Atsikuriančios generolo Povilo Plechavičiaus karių sąjungos vadas šiaulietis Nerijus Kundrotas su savo organizacijos nariais iš Šiaulių, Kauno, Vilniaus, Marijampolės, Radviliškio lankėsi mūsų rajone, Kaniavos kaime. Jų atvykimo tikslas buvo aplankyti kaimo centre esantį paminklą P. Plechavičiaus vietinės rinktinės kariams, kuri čia 1944 05 07 žuvo kautynėse su lenkų Armija Krajova
Gedimins Jakavonis
Antrojo pasaulinio karo metu susikūrusi vietinė savanorių rinktinė laikė savo užduotimi ginti nuo priešų Lietuvos valstybės piliečius ir atsisakinėjo kautis fašistinės Vokietijos pusėje. Vokiečiai už tai nedovanojo ir Panerių miškelyje buvo sušaudytas kas antras išsirikiuotos, nuginkluotos vietinės rinktinės kovotojas. Mūšio vietoje kalbėjęs Vyčio paramos fondo narys, buvęs Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas pacitavo Trečiojo Reicho vadovo Adolfo Hitlerio žodžius vienam Lietuvoje tuo metu buvusiam vokiečių generolui: „Koks kvailys sugalvojo duoti lietuviams ginklus? Ar nesuprantat, kad jie tuoj pradės šaudyti ir į mus!“.
Pirmasis po atkurtos nepriklausomybės mūsų krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius, daug domėjęsis P. Plechavičiaus vietinės rinktinės veikla, yra pasakojęs, kad Kaniavos kautynės – unikalios, nes čia – bene vienintelė vieta Lietuvoje, kur šie jauni, neapmokinti ir mažai ginkluoti Lietuvos vyrai sugebėjo atsilaikyti ir atremti kelis kartus gausesnes lenkų partizanų pajėgas.
Kartu su vietiniais kaniaviškiais Vilniaus P. Plechavičiaus karių sąjungos ansamblis, vadovaujamas Gintauto Andrišėno, sugiedojo Tautinę giesmę.
Viskas, atrodytų, vyko gerau, jei ne vieno iš Radviliškio atvykusio karių sąjungos nario klausimas. Jis pasiteiravo, kodėl šis, prieš keliolika metų pastatytas paminklas, prie kurio minėjimo dalyviai dėjo gėles, vainikus, degė žvakutes toks apleistas ir neprižiūrimas.
- Kai prieš tai seniūnijai vadovavo Janina Pavilionienė, čia visada buvo tvarka, – liūdnai pratarė vienas vietinis kaniaviškis.
Iš apmaudo teko dar kartą prisikąsti lūpą. Prieš keletą dienų su karo istoriku, profesoriumi Valdu Rakučiu vykome apžiūrėti Bonos pilimi vadinamo Dubičių piliakalnio. Vieta, kurioje, anot metraščių, buvo Vytauto Didžiojo medžioklės dvaras, yra šalia tilto per Ūlą, kur prasideda baidarių maršrutas šia upe.
Buvo karšta vasaros diena ir lengvai apsirengę turėjome grįžti neaplankę šios legendinės, valdžios neprižiūrimos ir žmogaus dydžio dilgėlėmis apžėlusios vietos.
Dabartinės savivaldybės vadovai viešoje erdvėje dažnai mėgsta pakalbėti apie būtinybę gerinti rajono kelių būklę. Šalia viso kito paminima, kad geresni keliai padidintų kelionių mėgėjų, turistų srautus. Tik kelionių mėgėjai šalia gamtos dar nori aplankyti objektus, susijusius su mūsų krašto istorija. O čia jau prasideda problemos.
Prieš keletą metų Varėnoje buvo paskelbtas konkursas čia kunigavusio monsinjoro Kazimiero Vasiliausko paminklui sukurti. Rajono centrinėje bibliotekoje buvo eksponuojami konkurso dalyvių sukurti projektai. Paminklo, kuriam vieta buvo paruošta prieš mūsų miesto centre esančią Šv. Archangelo Mykolo bažnyčią, konkursą tada laimėjo mūsų kraštietis, zervyniškis Kęstutis Svirnelis. Buvo atidaryta šiam reikalui skirta sąskaita, į kurią pradėjo plaukti piniginės lėšos. Girdėjau ne iš vieno, tada dar litais, K. Vasiliausko atminimui aukotojo klausimą, kur dingo visa ši idėja? Kaltint senąją gerą darbą sumaniusią valdžią – nėra kaip, nes šešti metai vadovauja meras Algis Kašėta, turintis istoriko diplomą.
Vis galvoju, ar neatsitiks taip, kaip Vilniaus mieste, kur buvęs mūsų dabartinio mero partijos vadas Remigijus Šimašius Lukiškių aikštėje vietoje tautos simbolio Vyčio supylė pliažą. Jo pavyzdžiu tuoj pasekė liberali Utenos valdžia. Bet kokiu atveju, mano manymu, jei savivaldybės tarybos darbotvarkėje atsirastų klausimas šalia Varėnos bažnyčios supilti pliažą, liberalūs tarybos nariai turėtų ką veikti. Tokiu atveju į čia besiilsintį administracijos direktorių, kuris nuogybes demonstruoja socialiniuose tinkluose, būtų galima žiūrėti originale…
