Mokslinė ekspedicija Musteikoje

0
58
Ekspedicijos vadovas prof. Vykintas Vaitkevičius su vienu iš seniausių musteikiškių (beje, atėjusiu į žentus iš Ašašninkų) Antanu Zaliausku.

Liepos pabaigoje Musteikoje vyko mokslinė ekspedicija, kurios metu įvairių sričių mokslininkai – filologai, etnologai, medikai – bendravo su senaisiais kaimo žmonėmis ir fiksavo jų žinias apie liaudies mediciną, įrašinėjo dainas ir prisiminimus

Dalijosi dvasiniais turtais
Musteikoje vyko etnografinė-istorinė ekspedicija (vadovas prof. Vykintas Vaitkevičius) – išskirtinis įvykis kaimo gyvenime. Eskpedicijos dalyviai mokslininkai per baigiamąjį aptarimą sakė, kad jiems tai irgi neeilinė patirtis, nes jų praktikoje pirmąkart ekspedicija inicijuojama kaimo bendruomenės.
Vyresnės kartos kaimo gyventojai dalinosi su mokslininkais savo vaikystės prisiminimais, gyvenimo istorijomis, liaudies medicinos ir kitomis žiniomis, dainavo dainas, rodė nuotraukas – visa tai vertinga ne tik mokslui, bet ir čia gyvenantiems jaunesniems, norintiems tęsti tradicijas, suprasti senųjų musteikiškių pasaulėjautą, kaimo istorijos ypatumus, juolab kad kuo toliau, tuo daugiau kaimo gyventojų jau nebeturi čia šaknų, yra atvykę iš kitur, pavilioti gražios gamtos ir seno kaimo romantikos.

Etninė medicina Musteikoje
Kaip informuoja Kabelių parapijos muziejus, dr. Daiva Vaitkevičienė, Musteikoje tyrusi etninės medicinos sritį, teigė, kad ši sritis Lietuvoje yra labai labai užleista – nėra nė vieno profesionalaus etninės medicinos tyrinėtojo.
Pasak dr. D. Vaitkevičienės, etninės medicinos likę tik fragmentai. Musteikoje daugiausia surinkta žinių apie rožės simptomatiką ir gydymą. Tyrėjos atkreipė dėmesį į tai, kad labai daug žmonių yra sirgę rože, o ji gydoma užkalbėjimais. Jie taikomi ten, kur nėra veiksmingų šiuolaikinių medicinos priemonių. Medikai pripažįsta rožę kaip odos susirgimą. Etninėje medicinoje tai – ne odos, bet viso kūno susirgimas, kuris reiškiasi stadijomis: raudoniu, karščiavimu, negyjančiomis žaizdomis ir liga, pereinančia į vidinius organus, į kaulus.
Mokslininkės stengėsi sužinoti, kas ta rože Musteikoje sirgo, kur buvo kreipiamasi, kaip buvo gydoma ir kaip tas žmogus supranta pačią ligą. Baisiausias atvejis, pasak D. Vaitkevičienės, kurį teko užfiksuoti – pasakojimas apie vienos moters ligos formą, kai ant rankų nebuvo odos ir raumenų – tik vieni kaulai. Devynis mėnesius ligonė nerado jokios pagalbos, vėliau Musteikoje ji nuėjo pas užkalbėtoją, kuris kalbėjo 9 dienas ir moteris visiškai pasveiko.
Keliama hipotezė, kad rožė yra psichosomatinis susirgimas, kai žmogus patiria labai didelį stresą. Žmonės aiškina, kad rožė kyla iš nervų, iš išgąsčio, sukrėtimo ir kad rožės gydymas yra būdas atsikratyti psichinių sutrikimų. Tai tam tikra išgyvenimo strategija. Daroma prielaida, kad moterys Musteikoje gyveno labai sunkų gyvenimą: vyras reikalauja iš moters daugiau, nei ji gali duoti. Šeimose paprastai daug smurto. Moterys kalba apie kasdienybę kaip apie baimę. Pasak Elonos Lovčikienės, ta liga tampa kultūriškai priimtina ir, kaip rodo pirmosios Musteikos skyrybos 1969 m., moteris po vaikelio gimimo, kai jam buvo 5 mėn., susirgo rože. Jos rankos buvo tokios žaizdotos, kad ji negalėjo vaikelio prižiūrėti. Ta liga tapo nepagydoma ir tai tapo pretekstu išeiti pas mamą ir užauginti sveiką vaiką.
Kita liga, kuri Musteikoje žinoma – vadinamasis kaltūnas. Iš tiesų kaltūnas – tai galvos skausmo gydymo priemonė, tam tikra terapija. Jei žmogui skauda galvą ir jis neturi kur dėtis, tada tas žmogus eina pas užkalbėtoją, kuris užleidžia kaltūną tam tikra technika ir užkalbėjimu. Žmogus nebegali ir neturi jo šukuoti, nes skausmas iš vidaus pereina į kaltūną. Jis nešiojamas pusę metų arba trejus metus, paskui užkalbėtojo nukerpamas arba pats nuauga. Musteikoje XX a. 7 dešimtmetyje dar buvo nešiojami kaltūnai.

Palikti atsiliepima

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia