Paskutinį birželio šeštadienį „Valkininkai – mažoji kultūros sostinė 2021“ istorijos mylėtojus sukvietė į naktinę ekskursiją „Valkininkų istorijos atodangos“, kurią vedė Klaipėdos universiteto archeologas, prof. dr. Vykintas Vaitkevičius. Ji buvo skirta Valkininkų ir juos supančių kaimų istorijai.
Ekskursija prasidėjo senajame Čižiūnų kaime, kurio senasis pavadinimas buvo Juodieji Kalviai. Aplink šią vietovę buvo randama daug geležies rūdos. Todėl gyventojai už prievolę dvarui tiekė geležį į patrankų liejyklą. Iš XVI a. gyvenimo kaime pats ryškiausias buvo talkos. Bendruomenė beveik visus didesnius darbus nudirbdavo talkomis. Kita priežastis, kodėl ekskursija prasidėjo būtent Čižiūnuose – tai kelias Vilnius-Gardinas. Būtent jis nulemia nuo XIV a. Valkininkų buvimą istorijoje. Anot profesoriaus, tai galėjo būti veiksnių kurtis gyvenvietei. Kad lauko akmenų grindinys nebuvo tik kaimo ūlyčia, rodo grindinio viduryje esantys įrėžti, geležimi kaustytų vežimų ratų, akmenys. Senasis kelias ėjo iki kapinių. Vykinto Vaitkevičiaus nuomone, kapinių vidurinėje dalyje galėjo būti T formos atsišakojimas į Valkininkus, su tiltu per Merkio upę. Labai gali būti, kad šioje sankryžoje stovėjo kryžius ar koplytėlė, prie kurios palaipsniui buvo pradėti laidoti žmonės.
Kapinėse ekskursijos vadovas atkreipė dėmesį į tris kapus. Pirmajame kape palaidoti keturi vyrai, dirbę lietuvių administracijoje ir nepatenkinti lenkų okupacija. Jie žuvo 1944 m. Antras kapas – daraktorės Zofijos Česnulytės. Profesorius atkreipė dėmesį, kad Valkininkuose buvo ryškiausias, stipriausias ir didžiausias lietuviškų knygų gabenimo ir platinimo centras Pietų Lietuvoje. Įdomiausia tai, kad šiame tinkle buvo tiek pat vyrų ir tiek pat moterų. Vykintui Vaitkevičiui skaudu, kad daugumos daraktorių ir knygnešių kapai nėra išsaugoti arba ant jų auga piktžolės. Mums atrodo, kad partizaniniame kare lietuvės moterys pirmą kartą istorijoje suvaidina tokį reikšmingą vaidmenį ir yra tokios drąsios, bet Valkininkuose jos jau yra XIX a. Trečia aplankyta kapavietė yra lietuvių karių, žuvusių 1941 m. birželio sukilime.
Ekskursijos vadovas, nagrinėdamas senuosius žemėlapius, remdamasis informacija, kaip kuriamos dvaro sodybos, daro prielaidą, kad Valkininkų dvarvietės vieta galėtų būti prie buvusios urėdijos pastato. Juolab, kad labai netoli nuo čia buvo funduota žemė vienuolynui ir formavosi atskira Valkininkų dalis – Paklėštarė. Anot profesoriaus, Valkininkai rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėti 1387 m. Jogailos privilegijoje savo broliui Skirgailai. Paminėjimo kontekste vietovė minima kaip valsčius, tam tikras administracinis vienetas. Šis faktas sakytų, kad žmonės čia gyvena išsibarstę. Galbūt viensėdžiuose, galbūt kažkokiuose kaimeliuose. Kraštas įsivaizduotinas kaip miškingas.
Šalia buvusio vienuolyno ir bažnyčios yra išlikę labai taisyklingi žemių gynybiniai įtvirtinimai, kurie galėjo būti kilę iš XVII-XVIII a. Tai galėjo būti vienuolyno pradžia su mediniais pastatais ir 6 vienuoliais. Kiti svarbūs įvykiai, susiję su vienuolynu, yra Valkininkų mūšis ir Valkininkų nutarimas.
Patį didžiausią postūmį Valkininkų klestėjimui davė Žygimantas Augustas ir jo sumanymas šalia Valkininkų pastatyti patrankų liejyklą. Tai buvo miestelio aukso amžius, trukęs 100 metų.
Naktinę ekskursiją užbaigė ugnies fakyrų pasirodymas miestelio skvere.
Projektą „Valkininkai – mažoji kultūros sostinė 2021“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Varėnos rajono savivaldybė.
Jolanta Molienė Nuotr. aut. Rasa Valatkevičienė