Stasė Avižinienė
Pinigai valdo pasaulį. O pinigus valdo žydai. Tai jūs taip manote. O aš turiu kitų pavyzdžių. Papasakosiu apie žydelį Moisiejų, kuris nevaldė pinigų. Atvirkščiai, jį valdė. Tik ne pinigai, o… meilė.
Istorija, kurią rengiuosi papasakoti, nutiko mažame miestelyje Lietuvos pietuose prieš karą. Paskui prasidėjo karas…
Miestelio gale su pačia Sara ir kupeta vaikų gyveno Moisiejus. Mažame nameliuke tebuvo vienas mažulytis kambarėlis. Jau ir dieną vargiai visi ten besutilpdavo. Tačiau, kai ateidavo naktis, kai visi išsitiesdavo horizontaliai, vietos imdavo trūkti. Nors sparnus užsikabink, jei prisieidavo pereiti. Bet, kadangi jo gyvenimą užpildė didelė meilė žmonai ir begalinė – vaikams, visa tai neatrodė nei taip baisu, nei taip sunku.
Kad jūs žinotumėt, kaip mylėjo Moisiejus vaikus! Ir jų turėjo net šešis. Užvis labiausiai žmogui rūpėjo trečiasis, Icikas. Gal todėl, kad šis buvo kitoks, nei kiti – lyg ir kvailelis. Dėl jo labiausiai nerimavo, apie jį daugiausiai mąstė ir kalbėjo. Kiek sugebėjo, lavino savo širdies skausmą…
Tiesą sakant, Moisiejus buvo poetiškos sielos žmogus. Gal net menininkas. Jis mėgo skaptuoti. Išdroš, būdavo, iš obels šakos kokį diedaitį, visi tuoj atpažįsta – iš akies trauktas Alponskė. Tik ką bevalgyvi iš to drožinėjimo?! Giminės sugundė komercija užsiimti. Bandė jis po kaimus nešioti prekes: silkes, siūlus, sagas, muilą, kitokią smulkmę. Pėsčias vaikščiodamas iš to daug neuždirbsi. Moisiejus tarėsi: nors duonai… Ir, jei gerai seksis, nors mažulytei savo krautuvėlei. Nebūtų jisai žydas. Tik ne jo būdui buvo prasigyventi. Kitas gal ir būtų vertęsis, tik ne Moisiejus. Galiausiai net skolon lįsti ėmė, tad mintys apie krautuvėlės atidarymą ne tik tolyn nuslinko, bet ir visai už horizonto išgaravo. Vėliau miestely iš nevykusio kieno verslo juokdavosi: uždirbo kaip Moisiejus ant muilo.
Netikėtai net pačiam sau susidomėjo siuvimu. Sakiau, kad turėjo menininko gyslelę. Tai greitai, vos per porą mėnesių įvaldė adatos meną. Ir ėmė šeima gyventi jau kiek geriau. Nuo tol duonos tai jau tikrai netrūko. Kartais ir sviesteliu užteptos. Tik atsirado kita bėda – Moisiejus mažai tebūdavo namuose. Mat, eidavo kaip tas Palangos Juzė per kaimus ir siūdavo. Gyveno pas tuos, kuriems siuvo. Dažnai dirbo Ežerų kaime už šešių kilometrų nuo miestelio. Dieną dirbęs, vakare žvaigždėms sužibus, padus pasipustęs namo lėkdavo. Nelengva buvo žiemą, kai pusnynai, šaltis… Bet Moisiejui tai nei motais, nes namo pas vaikus, pas Sarą lėkė. Ypač juo džiaugdavosi Icikas. Tada tėvas sakydavo: ,,Koks jis kvailelis, jei taip manęs pasiilgo? Kvailelis gi nesuprastų“. Ir išimdavo tėvas iš kišenės lauktuvę: riešutėlį ar džiovintą obuoliuką, kaime gautą. Susėsdavo visi ant lovos ir sekdavo pasakas. Švenčių dienomis Moisiejus skaitydavo ištraukas iš Šventojo rašto. Visiems labai patiko klausytis apie Pažadėtąją žemę. Pažadėtoji žemė!.. Svajojo apie ją visi šeimoje, net ir Icikas. Ir kažin ko laukė… Ryte dar su žvaigždėmis Moisiejus būdavo Ežerų kaime ir tuoj pat palinkdavo prie siuvinio. Kai įskausdavo nugara ir imdavo mirgėti akyse, jis nueidavo pas Juzę su Jonu. ,,Juzenka, ar tavo žalčiai namie?“ – klausdavo šeimininkės, traukdamas savo ilgas liesas kojas ant plataus suolo. Mat, verbelėse prie Juzės namų jau daug metų veisėsi žalčiai. Retkarčiais jie atšliauždavo ir į namus pieno iš katino bliūdelio pagerti. Jei Juzė patikindavo, kad žalčių nėra, Moisiejus tik apsidžiaugdavo. Šiai moteriai siuvėjas atverdavo, atlapodavo savo širdį, nes ji mokėjo klausytis.
Vieną kartą vėl atėjęs į Ežerus dirbti, tai jau buvo keturiasdešimt pirmieji metai, Moisiejus su Jonu ir Juzenka pasidalino dideliu džiaugsmu: Sara gavo darbą naujai įsikūrusiame kooperatyve. Į jos pareigas įėjo švaros palaikymas parduotuvėje bei bendra tvarka. Na, kad ir toks atvejis. Atvežė prekes, visi tuoj puola vidun, trukdydami pardavėjui… Va, tada Sara, kaip labai svarbus žmogus, stojasi ant durų ir reguliuoja, t. y. leidžia pirkėjus tik po vieną vidun. Džiaugsmu švietė Moisiejaus akys, kai jis pasakojo apie tokį svarbų savo žmonos darbą. ,,Žinai, Juzenka, – kalbėjo jis, – vaikeliams galėsim nupirkti ir cukraus. Tik Sara tai pavargs. Ir Icikui bus sunku ilgai būti be tėvų“, – gailavo žmogus.
Jo svarbiausia veikla buvo meilė Sarai ir vaikams. Sakoma, kad meilė paleidžia sielą į laisvę. Bet Moisiejus nenorėjo tos laisvės. Jis gyveno vaikais ir žmona, gyveno jiems, gyveno juose. Ryšys buvo toks stiprus!..
Tą ūkanotą dumblotą rugsėjo dieną, kai Jonas grįžo namo iš miestelio ir pranešė, jog visus žydus vokiečiai suvarę uždarė škalon, Moisiejus tuoj susirengė. Eis. Visaip atkalbinėjo jį kaimiečiai, visaip draudė, prašė palaukti kol kas… Tądien pasiliko. Vakare nuėjo pas Joną su Juzenka pasikalbėti. Apsiverkė siuvėjas: ,,Sakiau Sarai nestovėti ant to kooperatyvo durų, dabar gi štai…“. Kitą rytą neiškentė, išėjo. Išeidamas paaiškino, kad negalįs palikti saviškių vienų, ypač Iciko. ,,Kas jam galvelę paglostys? – klausė pats savęs siuvėjas. – Kas su jais bus? Ką jie be manęs darys?“ Kažin ar jautė Moisiejus, kad eina tikron mirtin?
Po poros dienų jau nuo ryto Ežerų kaimo gyventojai girdėjo automatų šūvių serijas miestelio pusėje. Kai Juzenka su vyru pagaliau ryžosi ten nukakti, išgirdo klaikią naujieną: visus žydus sušaudė. Jie ėjo per miestelį, dairėsi, lyg pirmą kartą matytų. Žydų namai atlapi, plėšiami. Iš batsiuvio trobos išėjo pažįstamas paauglys, yla rankoje nešinas… Su vyru moteriškė nuėjo ir prie Moisiejaus namelio. Užėjo vidun. Manė, nors kvailiuką Iciką paliko, gal ras… Nėra…
Moteris klausinėjo: ,,Už ką“ – ,,Jie – žydai“… Juzenka nesuprato. Ji apsiverkė. ,,Už ką?“ – kartojo. Už ką sušaudė Sarą, jos vaikelius, kitus 893 miestelio žydus, ji taip ir nesuprato. Žinojo tik, kad Moisiejų sušaudė už meilę, už vienintelę ir būtiniausią jo veiklą.