūrius, kuriuos brandinu šaldytuve; iš savo grūdų kepu duoną – maždaug kartą per dvi savaites, užtenka savo šeimai, vaikai išsiveža, taip pat ir netoliese gyvenantiems mano bei vyro tėvams; pasipjaunam jautį – mėsos dviems metams pakanka, turim ir savo kiaušinių, ir paukštienos šviežios, kai norim… Tad į parduotuvę kaip ir nebereikia…“
Moteris džiaugiasi, kad ūkininkauti ėmėsi ir sūnus Povilas, kuris su žmona jau padovanojo ir anūką. Sūnaus šeima irgi ketina įsikurti greta, Tolkūnuose statosi namus.
Dėkoju Daivai už pozityvų pokalbį ir linkiu, kad laimė neaplenktų šios gražios šeimos.
Labai džiaugiuosi, kad ši moteris moka būti laiminga, dirbdama įprastus namų darbus, kurianti ir nuolat besimokanti kažko naujo. Po pokalbio su Daiva tebesinešioju šviesą ir pozityvumą – to ir ieškojau, norėdama praskaidrinti namuose kaliniais besijaučiančių skaitytojų kasdienybę…

Palikti atsiliepima

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia