Kaip tik dėl šios Oskaro Koršunovo konstatuotos priežasties galime kalbėti apie Varėnos Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų XI festivalį, kuris įvyko 2020 m. rugsėjo 30 – spalio 24 dienomis. Tas noras tikrai didelis, nes tokių draudimų sąlygomis atrodė kone stebuklas, kad neliko jokio pėdsako COVID-19 viruso plitimo istorijoje – nefiksuotas nė vienas teigiamas testas nei organizatoriams, nei žiūrovams, nei nominacijų komisijai, nors, be abejo, rizikos buvo: ,,Trylika ,,pilnametražių“ ir trys vaikams skirti spektakliai eilinį kartą užpildė spalio mėnesio kultūrinę nišą bei įrodė šio renginio reikalingumą Varėnos žiūrovams. Festivalis prasidėjo Vilniaus miesto teatro spektakliu Miražas (rež. Paulius Markevičius). Jaunieji aktoriai, buvę Eimunto Nekrošiaus mokiniai, sugebėjo parodyti aukštą meninį lygį, kuris savo ruožtu suponavo keliamus reikalavimus festivalio dalyviams“, − primena festivalio nominacijų komisijos pirmininkas režisierius Algimantas Pociūnas.
Norą vaidinti liudija teatralų ieškojimai, kaip prabilti į žiūrovą, siekiant, kad aktorius būtų išgirstas. Ir nuolat surandama vis naujų išraiškos formų. XI festivalio išvakarėse šiek tiek su humoru nuskambėjo frazė, kad daugiau nei 200 festivalio spektaklių panoramoje visko teko regėti, betrūksta aktoriui tik atsistoti ant galvos… Kone aiškiaregystė: tokią sceną kaip tik ir teko pamatyti – aktorė tokioje pozoje sako visai netrumpą monologą… Ar būtina stovėti ant galvos, siekiant, kad išgirstų žiūrovas ir patikėtų sakomu žodžiu? Taigi klausimas ne metaforiškas. Kas atsitiko? Ar tokia stipri žodžio devalvacija? Kaip tada pasiekti žiūrovo emocijas ir skatinti mąstymą?
Įdomu išklausyti aktorių nuomonę šiuo klausimu. Rolandas Kazlas: ,,Aš už grynąjį, tikrąjį teatrą. Klasikinį: aktorius, erdvė, balsas. Žmogus eina pažiūrėti į žmogų. Žmogų, sukuriantį iš savęs stebuklą – čia pat, iš savęs. Balsas, jausmai, pauzės – nieko nėra įdomiau.“ (Noriu įminti gyvenimo paslaptį, NAUJOJI ROMUVA) Panašią nuomonę išsako ir Remigijus Vilkaitis: ,,Ir pats esu pastebėjęs: jei kalbi apie tai, ką išties gerai žinai, jei tau tikrai rūpi tai ir dar sugebi aiškiai artikuliuoti, tuomet daugiau nieko ir nereikia, žmonės klausosi ir tiki.“ (,,Aktorius Remigijus Vilkaitis: ,,Laimi tie, kurie improvizuoja“, Gediminas Kajėnas, žurnalas Kelionė)
XI festivalis tikrai turtingas įvairių pastatymų ir meninės raiškos atžvilgiu, ir motyvų, idėjų pasirinkimu. Renginio plėtra liudija dvi kryptis: gilyn į istoriją – atpažinti užkoduotą kultūrinę atmintį ir žvilgsnis į futuristinę perspektyvą. Perskaityti, atpažinti, suvokti ir priimti publika geba tiek, kiek turi gyvenimiškos ir kultūrinės patirties. Kas stipriausiai paveikė publiką?
Pagal balsavimo rezultatus, varėniškiams teatro lankytojams priimtiniausias pasirodė pastatymas Johno Logano Raudona (rež. Valentinas Masalskis, dailininkas Mykolas Sauka) – tapo festivalio nominacijos ,,Žiūrovų spektaklis“ laureatu.
Rodos, nieko ypatinga jame nėra – neįmantrus dramos pateikimas žiūrovui: spektaklio meninės raiškos pagrindas – k a l b ė j i m a s, tiksliau − veikėjų dailininko Marko Rothko ir jo padėjėjo Keno dialogas; minimali, bet funkcionali scenografija – dominuoja dvi spalvos, kaip ir Rothko vienos ar dviejų spalvų paveikslai.
,,Raudona − kamerinis spektaklis, gvildenantis meno vertinimo kriterijus, ryšius tarp kartų, menininko senėjimo problemą; jis „užkabino“ ir dar ilgai po spektaklio teko diskutuoti šiais klausimais. Nustebino ir sužavėjo aktorių duetas: Valentinas Masalskis ir Donatas Želvys. Tai aukštas „aktorinis pilotažas“, − sako Algimantas Pociūnas.
Aktoriai spektaklio veiksme pasikeičia emocinėmis pozicijomis: pradžioje aktyvus, tvirtas Masalskis, Želvys nebylus – kalba tik akys, ir žvilgsnis toks išraiškingas − tartum studijuoja aplinką, pašnekovo charakterį, vargu ar toje situacijoje balsu pasakytų daugiau. Pabaigoje pergalingai nuskamba Želvio replikos.
Raudona – spektaklis be ,,išradinėjimų“, tačiau taip stipriai veikia žodis, ieškant atsakymų, kad žiūrovas nepasigenda dažnai šiandieniame teatre siūlomų naujovių. Valentino Masalskio nuomone, pjesė Raudona elitinė. Turbūt išvada, ką nusiteikęs stebėti žiūrovas, nebūtina.
Valentinas Masalskis – festivalio nominacijos ,,Geriausias pagrindinio vaidmens aktorius“ laureatas.
Juozo Miltinio dramos teatro spektaklis Ivano Vyrypajevo Irano konferencija (rež. Aleksandras Špilevojus). Nors vėlgi tik žodis ir intonacija, tačiau užvaldo emocijų ir informacijos srautas, iš kurio negalì ištrūkti, pasipriešinti poveikiui. Minčių voratinklis apraizgo, globalinės problemos išjudina, regis, jau atsarginėmis tapusias emocijas. Žiūrovas taip glaudžiai įteatrintas, jog pasijunta toks neatskiriamas Irano konferencijos dalyvis, tartum tai būtų reali diskusija; nepajunti veiksmo trukmės – kone trijų valandų… Juolab kad ir pertraukos metu pasitinka realių konferencijų praktika – kavos ir arbatos stalas bendravimui pratęsti. ,,Nepaisant trukmės ir statiškumo, spektaklis rimtai sujaudino žiūrovus. Spektaklio sceninė švara, brandūs aktoriniai darbai, garsinis muzikinis apipavidalinimas, nebanalūs, įvairialypiai visiems aktualūs klausimai privertė žiūrovus suklusti ir susimąstyti apie savo vietą dabartinėje socialioje erdvėje. Pagarba teatrui, įveikusiam tokią sudėtingą ir labai reikalingą pjesę“, – spektaklio poveikį pripažįsta ir Algimantas Pociūnas.
Dėl santykio su kūriniu, kuris pasirenkamas interpretacijai, išskirtinas Meno forto pagal Antono Čechovo pjesę Ivanovas spektaklis 1+1=1 (… ir vis tiek lieka vienas…) Jauna aktorė Ieva Kaniušaitė ne tik vaidmens atlikėja, bet pati ir režisierė. Pjesė ne ,,pataisoma“, kaip dabar dažnai imasi tokios ,,revizijos“ režisieriai – ,,šiuolaikina“ genialių autorių palikimą, jauna menininkė pasirenka vieną aspektą ir išreiškia autentišką savo požiūrį į pjesės veiksmą, kūrinio idėją. Reikia pripažinti, kad toks sprendimas yra pagrįstas, − Ievos Kaniušaitės gebėjimų diapazonas platus: kalba, kūno plastika, dainavimas, režisūriniai sprendimai. Subtili spektaklio komponentų darna: nėra buities ir kasdienybės įprasto rekvizito, sudėtingos, įmantrios sceninės erdvės – tik minimali Mariaus Nekrošiaus scenografija liudija neturinčius ateities veikėjų santykius. Etiška, estetiška, artistiška – šie trys atraminiai aspektai lemia spektaklio vertę. Ieva Kaniušaitė tapo festivalio nominacijos ,,Geriausia jaunoji aktorė“ laureate.
Ypatingai džiugu, kad varėniškiai šiame festivalyje turėjo galimybę stebėti pagarbos nusipelniusių kūrėjų darbus – nacionalinės dramaturgijos pavyzdžius, kuriuose lietuvių tautos istorijos atspindžiai. Kai kuriems žiūrovams − Lietuvos istorijos pakartojimas, kitiems – pirmą sykį išgirstos žinios apie tautiečius, patyrusius istorijos kataklizmų sukeltas netektis.
Atviro rato spektaklis Juoda – Balta (rež. Aidas Giniotis) apie vienos kartos – pačių Atviro rato aktorių − patirtį sovietiniais laikais ir istorinio lūžio metais. Ypač stipri pabaiga – jaudinanti, graudinanti, įtvirtinanti suvokimą, ką turi, gali turėti tauta, tinkamai įvertinusi nueitą kelią, asmenybių indėlis, jų vieta visuomenės hierarchijoje.
Informatyvi, intelektuali, spalvinga pjesė (ir dokumentika, ir dramos bei komiškojo žanro elementai) Gyčio Padegimo sukurtos trilogijos paskutinė dalis – Pirmeiviai, dabartinis požiūris į Lietuvos teatro ištakas.
Tai svarus indėlis į tautinės kultūros istoriją. Spektaklis sukurtas Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Režisierius ir pjesės autorius sceniniais vaizdais pasakoja, kaip atrodė lietuvių teatras prieš šimtą metų: pastatymas skirtas Lietuvos profesionalaus teatro jubiliejui (2020 m.). Kilnus bandymas – atkurti pirmųjų aktorių lietuvių paveikslus, remiantis jų biografijų faktais, nuotraukomis, teatro užkulisių atmosferą, režisūrinius ieškojimus ir praradimus. Režisierius Gytis Padegimas apdovanotas specialiu festivalio nominacijų komisijos prizu ,,už išsamią Lietuvos profesionalaus teatro pradžios istoriją Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklyje Pirmeiviai“.
Varėniškiams parodytas Klaipėdos jaunimo teatro pastatymas su įspūdinga scenografija − Kristinos Steiblytės drama Jūrinės šviesos (rež. Jonas Tertelis), kurios pagrindas – skirtingų kartų ir socialinių sluoksnių klaipėdiečių patirti dramatiški ir tragiški praeities momentai, akcentuojama pamatinė būties vertybė – bendruomenė, kuri dažnai ir išlikimo sąlyga. Nominacijos ,,Geriausia festivalio dramaturgija“ laureatė – Kristina Steiblytė.
Teatro trauką liudija jau istorija tapęs Varėnos Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalio dešimtmetis. Remigijus Vilkaitis, kalbėdamas apie teatrinį judėjimą, pabrėžė, jog ir ,,Varėnoje kryžiuojasi tam tikros srovės. Tai įrodymas, kad ir periferija gali tapti impulsu, centru, čia gali vykti svarbūs dalykai.“ Tokia palanki Varėnos miestelio situacija pažymėta festivalyje ir trimis specialiais renginiais.
Organizatorių dėka XI festivalis prasidėjo iškilmingu švente − paminklinės lentos, skirtos režisierei, dėstytojai Daliai Tamulevičiūtei, atidengimo ceremonija prie namelio, kuriame kiti dabar gyvena… Dalios vardas parėjo į jos gimtinę. Reti tokie sugrįžimai, nes jie užtarnaujami reikšmingais, kilniais darbais savo kraštui.
Kitas renginys – albumo Asmenybės šviesoje sutiktuvės.
Leidinyje – Dalios Tamulevičiūtės gyvenimo ir veiklos epizodai, aktorių, Dalios mokinių, prisiminimai apie režisierę ir Mokytoją, festivalio dešimtmečio istorijos įtaigiausi momentai, trumpa informacija apie ryškiausias festivalio figūras – režisierius, aktorius, scenografus, kompozitorius, technikos ir technologijų specialistus, kurie paliko stipriausią poveikį ir nuo kurių priklausė ne tik atskiro pastatymo, bet ir festivalio sėkmė. Varėnos meras Algis Kašėta padėkojo respublikos teatro bendruomenei, kad varėniškius priėmė į teatro šeimą: ,,Mes jaučiamės kaip tos šeimos dalis“.
Dešimties metų įdirbis gražus, prasmingas ir vaisingas, todėl stengiamasi neapleisti kultūrinio lauko: XI festivalį Kultūros centras pasitiko su fotografijų paroda iš ciklo Dalios Tamulevičiūtės mokiniai. Eimuntas Nekrošius. Publikai ją parengė ir komentavo aktorius Remigijus Vilkaitis. Žiūrovų laukia vaizdinė ir žodinė informacija apie kitą Dalios Tamulevičiūtės mokinį – Arūną Storpirštį.
,,Nepaminėti kiti teatrai, atvežę savo nebūtinai geriausius spektaklius, tačiau suvaidinę su nuoširdžiu atsidavimu, − apgailestauja ir festivalio nominacijų komisijos pirmininkas Algimantas Pociūnas. – Tikiu, kad tolesnis festivalis taip pat bus pilnas pastatymų, vertų geriausių teatrų scenų.“
Teigiama, kad estetinis pabėgimas nuo tikrovės yra saviapgavystė, tačiau ji labai reikalinga, kad žmogus neapleistų savo sielos sodo. Vertinant bendruomenės būties kontekste, festivalyje žiūrovų netrūko.
Taip norisi pabaigti Just. Marcinkevičiaus dvieiliu apie nuoširdžiai ištarto žodžio vertę: ,,Tai nuo tavęs čia taip šviesu, / Nuo žodžio šitaip pasakyto <…>“ (Didumas to, kas mumyse)
Joana Grigaitienė
Aktorius Henrikas Savickis albumo Asmenybės šviesoje sutiktuvėse. Rūtos Averkienės nuotr. 
Aktorius Remigijus Vilkaitis