Savi atleido iš darbo, svetimi – apdovanojo medaliu

0
23

Birželio 10 d. Prenclau miesto savivaldybės taryba apdovanojo varėniškę Tatjaną Saulevičienę Prenclau miesto garbės medaliu už tarptautinių santykių puoselėjimą su Varėnos rajono savivaldybe. Tačiau dabartinė Varėnos valdžia šį tarptautinį projektą akivaizdžiai gesina, atsisakiusi dalyvauti rugsėjo pradžioje vokiečių organizuojamoje bendradarbiavimo 20-mečio šventėje, kur jai bus įteiktas medalis, be to, vokiečių tikriausiai nebus ir Grybų šventėje, mat išvis atsisakyta kviesti užsieniečius…

Romana Vaičkutė

Tatjana Saulevičienė daug metų dirbo Varėnos rajono savivaldybės administracijoje ir buvo atsakinga už turizmo plėtrą ir tarptautinius ryšius. Prieš porą dešimtmečių siekiant garsinti Lietuvos vardą pasaulyje buvo ieškoma partnerių bendradarbiavimui savivaldybių lygmeniu. Prieš gerą dvidešimtį metų Varėnos savivaldybė bendradarbiavo ir su Švedijos Kalikso komuna, buvo bendradarbiaujama su Lenkijos Mikolaikų gmina. Laisvai kalbanti vokiškai T.Saulevičienė užmezgė ryšius su Vokietijos Prenclau rajono savivaldybe, o po 2 metų – su Prenclau miestu. Šie ryšiai vėliau peraugo į gražų ne tik dviejų savivaldybių administracijų, bet ir meno kolektyvų, jaunimo, vaikų, ugniagesių, miškininkų bendradarbiavimą ir bendravimą. Savivaldybės keitėsi delegacijomis, dviejų šalių žmonės užmezgė ir draugiškus ryšius. Vokiečiai plojo Nedzingės vaikų folkloro ansamblio „Piemenukai“ vaikams, kurie pabuvojo ne tik Prenclau, bet ir Berlyne (o kai kurie šio Dzūkijos kaimo vaikučiai net nebuvo matę Vilniaus!), ne kartą žavėjosi „Mikituko“ šokėjais, Senosios Varėnos „Serbenta“, kitais mūsų kolektyvais.

Gražus bendradarbiavimas siejo Varėnos r. savivaldybę ir Mikolaikų gminą – bendravimas vyko tokiu pat kultūrinių mainų ir asmeninių žmonių bendravimo principu. Tarptautiniai ryšiai plėtojosi – Mikolaikų gminos partneriais tapo ir Prenclau savivaldybė, o varėniškių partneriais – šveicarų ugniagesiai, su kuriais bendradarbiauja vokiečiai. Beje, šveicarai Varėnos priešgaisrinei tarnybai yra padovanoję ir parūpinę pigiau nusipirkti gaisrinės automobilių ir daug kitos technikos.

Tačiau besiplečiantys ir puoselėjami tarptautiniai ryšiai ėmė slopti, 2015 metais Varėnos rajono vairą perėmus merui Algiui Kašėtai ir jo komandai.

T.Saulevičienė prisimena, kad ją, kaip ir kitus administracijos darbuotojus, pokalbiui po vieną kvietėsi meras Algis Kašėta, kartu su juo buvo ir administracijos direktorius Alvydas Verbickas. Ją informavo, kad bus reorganizacija ir persėjo: „Jei nekenksite, leisime Jums dirbti iki sueis pensinis amžius“. Pasak T.Saulevičienės, dirbti yra labai sunku, kai tavimi nepasitiki. Be to, pasikeitus valdžiai, labai pasikeitė ir kai kurių bendradarbių elgesys. Ypač tų, kurie „iššoko“ į vadovaujančias pozicijas.

O kaip nauja valdžia priėmė ankstesnės valdžios puoselėtus projektus? „Ieškojo juose naudos, – sako T.Saulevičienė. – Kai direktoriui pristačiau Prenclau projektą, jis manęs klausė: kokia nauda? Aš iš karto nesupratau, ko manęs klausia, ir ėmiau pasakoti apie kultūrinius dviejų savivaldybių ryšius, atskirų profesijų atstovų bendradarbiavimą, pagaliau užsimezgusius asmeninius žmonių ryšius, galimybę keliauti, pažinti kitos šalies kultūrą, o jis manęs vis klausė: „Kokia nauda?“. Galop supratau, kad naujajai valdžiai yra svarbu materialinė nauda. Nutrūko bendradarbiavimas su Mikolaikų gmina. Man buvo pasakyta – tai Mikalausko draugystė, mes turėsim savo. Bandžiau įrodinėti, kad tai – komandos darbas, bet veltui.“

Tačiau moteris teigia, kad bendraujant su užsieniečiais, nuolat jausdavusi mero A. Kašėtos nepasitikėjimą: jis įtariai klausydavo jos vertimo iš ir į vokiečių kalbą, tarsi manydamas, kad persako ne taip. Būtent nepasitikėjimas ir buvo pagrindinis akstinas palikti darbą savivaldybėje: „Praėjo metai darbo su kitais vadovais, atėjo rugsėjis, kai man suėjo pensinis amžius, tai pas merą įsiprašiau pati ir klausiau, kada atleis, – prisimena ji. – Išėjau, nes nenorėjau dirbti, kai nėra abipusio pasitikėjimo ir pagarbos“.

Beje, su pagarba dabartiniams Varėnos savivaldybės vadovams ne kas ne tik bendraujant su darbuotojais. Rodomą nepagarbą svečiams matė T.Saulevičienė. Ji prisimena 2017 metų Grybų šventę, kurioje dalyvavo nemažai užsieniečių, tarp jų – nauji partneriai iš Armėnijos, taip pat lenkai, vokiečiai, šveicarai. Vakarienėje visi svečiai laukė pasirodant rajono vadovo, bet jo nebuvo. Svečiai nežinojo, kaip elgtis, keblioje padėtyje atsidūrė ir juos lydėję bei vertėjavę varėniškiai – kol nėra šeimininko, etiketas kaip ir neleidžia pradėti vakarienės… Kurį laiką pralaukę, svečiai apsitarnavo, o maždaug po valandos pasirodęs administracijos direktorius paskelbė tostą ir… dingo. Daugiau niekas nepasirodė. Tai aiškiai parodo valdžios požiūrį į partnerius. Nepagarba partneriams buvo parodyta ne tik šį kartą – tokių pavyzdžių galima, pasak T.Saulevičienės, paminėti ir daugiau.

Nepasitikėjimas ir priešų ieškojimas kiekvieną savivaldybėje dirbantį žmogų verčia gūžtis, tačiau T.Saulevičienė mano, kad jos atveju tiek meras, tiek administracijos direktorius nepasitikėjo ne vien todėl, kad ji daug metų dirbo su ankstesne valdžia, bet ir todėl, kad jos sūnus Povilas Saulevičius buvo išrinktas rajono tarybos nariu ir ėmė aktyviai reikštis opozicijoje, stipriai pasisakydavo kritikuodamas valdžią. „Už aktyvią sūnaus veiklą tada turėjau atsiimti aš, kaip dabar atsiima jo žmona“, – nelinksmai samprotauja moteris.

Sakoma, savam krašte pranašu nebūsi. Panašiai nutiko ir Tatjanai. Ji turi su kuo palyginti mūsų rajono valdžios bendravimo su žmonėmis stilių ir Prenclau savivaldybės vadovų. Prenclau meras Hendrik Sommer moterį pakvietė jį lydėti kelionėje pas partnerius Rusijoje į Samaros guberniją ilgoje 3000 kilometrų kelionėje. Vokietis taip stipriai pasitikėjo lietuve, kad atsisakė vokietės rusų kalbos mokytojos paslaugų… Tai – iškalbingas faktas, kai vertinamas žmogaus profesionalumas, o ne politikuojama, vadovaujantis įtarinėjimais. Beje, T.Saulevičienė Prenclau mero pasiūlymu kurį laiką dirbo Prenclau Jaunimo centre.

Po daugelio metų atsidavusio darbo T.Saulevičienė gavo įvertinimą iš Vokietijos – birželio 10 d. Prenclau savivaldybės tarybos sprendimu ji apdovanota Prenclau miesto garbės medaliu už tarptautinių santykių puoselėjimą su Varėnos rajono savivaldybe. Beje, tai ne pirmas vokiečių apdovanojimas: 2013 metais T.Saulevičienė buvo apdovanota Vokietijos Brandenburgo federalinės žemės ekonomikos ir Europos reikalų ministro Europos diplomu už ypatingus nuopelnus Europos integracijai Brandenburgo žemėje.

Rugsėjo pradžioje Preclau savivaldybė rengia didelę šventę paminėti partnerystės 20-mečiui. Nors ši data sukako pernai, bet dėl neaiškios pandeminės situacijos abiejose šalyse ji buvo atidėta, o šiemet, situacijai pasikeitus į gerąją pusę, vis dėlto nutarta rengti rugsėjo pradžioje. Šioje šventėje Tatjanai Saulevičienei bus įteiktas garbingas Prenclau apdovanojimas, kuris prilygsta mūsų „Sidabrinei bitei“.

Tačiau šioje šventėje Varėnos savivaldybės delegacijos nebus – mandagiai atsisakyta dalyvauti dėl renginių gausos ir neaiškios pandeminės situacijos. Greičiausiai vokiečių delegacijos, kaip jie tikėjosi, nebus ir šiųmetinėje Grybų šventėje, mat kol kas apsispręsta užsieniečių išvis nekviesti.

Panašu, kad mandagiai, prisidengiant įvairiomis priežastimis, Varėnos savivaldybės administracija gesina dvidešimt metų trukusi projektą. O gal tikroji priežastis kita – kaltas aktyvus opozicijos lyderis Povilas Saulevičius?

Tačiau kas ten kirba A.Kašėtos ir A.Verbicko galvose, neturi įtakos ir bendravimas tarp varėniškių ir Prenclau tęsiasi – į Prenclau ugniagesių šventę ir tarptautines varžybas mūsų ugniagesiai važiuoja, taip pat ir miškininkai, Prenclau urėdo kvietimu.

O apie varėniškę Tatjaną Saulevičienę rašė net du Vokietijos laikraščiai.

Siūlome paskaityti.

Geroji Varėnos siela

Tatjana Saulevičienė pagerbta Prenclau miesto medaliu

Jau 22 metai praėjo nuo to laiko, kai vicemeras dr. Andreas Heinrich pirmą kartą nuvyko į Lietuvą, Varėną. Ir lygiai tiek pat laiko gyvuoja pažintis, draugystė su Tania Saulevičiene. „Tada mes, Prenclau rajono savivaldybė, ieškojome miesto partnerio“, – prisimena jis. Ir tada po ilgos kelionės per lenkiškąją Mozūriją svečius iš Vokietijos pasitiko Tania Saulevičienė. Atvira, simpatiška, svetinga, su nuoširdžia šypsena veide – tokia ji buvo tada, tokia yra ir šiandien. Per daugiau nei 20 metų ji tapo ne tik vertėja, kuri iš pradžių bendradarbiavimą su Prenclau rajono, vėliau su Prenclau miesto savivaldybe puoselėjo. Todėl tai buvo visiškai logiška pasiūlyti jos kandidatūrą Prenclau miesto medaliui. „Nes tik ji labiau nei visi kiti verta apdovanojimo už bendradarbiavimą“, – pabrėžė miestų partnerių asociacijos pirmininkė ir mero biuro vadovė Anett Hilpert. Pasiūlymą pagerbti Tanią Saulevičienę Prenclau miesto medaliu pateikė jie abu.

Nuo pat pradžių šis bendradarbiavimas buvo Taniai Saulevičienei pašaukimas iš širdies. Atvykdavo svečiai iš Varėnos į Prenclau – mokytojai, jaunimas, žemdirbiai, miškininkai, menininkai, ugniagesiai, politikai ar administracijos darbuotojai – Tania čia vertėjavo, perteikdavo informaciją, rūpinosi. Ir vėlgi, ji visada būdavo šalia, kai į Varėną atvykdavo svečiai iš Prenclau. Niekas kitas nesugebėtų šį bendradarbiavimą taip išsamiai aprašyti, kaip ji. Ji pagaudavo kiekvieną niuansą, nepaisant politinių pokyčių Varėnos savivaldybėje, o taip pat ir Prenclau, ji buvo ta konstanta, ta pastovioji grandis, kurios niekas negalėjo atsisakyti. Ir negali. Nes mūsų bendradarbiavimas gyvas. Dr. Andreas Heinrich jau nebegali suskaičiuoti, kiek kartų jis svečiavosi Varėnoje. Kelionė jam gerai pažįstama, ji pakankamai įtempta, bet ir džiaugsminga, kai pasitinka Tania su šelmiška šypsena ir klausia: „Na, ar kelionė buvo gera?“. Šalia jos kaip vertėjos, globėjos ar organizatorės profesionalumo yra jos būdas, kuriuo ji užburia žmones. „Tu visada atsitrauki, net stovėdama didžiojoje scenoje, tu niekada nesiverži į priekines eiles“, – kreipėsi jis iškilmingos kalbos per apdovanojimą metu į Tanią Saulevičienę, kuri virtualiai dalyvavo iš Varėnos. „Aš su tavo pagalba išmokau suprasti šiek tiek lietuviškai ir lenkiškai ir įsidėmėjau, kaip taktiškai tu tai atlieki. Kaip apdairiai tu patobulini vertimą į abi puses, jei vienas iš partnerių pasako ne visai deramą ar abejotiną dalyką. Tu visada parenki tinkamiausią formuluotę, kuri perteikia ir išlaiko kalbėtojo žodžių prasmę. Kad tu šiais laikais sugebi tai padaryti, rodo tavo be galo didelę socialinę kompetenciją, kurią galima retai sutikti. Ir aš žinau, kad tau ne visada lengva būdavo padaryti taip, kad niekas nebūtų įžeistas. Nepaisant nieko, tu esi nepaprastai lojali“, – kalbėjo Heinrich. Anett Hilpert kalbėjo taip pat nuoširdžiai, pripažindama jos nuopelnus. Būdama miestų partnerių asociacijos pirmininke, ji tiksliai žino, kaip svarbu turėti patikimus, kompetentingus ir įžvalgius kontaktus palaikančius žmones tarp miestų partnerių. O kai jie tampa dar ir draugais, dirbti būna vienas malonumas. „Tania Saulevičienė užsirekomendavo kaip žmogus, dirbantis su aistra, ypač puoselėjant mūsų nenutrūkstamus gyvus bendradarbiavimo ryšius, nes darbas su žmonėmis iš Prenclau ir Varėnos teikia jai didelį pasitenkinimą“, – pabrėžė Anett Hilpert. Kad svečiai iš Prenclau jau pirmo apsilankymo Lietuvoje metu jaučiasi jaukiai, nes būna priimti nuoširdžiai, yra pirmiausiai Tanios Saulevičienės nuopelnas, kurią Anett Hilpert vadina „gerąja Varėnos siela“. Kaip ir mero pavaduotojas, ji visų pirma iškelia jos, kaip vertėjos, kalbų žinovės talentą. „Iš anksto nežinodama kalbėtojų pranešimų ji verčia kaip automatas į rusų, lenkų, vokiečių ir vėl į lietuvių kalbas ir dažnai valandų valandas. Stebėtina, kad ji ne tik verčia, bet ir savo asmeniškais žodžiais bei šypsena išreiškia džiaugsmą susitikimu, kuriame dalyvauja įvairių tautybių atstovai“, – pasakoja Hilpert, kuri yra įsitikinusi, kad Tania Saulevičienė ir ateityje palaikys ir puoselės jau esamą draugystę tarp Varėnos ir Prenclau gyventojų.

Palikti atsiliepima

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia