Apie tai, kad nuo laiko poveikio susidėvėjo ir suiro aukštutinio Derėžnyčio upelio patvankos pralaida, pirmiausia sužinojau ir „Giružio“ skaitytojų skambučių. Tai, kad vanduo iš aukštutinės, vadinamos Varėnos jūros, nevaldomai veržiasi į žemutinį tvenkinį ir čia kyla vandens lygis, privertė sunerimti daugelį varėniškių. Daugelis vyresnių, pagarbaus amžiaus mieto gyventojų atsimena 6-tojo dešimtmečio pabaigoje įvykusią avariją, kai išsiliejusi Derežnyčia suardė buvusį Alytaus-Varėna geležinkelio pylimą ir suniokojo žemupio kraštovaizdį.
Apie šią netikėtai iškilusią problemą kalbamės su buvusiu LR Seimo nariu, Seimo Aplinkosaugos komiteto pirmininko pavaduotoju, taip pat ir buvusiu Europos tarybos aplinkosaugos komiteto nariu Gediminu Jakavoniu.
– Buvote vienas iš tų, kurie priešinosi ir neleido, kad Nemuno upės vagoje būtų statoma hidroelektrinė. Dabartinėje situacijoje Aplinkosaugos ministerija rekomenduoja išvis naikinti Derėžnyčios upelio patvankas…
– Pirmiausia, tai du skirtingi dalykai. Pastatyta ant Nemuno kranto hiroelektrinė būtų sunaikinusi Dzūkijos vizitine kortele tapusį peizažą, t.y. Nemuno ir Merkio santaką, puikiai matomą nuo legendinio Merkinės piliakalnio. Esu tas, kuris dar atsimena Derėžnyčios upelį be patvankų, bet užaugo kelios kartos, kurioms Varėnos jūra – jau įprasta mūsų kraštovaizdžio forma ir laisvalaikio praleidimo vieta. Ministerijos valdininkai, prisilaikydami savo strategijos apie užtvankų naikinimą, kalba apie žuvų populiaciją. Paradoksas, bet Derėžnyčios užtvankos buvo statomas tuo pačiu tikslu. Žuvies čia daug. Mano nuomonė apie Aplinkos ministerijos valdininkus nei tada, nei dabar nėra pati geriausia. Kiekvieną upės patvankos buvimo Lietuvoje atvejį reikia spręsti individualiai, įvertinant visą problematiką.
– Savivaldybėje sudaryta darbo grupė šiai problemai spręsti priėmė sprendimą, kad reikia išleisti visą vandenį iš aukštutinės patvankos, kad galėtų remontuoti užtvankos pralaidą. Kokia Jūsų nuomonė?
Pradėkim nuo to, kad nemaloniai nustebino ar net apstulbino žinia, kad Varėną iš vienos pusės juosiančios Derėžnyčios upelio patvankos iki šiol neturėjo šeimininko. Be šeimininko, kuriam būtų privaloma kasmetinė tokių statinių ir juose esančios įrangos būklės įvertinimas. Ir tai jau ne tik šios, bet ir iki tol buvusių kadencijų valdžių problema. Na, o dėl Jūsų klausimo apie sudarytos grupės, kurioje norėtųsi matyti daugiau specialistų nei politikų, sprendimų. Manau, kad dabartinėje situacijoje jie neturėjo kitos išeities. Todėl jų pasirinktas sprendimas, nors ir pavėluotas, problematiškas, bet vienintelis teisingas.
– Paminėjot „problemiškas“. Ką turėjot omenyje, tai sakydamas?
– Bet kurią vandens užtvanką statant svarbiausia jos sutvirtinimas apskaičiuotam vandens kiekiui. Prisiminkit ir ties Pamusių kaimu sugriautos užtvankos atvejį, kai ją, pastatytą ant šaltiniuotos žemės, nuplovė Varėnės upės vanduo. Žemutinės Derėžnyčios užtvanka taip pat pastatyta apskaičiuojant vandens apkrovimą. Vanduo čia pakilęs, todėl reguliuojant protaką, turi būti atidaryti šliuzai, kad vanduo nepasiektų užtvankos viršaus. Problema ta, jei neatlaikė viršutinė, tai niekas negali garantuoti, jog atlaikys ir apatinės užtvankos infrastruktūra. Jos bendraamžės.
Yra ir subjektyvus faktorius. Tai drėgnasis metų sezonas, kai numatytų darbų nesiimtų vykdyti nei viena statybos darbais užsiimanti rangovų firma, įskaitant ir Klaipėdos jūsų uostą tvarkančias, su įvairiomis vandeniui atspariomis betono rūšimis dirbančiomis šios srities organizacijomis.
Turim blogą pavyzdį kaimyniniame Alytaus rajone. Prieš keletą metų Norgeliškių kaime, kalno šlaite įrengtose kūdrose neatlaikė pati viršutinė užtvanka. Vanduo sutekėjo į apačioje esančią ir taip, kaip virstantis kortų namelis, neatlaikė visos apačioje buvusios žmonių patvankos. Galop visas čia buvęs vanduo su jame augintomis žuvimis nutekėjo į Nemuną.
Labai norėtųsi, kad Varėnos valdžioje esantys politikai pamirštų, kad yra pozicijoje ir opozicijoje, o vieningai suvienytų jėgas sprendžiant šią aktualią varėniškiams problemą.
-Ačiū už pokalbį. Kalbėjosi Eglė Ražytė