Išėjusiųjų malda. Prisiminkit mus abu…

0
158
Vytautas Janulis

Gediminas Jakavonis

Mėgstu žiūrėti senas nuotraukas. Ir nesvarbu, ar jos šimto, ar kelių dešimčių metų senumo. Kai pirmą kartą pamačiau man nieko nesakančią Vytauto Janulio fotografijų ciklą „Poros“, pats nesupratau, kodėl tiek daug laiko praleidau žiūrėdamas šias nuotraukas. Kelių dešimtmečių senumo fotografijos dvelkė kažkokia nesuprantama vidine dvasia, kuri neleido į jose įamžintus žmones žiūrėti paskubomis. Buvau matęs ne vieno sovietmečio laikus fiksavusio Lietuvos fotomenininko nuotraukų seriją, kurią įprasta vadinti šio žanro „aukso amžiumi“, žmonių, kurie turėjo žinomas pavardes, turintys tarptautinį pripažinimą.
Nepasakyčiau, kad kalbėtis su Vytautu sekėsi – nuo pat pradžių į bet kurį klausimą daugiausia gaudavau atsakymus „taip“, „ne“ arba su jam būdinga lengva šypsenėle ištartus „nežinau“ ir „gal būt“.
Tačiau šis žmogus iš karto pasikeitė, kada pradėjau klausinėti apie jo nuotraukų herojus.
Kiekvieną kartą girdėdamas žodžius „Prarasta karta“, suabejodavau jų turinio prasme. Juk čia minimi žmonės buvo tie kurie, mūsų Atgimimo laikotarpiu kėlė Tautą, atnešusią mūsų valstybei Nepriklausomybę. Nelaikau savęs dideliu filosofijos žinovu, galinčiu paaiškinti mūsų tautos fonemeną – sugebėti išlikti savimi per visus marus, karus, okupacijas, bet V. Janulio fotografijų ciklas privertė mane apie tai susimąstyti.
Pats šių nuotraukų autorius – įdomi, stipri ir neeilinė asmenybė. Baigęs Anykščių rajono Troškūnų vidurinę mokyklą, įstojo ir baigė Vilniaus universitetą, kur Ekonomikos fakultete mokėsi su filosofu Arvydu Juozaičiu, tapo artimais draugais. Buvęs Lietuvos lengvosios atletikos, vėliau – sunkiosios atletikos rinktinės narys, TSRS sporto meistras po studijų Alma Mater tapo žinomo fotomenininko Vyto Luckaus mokiniu.
Pamažu fotografija, kuri nuo jaunystės laikų buvo Vytauto hobis, vienu metu tapo jo gyvenimo pašaukimu.
Tuo metu daugelio Lietuvos kultūros, mokslo, politikos ar sporto įžymybių vaikėsi visas to meto fotomenininkų, aptarnaujančių sovietmečio nomenklatūrininkų būrys. Vytautui, kuris nesiveržė į šį būrį, liko pasirinkimo laisvė. Taip pamažu kilo mintis, anot J. T. Vaižganto, įamžinti kaimo šviesuolius – „Lietuvos deimančiukus“.
V. Janulis, kuris turėjo daugybė draugų visoje Lietuvoje, pradėjo savo fotoaparatu fiksuoti to meto tautos kaimo šviesuolius.
Taip keliaujant po kraštą, bendraujant su mūsų provincijos šviesuoliais pamažu kilo mintis ir supratimas, kad viskas, ką pasiekė vienas ar kitas žmogus šiame gyvenime, tai ne jo vieno, o ir šalia esančio, niekur oficialiai neminimo, žmogaus nuopelnai. Dažniausiai ta asmenybė būdavo kažkur pakraštyje ar pakampėje stovinti herojaus žmona.
Taip pamažu V. Janulio galvoje ir kilo mintis, fiksuojant fotonuotraukose provincijos ar gal ir visos šalies asmenybes, kartu fotografuoti ir jų žmonas. Žmonas, kurios savo jėgas ir laiką pasirinktam tikslui pasišventusius vyrus remia dvasiškai, fiziškai už juos nudirbdamos daug būtinų, neatidėliotinų kasdieniškų ūkinių darbų.
„Pradėjau tuos žmones matyti ne kaip dvi skirtingas asmenybes, o kaip vieną, per ilgus metus gyvenant kartu vienas kitą papildančią visumą. Gal pasakiau technokratiškai, bet su kiekvienais metais vis stiprėjo supratimas, kad „Porose“ nėra lyderio – čia du lygiaverčiai herojai, einant laikui tapę neišskiriamu šeimos monolitu“.
Jau keletą šimtų sudarančių „Porų“ seriją autorius tęsia iki šiol. Ir taip jau daugiau kaip tris dešimtmečius.
Jis sako fotografuojantis nesirinkdamas žmonių amžiaus, bet einant laikui pastebėjo, kad labiausiai patinka stebėti ir fiksuoti garbingesnių metų santuokoje sulaukusias poras. „Kai žiūri į du jaunus, šalia vienas kito stovinčius žmones, kurie santuokoje gyvena ne tiek jau ilgai, visada matai dvi daugiau ar mažiau individualias asmenybes. Laikui esant žmonės supanašėja“, – teigia fotografas.
„Dievu netiki tik tie, kurie neturi kantrybės, o šiems žmonėms Viešpatis kartu leido gyventi ilgai. Ir dabar gailiuosi, kad taip ir nespėjau įamžinti vieno Aukštaitijos šviesuolio. Jis kalbėjo, kad priežastis gyventi ir priežastis mirti jam yra ta pati – būti kartu su žmona. Simboliška, bet mirė jie abu tą pačią dieną…“, – sako Vytautas.
„Giružiui“ atrinktos nuotraukos, darytos prieš tris dešimtmečius, kuriose įamžinti žmonės jau išėję Anapilin. Jei tik galėdavo, savo nuotraukas dovanodavo jose užfiksuotų sutuoktinių vaikams.
Jie bus gyvi tol, kol bus nors vienas žmogus, kuris juos atsimena…

Palikti atsiliepima

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

Rekomenduojami video

Taip pat skaitykite: