Garsaus amerikiečių fiziko įžvalgos

0
6

Prof. Jonas Grigas

Vasario 28 d. mirė, sulaukęs 96 metų, garsus britų kilmės amerikiečių fizikas Frymanas Daisonas (Freeman Dyson). Daisonas buvo nesilaikantis nusistovėjusių pažiūrų plataus akiračio fizikas, atmetęs žmonijos žinių ieškojimo ir laimės pabaigos idėją. Jis skleidė originalias mūsų modernaus amžiaus idėjas. Daisonas padėjo kurti moderniąją dalelių fizikos teoriją „Standartinį modelį“, jis numatė singuliarumą (begalinio tankio materijos visatą prieš Didįjį sprogimą, kurioje negalioja fizikos dėsniai) prieš tai, kai šis terminas buvo visuotinai pripažintas.
Yra keista maža subkultūra moksle. Ją galima pavadinti moksline teologija, kurios nariai svarsto, kaip galėjo išsivystyti protas, koks galėtų būti pasaulis po šimtmečių ar tūkstantmečių, kokia yra gyvenimo prasmė, kokios yra pažinimo ribos, ar kančia yra mūsų egzistavimo būtina dalis, ar galime pasiekti amžinąją laimę?
Frymanas Daisonas buvo šios mokslinės teologijos atstovas. Knygoje „Infinite in All Directions“ (Beribė visomis kryptimis, 1988), Daisonas samprotauja, kodėl yra tiek daug prievartos ir vargo pasaulyje. Atsakymą jis mato „maksimalios įvairovės“ dėsnyje. Šis dėsnis galioja fiziniame ir protiniame lygmenyje. Jis sako, kad gamtos dėsniai ir pradinės sąlygos yra tokie, kad visata būtų kiek galima įdomesnė. Todėl gyvenimas yra galimas, bet nelengvas. Visada, kai gyvenimas tampa niūrus, kažkas sukuria iššūkį. Daugybė reiškinių apsunkina gyvenimą: kometų smūgiai, ledynmečiai, ginklai, epidemijos, branduolinės bombos, kompiuteriai, nuodėmės ir mirtis. Ne visus iššūkius galime įveikti, todėl matome tragedijas. Maksimali įvairovė dažnai veda į maksimalų stresą. Galų gale mes sunkiai išgyvename.
Daisonas manė, kad mes negalime išspręsti visų savo problemų, negalime sukurti rojaus Žemėje, negalime rasti atsakymo į mūsų egzistencijos mįslę. Gyvenimas yra ir bus amžina kova.
Jis kosmosą įsivaizdavo kaip religinių fanatikų rojų, kurie atkakliai tvirtina, kad „mokslas yra maištas prieš Dievo autoritetą“.
Daisonas manė, kad organinis intelektas greit nenuties kelio į dirbtinį intelektą. Minėtoje knygoje jis spėliojo, kad genetikos inžinieriai vieną dieną galėtų išauginti viščiuko dydžio erdvėlaivį, kuris saulės varomais sparnais galėtų skraidyti saulės sistemoje ir už jos ribų, kaip mūsų žvalgas. Tolimesnės civilizacijos galėtų naudoti žvaigždžių energiją, sukaupdamos ją absorbuojančiose energiją sferose, vadinamose Daisono sferomis.
Daisonas numatė, kad intelektas galėtų plisti visatoje, virsdamas vienu dideliu protu. Bet jis tvirtino, kad „nesvarbu, kaip toli mes keliausime į ateitį, visada susidursime su naujais reiškiniais, nauja informacija, naujais tiriamais pasauliais, nuolat besiplečiančiomis gyvybės sritimis, sąmone ir atmintimi“. Pažinimo siekis bus „begalinis visomis kryptimis“.
Žmonės, kurie numato fizikos pabaigą, gali būti teisūs. Fizika gali pasenti, kaip paseno graikų mokslas. Fizikos pabaiga gali būti kažko naujo pradžia.

Daisonas manė, kad globalus atšilimas gali būti naudingas, kad „paranormalūs reiškiniai yra realūs, bet yra už mokslo ribų“. Niekas empiriškai jų neįrodė, jie įvyksta „stiprių emocijų ir streso“ sąlygomis, kurios yra „nesuderinamos su kontroliuojamomis mokslinėmis procedūromis“.
Daisono tolimosios ateities vizija yra niūri. „Maksimalios įvairovės“ dėsnis reiškia, kad net jeigu kosmosas buvo mums sukurtas, mes niekada to nesužinosime ir niekada nesukursime palaimingo rojaus, kuriame būtų išspręstos visos mūsų problemos. Nebus rojaus. Be vargo ir kančios, be išbandymų, be karų gyvenimas būtų nuobodus.
Daugelyje mokslinės fantastikos knygų svarstoma, ko norėtų dirbtinis protas. Atsakymai yra: galios („Terminatorius“), laisvės („Aš Robotas“) ir meilės (Stevenas Spielbergas „Dirbtinis intelektas“).
Bet kas būtų, jei protingos mašinos turėtų trokštamą galią, laisvę ir galėtų mylėtis? Arba kas būtų, jei visos protingos mašinos susilietų į vieną gigantišką protą? Tada laisvė, galia ir meilė, kurios yra socialiniai tikslai, taptų nereikšmingos. Ko šis kosminis kompiuteris norėtų? Ką jis darytų, norėdamas praleisti laiką?
Daisonas atmetė kito amerikiečių fiziko, Nobelio premijos laureato Steveno Weinbergo idėją, kad „kuo daugiau visata atrodo suprantama, tuo labiau ji atrodo betikslė“.
Daisonas manė, kad visata nėra betikslė, kad net amžinai besiplečiančioje visatoje protas virtualiai gali tęstis amžinai ir apsisaugoti nuo šiluminės mirties (kaip seka iš didėjančios entropijos dėsnio) dėl apgalvoto energijos išsilaikymo.
Minėtoje knygoje Daisonas įžvelgė visatoje sklindantį protą, pavirsiantį į milžinišką kosminį protą. „Ką protas darys, kai valdys visatą?“ – retoriškai klausė Daisonas. Ir atsakė, kad atsakymo nėra, nes klausimas yra teologinis, o ne mokslinis. Ir toliau rašo:
„Aš nematau aiškaus skirtumo tarp proto ir Dievo. Dievas yra tai, kuo protas tampa, kai jis atsiduria už mūsų supratimo ribų. Dievą galima laikyti esant arba pasauline dvasia, arba pasaulio dvasių rinkiniu. Mes esame svarbiausia siaura Dievo įlankėlė šioje planetoje dabartiniame jos etape. Mes galime augti kartu su ja, arba būti palikti jos užutekyje“. Jis mėgo sakyti, kad „Dievas yra smulkmenose“.
Daisono apmąstymus įkvėpė britų filosofo Olafo Stapledono knyga „Last and First Men“ (Paskutinis ir pirmas žmogus), kurioje jis samprotavo, kuo protas taps po milijonų ar milijardų metų. Jis teigė, kad kosminis protas norės kurti. Jis taps dailininku, kurio kūriniai bus ištisos visatos.
Bet Daisonas manė, kad kosminis protas yra ne dailininkas, bet mokslininkas, žinių ieškotojas. Daisonas buvo įsitikinęs, kad žinių ieškojimas niekada nesibaigs, kadangi žinios yra begalinės.
Jo optimizmas kilo iš žymaus matematiko ir logiko Kurto Godelio teoremos, kuri sako, kad kiekviena aksiomų sistema kelia klausimus, į kuriuos negalima atsakyti šiomis aksiomomis. Teorema reiškia, kad matematika neturi ribų ir todėl jos plėtojimas gali tęstis amžinai.
„Kadangi mes žinome fizikos ir matematikos dėsnius, galima manyti, kad fizika taip pat neturi ribų“, – rašė Daisonas.
Sunku įsivaizduoti kosminį kompiuterį, vardu Dievas, plušiantį prie matematikos ar fizikos mįslių. Greičiau Jis apsvarstys savo prigimties mįslę. Didysis meta-klausimas yra: ar Jis išspręs šią paslapčių paslaptį, ar Jis amžinai klupinės?
Galima paminėti ir kitus du mokslo teologus. Amerikiečių fizikas Frankas Tipleris knygoje „The Physics of Immortality“ (Nemirtingumo fizika, 1994) rašo, kad kosminis protas galiausiai prikels kiekvieną gyvą padarą, kuris kada nors gyveno laimingame kiber-rojuje. O lenkų mokslo fantastas Stanislavas Lemas knygoje „Solaris“ (1961) rašo, kad superintelektas visada liks nesuvokiamas, kad Dievas, kaip ir žmogaus protas, visada bus už pažinimo ribų.

Palikti atsiliepima

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia