Keistas Dievas

1
19

Gintaras Stankaitis

Ankstesniame rašinyje („Keistos Velykos“, „Giružis“ Nr.12, 2021 04 02) ) išsakiau savo mintis apie Kristų, nes tai buvo labai aktualu artėjant šv. Velykoms. Šį kartą noriu pasidalinti mintimis apie Dievą, mūsų požiūrį į Jį krikščionybės ir pagoniškos Lietuvos laikais.
Pagal Bibliją Dievas yra begalinis, kitaip sakant, nuo pradžios iki pabaigos, visur ir visada. Ar Dievas yra? Šis klausimas kamavo visus pasaulio išminčius, visi ieškojo atsakymo ir visi daugiausia taip ir liko prie apmąstymų, neturėdami konkretaus atsakymo. Mūsų mokslas atsako į beveik visus Visatos klausimus, bet tik beveik. Kelios pasaulio mįslės, paminėsiu tris pagrindines, neduoda ramybės ne tik man, bet ir mokslo elitui. Visi žinome, kad gyvybės eliksyras Žemėje yra vanduo. Visos medžiagos, šaldamos ir įgaudamos kietą būseną, traukiasi. Vienintelis ledas elgiasi atvirkščiai. Jei vyktų įprastai, nebūtų Žemėje gyvybės arba ji būtų tokios primityvios formos, kad mes negalime net įsivaizduot. Ir koks protas tą vandenį taip pakoregavo, niekas atsakyti negali.
Labai keistai elgiasi mūsų palydovas Mėnulis. Jis sukdamasis apie Žemę tūkstančius metų, niekada neparodo vienos savo pusės ir tai yra ne keista, o tiesiog nepaaiškinama. Tai suprasti kaip kosmoso chaosą mes negalime ir turime galvoti kaip kažkieno griežtai nustatytą tvarką, kuri pagimdo dar dešimtis klausimų.
Mūsų smegenų galimybės yra milžiniškos, mes jas išnaudojame tik 3-5 proc.; tik kai vairuojame ir kartu kalbame – iki 15 proc. Tai iškart prieštarauja Darvino teorijai. O jei kalbėtume apie sielą, jos buvimą mumyse, tai čia mokslas dar išvis bejėgis kažką paaiškinti. Tad kol kas Dievo teorija susirenka visus pliusus ir daugiau mes to klausimo nekelsime. Dievas yra, bet teigti, pagal Bibliją, kad Dievas viską sutvėrė per šešias dienas, būtų naivu ir kvaila. Anam straipsnyje paminėjau pirmapradį Dievą „Chroną“ (laikas), kuris sukūrė visa tai ir mums reikia įsivaizduoti tai kaip verdančią košę, kur protinga ranka vis įberia vienokių ar kitokių prieskonių, kada reikia, pamaišo, kada reikia, padidina ar sumažina liepsną. O mums, žmonėms, priskirčiau kirvio vaidmenį, šiuo metu tam puode bereikalingai užimantiems vietą, todėl kyla klausimas, kada būsime išmesti…
Jei yra Dievas, tai iškart atsiranda tikėjimas ir religija, atrodytų, kad tai yra tas pats, bet tarp šių sąvokų yra milžiniškas skirtumas visomis prasmėmis. Tikėjimas – tai tam tikros genties ar tautos per amžių amžius gamtos ir visuomenės dėsnių stebėjimų nustatyta tvarka darniai ir tvariai tai visuomenei gyvuoti. Tai visas rinkinys tradicijų (gimimas, vedybos, laidojimas, šventės, pasaulėžiūra ir kt.), kurį žodžiu ir raštu vienas kitam perduodavo išminčiai. Tame tarpe – ir pasaulio sukūrimą bei Dievo ar Dievų supratimą. Tad kaip tauta, taip ir tradicijos.
Religija – tai politinė, ekonominė sistema, sukurta žmogaus ar žmonių grupės kitiems žmonėms valdyti, prisidengiant Dievu. Tad mūsų žinomos religijos (judaizmas, krikščionybė, islamas) yra levitų (Mozės brolio palikuonių) projektas. Biblijoje yra parašyta, kad Mozė, išvedęs iš Egipto žydų tautą, 42 metus vedžiojo po Sinajaus dykumą, kuri yra mažesnė už Lietuvą. Koks tikslas? Mozė vedžiodamas tautą po dykumą, sekė pamokslus ir vykdė griežtą atranką, pratindamas juos prie sistemos griežtų taisyklių. Jam tai vykdyti buvo nesunku, nes maistas ir vanduo buvo jo rankose. Visi nepaklūstantys sistemai būdavo nužudomi, o tos pradinės sistemos dokumentas buvo Tora. Tad jeigu galvojate, kad žydas yra tautybė, Jūs didžiai klystate. Kiekvienas priėmęs judaizmą trečioje kartoje, gali pilnai vadinti save žydu. Tora yra pradinis šventas įstatymas tiek krikščionybei, tiek islamui, bet Koranas nėra šventas krikščionims, o Biblija nėra šventa musulmonams. Visi šie įstatymai yra kaip nuo Dievo, tad jų keisti arba jiems prieštarauti nevalia.
Truputį pasvajokime: galbūt kiekvienas namuose turite A. Šapokos „Lietuvos istoriją“, tad atverskime knygą ir pirmame tuščiame lape didelėmis raidėmis užrašykime: „BIBLIJA – DIEVAS“, žemiau parašome pirmąjį Dievo įsakymą – 1. „Neturėk kitų dievų, tik mane vieną“. Ir dar vieną lietuviui suprantamą – 2. „Būk doras“ .
O dabar verčiame paskutinį puslapį ir užrašome – „Tas, kuris prieštaraus Dievo žodžiui, turi būti nužudytas“. Tada pasigalandame kirvius, kalavijus aštrius ir – į Vakarus, į Gedimino stulpų žygį, vykdydami šventą reikalą, nešdami Dievą paklydusioms tautoms. Na, ir kas, kad jie nesupranta mūsų kalbos ir mūsų tautos aprašyta praeitis jiems gūdus miškas. Tie, kurie priešinasi, nužudysime, tie, kurie svarsto, pasodinsime ant kuolo. Pasėdės – apsispręs. Visą ereziją, prieštaraujančią mūsų Biblijai, sudeginti. Na, ir kas, kad liks pusė Europos gyventojų, bet jie turės tikrą Dievą.
Bet mes šito negalėtume padaryti nei dabar ir tuo labiau prieš tūkstantį metų, nes ta senoji pasaulėžiūra ir mokymai buvo daug žmogiškesni. Jei ir buvo vykdomas smurtas, tai tik gynybos atveju. Netgi priešai, papuolę į nelaisvę, valgydavo už vieno stalo, o po kelių metų, išsirinkę kaimo gražuolę, galėjo vesti ir gyventi šalia. Pirmieji vienuoliai, atklydę į Prūsiją, rašė popiežiui : „Jie yra humaniškiausia tauta Europoje, tik gaila, kad nepripažįsta mūsų Dievo“. Senuose žemėlapiuose baltų gyvenama teritorija vadinosi „Sarmatija“. Žodį „sarmata“ atsimena kiekvienas lietuvis, o žmogus „besarmatis“ buvo vadinamas žmogus, kuris neturėjo supratimo, kaip dorai elgtis. Nuo vaikystės „sarmatino“ visi – tėvai, dėdės, tetos, kaimynai. O jei ir šmikšteldavo beržine rykšte, tai tik užfiksuodavo, kad ilgiau prisimintum. Taip užaugdavo žmogus, kuris sieloje nešdavosi visą doros kodeksą, ir tai buvo jo gyvenimo Biblija, o jei netyčia paklysdavo, buvo griežtesnė „sarmatinimo“ priemonė. Marcinkonyse yra giminė, kurią pravardžiuoja „pilvais“ („pilvo“ Petras, „pilvo“ Vitas). Senais laikais, turbūt prieš 100 metų, 3 jauni broliai sugalvojo versliuką. Jie iš tvartų, ganyklų vogė veršiukus, avis, miške pjovė, o mėsą pardavinėjo žydams. Kaimynai, suradę jų skerdyklą, iškasė sušutusius vidurius, jais apkabinėjo visus 3 brolius ir vedžiojo po kaimą. Kas keisčiausia, jų niekas nemušė ir jokiai policijai neskundė, ir jokiam kalėjime jie niekada nesėdėjo, bet po to niekada jokio svetimo gyvulio nepalietė.
Vienas Druskininkų šviesuolis, besidomintis senosiomis mūsų tautos tradicijomis, man papasakojo tokią istoriją. Tada dirbo jis nedidelio miestelio mokykloje mokytoju, kurioje buvo daug ilgai neištekančių mokytojų. Tad per Užgavėnių šventę jas visas pakinkė vilkti aplink stadioną rąstą. Vaikai į jas mėtė sniegą ir tai buvo pilna juoko šventė, tikrai be užgauliojimų ir patyčių. Per metus trys senmergės ištekėjo.
Su „sarmata“ žmogus negimsta, ją reikia išugdyti nuo mažens ir, kaip matote, ji puikiai veikia suaugusiems.
Krikščionybėje yra protu nesuvokiamų sąvokų ir draudimų. Pagal Bibliją, Dievas sukūręs Adomą ir Ievą pasakė: „Eikite ir dauginkitės“. Šis pasakymas puikiai suprantamas, bet šv. Povilas paprieštarauja, teigdamas, kad „jeigu galite nesiženyti, tai nesiženykite“, nes bet kokia kūniška meilė yra nuodėmė ir kūdikis gimsta su nuodėme, kadangi pradėtas nuodėmingai ir tik jį atnešus į bažnyčią ir pakrikštijus, jam panaikinama nuodėmė, bet užtai jis tampa Dievo vergas. Žmogus, pragyvenęs dorai visą gyvenimą, užauginęs ir išauklėjęs vaikus, ir jo visa šeima yra pavyzdys visam kaimui, o nuėjęs į bažnyčią, kala sau į krūtinę kumščiu ir sako, kad jis yra kaltas ir dar verčiamas puotauti kartu su kunigu valgydamas Dievą.
Pagal Romos teisę, gyventojai buvo skirstomi į tris klases ir kad būtų galima atskirti, kuriai klasei tu priklausai, pavardė ir vardas buvo rašomi skirtingai. Aukščiausia klasė buvo patricijai (privilegijuotieji). Jų vardo ir pavardės pirmoji raidė didžioji, kitos mažosios (Jonas Jonaitis). Vidurinioji klasė buvo plebėjai (laisvieji miestiečiai). Pirmoji vardo raidė didžioji, kitos mažosios, o pavardės visos didžiosios (Jonas JONAITIS). O žemiausios klasės – vergų vardas ir pavardė rašoma tik didžiosiomis raidėmis (JONAS JONAITIS). Galite palyginti dabartinį savo pasą su tarybiniu gimimo liudijimu, o jei paklius galimybė – ir su šveicaro, prancūzo arba italo pasu. Sveiki, atvykę į krikščioniškąją Romos imperiją!
Krikščionybė iš mūsų tikėjimo daug ką paėmė ir daug ką išniekino. Apie mūsų Dievus ir Dievybes galima parašyti daug knygų, tad šventoji trejybė krikščionybėje atsirado ne atsitiktinai, nes pas mus buvo aukščiausiasis Dievas Pasaulio Kūrėjas, Dievaitis – Perkūnas ir požemių bei mirusiųjų Dievas – Vėlinas (vėlių ir dvasių Dievas). Štai Jums ir šventoji trejybė. Nuo pavasario iki rudens lietuviai šventė devynias šventes Perkūno garbei. Štai Jums devynios savaitės po šv. Velykų, o dar keisčiausia, kad visi pasaulyje buvę pranašai gimę gruodžio mėn. 25 d., po žiemos saulėgrįžos. Lietuviams ožys buvo šventas gyvūnas, o krikščionybė jį vaizduoja kaip velnią. Lietuviai turėjo 13 mėnesių, net buvo Zodiako ženklas Gyvatnešis. Krikščionims tai – velnio tuzinas, o pats keisčiausias dalykas yra su Judu, kuris išdavė Kristų. Visuose paveiksluose jis vaizduojamas tamsiu, lyg juodaodžio veidu, nes tik latviai supranta, kad „juods“ yra „juodas“.
Nei judaizmas, nei krikščionybė ar islamas savo raštuose niekur nekalba apie žmogaus santykį su gamta. Dievo namais vadina įvairius žmogaus sukurtus statinius, lyg tai būtų patys didesni architektai ar menininkai už patį Dievą. Priešingai elgėsi mūsų protėviai. Jie tikėjo, kad visa žemė yra Dievo namai ir nedideles, gražiausias pieveles ar kalveles, ąžuolų giraites saugojo neliečiamas, o pirmieji gamtosauginiai įstatymai Europoje buvo surašyti Lietuvos statute, nes tai, kas gimsta ir gimta, ir yra gamta.
O dabar susimąstykite, kur yra Dievas? Ar toje vitražais išpuoštoje bažnyčioje? Ar berniuko pirmam sukaltam inkilėlyje? Nors jis kreivas ir šleivas, bet padarytas iš širdies, kad jame atsirastų gyvybė, o įėję į bažnyčią, Jūs matote kančią ir mirtį. Ir jeigu Jūs dar nesupratote, nusiimkite rožinius akinius ir šią pastraipą skaitykite iš naujo…

1 KOMENTARAS

Palikti atsiliepima

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia