Ką sužinojome apie ateivius 2021 m.

0
24

Prof. Jonas GRIGAS

Čia, ant mažos kosminės uolos, kurią vadiname Žeme, žmonės dažnai galvoja, ar esame vieni visatoje, ar ne. Nors šis klausimas dar neatsakytas, daugelis atradimų padidino nežemiškų būtybių egzistavimo tikimybę. 2021-aisiais tiesos ir ateivių ieškotojams netrūko paslapčių. Atsirado ir atsakymų – nuo laukto Pentagono pranešimo apie karinius NSO (neatpažintų skraidančių objektų) stebėjimus, naujų įžvalgų apie gyvenamas egzoplanetas ir apie „ateivių signalą“ iš artimiausios Saulei žvaigždės. Galbūt nauji rezultatai šiais metais atskleis daugiau. Štai ką sužinojome apie ateivius 2021 m.

NSO nėra ateivių veikla

2021 m. birželio mėn. Pentagonas paskelbė ilgai lauktą ataskaitą, kurioje išsamiai aprašomi 144 susidūrimai su NSO 2004–2021 m. ir paviešino JAV karinio jūrų laivyno pilotų užfiksuotą filmuotą medžiagą, kurioje matyti keisti besparniai orlaiviai, skriejantys hipergarsiniu greičiu. Ataskaita skirta įvertinti „neatpažintų oro reiškinių keliamą grėsmę“ ir oficialiai patvirtino keletą NSO stebėjimų, kuriais iki tol buvo dalijamasi tik neoficialiai. Viena vertus, trumpas 9 puslapių įvertinimas patvirtino, kad „dauguma NSO tikriausiai yra fiziniai objektai“, pradedant paukščiais ir oro balionais, baigiant užsienio stebėjimo įranga ir itin slaptais JAV vyriausybės projektais. Tačiau kiekvienas, tikėjęsis pripažinti nežemišką intelektą, galėjo nusivilti, kai ataskaitoje nepavyko susieti nė vieno iš 144 susitikimų su ateivių veikla. Nemažai žmonių dar yra įsitikinę, kad mus daugybę kartų aplankė ateiviai.

Vienas iš Saturno palydovų gali slėpti gyvybę

Metanas, sklindantis iš Saturno mėnulio Encelado, gali būti ženklas, kad šio mėnulio požeminėje jūroje knibžda gyvybė. 2005 m. NASA „Cassini Saturn“ erdvėlaivis aptiko geizerius, kurie iš lūžių netoli Encelado pietinio ašigalio į kosmosą išsprogdina vandens ledo daleles. Manoma, kad ši medžiaga kilusi iš didžiulio skysto vandens vandenyno, esančio po lediniu mėnulio kiautu, tačiau tai buvo ne tik vanduo; geizeriuose taip pat yra daugybė kitų junginių, įskaitant divandenilį (H2) ir įvairius anglies turinčius organinius junginius, kaip metaną (CH4). Mokslininkai modeliavo, siekdami nustatyti, ar šie junginiai gali būti mikrobų, kurie „valgo“ divandenilį ir gamina metaną kaip atliekas ir išsiaiškino, kad metanu besiplaikstantys mikrobai gali prisidėti prie dujinių planetos geizerių – tai reiškia, kad lediniame mėnulyje negalima atmesti gyvybės.

Paukščių Take gali būti daug vandenynų pasaulių

Vandenynų pasauliai yra stebėtinai paplitę Saulės sistemoje. Žemė yra viena iš tokių vietų, tačiau manoma, kad Jupiterio palydovas Europa, kaip ir minėtas Saturno Enceladas, po savo lediniu kiautu slepia didžiules jūras. Ruošiamasi 2030-aisiais nusileisti ant kažkurio šio palydovo ir patikrinti, ar po jų kiautais gali slypėti gyvybė. Jeigu gyvybė slypi giliai po Antarktidos ledu, kodėl negali slypėti po Europos ledu? 2020 m. birželio mėn. mokslininkai paskelbė ištyrę 53 egzoplanetas, savo dydžiu panašias į Žemę ir daro išvadą, kad maždaug ketvirtadalis iš jų gali turėti vandenynų pasaulius, o tai rodo, kad tokios vietos gali būti gana dažnos galaktikoje.

Bakterijos gali gyventi Veneros debesyse

2020 m. rugsėjį astrobiologai pranešė apie galimus gyvybės viršutiniuose Veneros debesyse įrodymus, nurodydami, kad ten yra fosfino – retų dujų, kurios Žemėje siejamos su gyvais organizmais. Turėdama pragarišką paviršiaus temperatūrą, didelį slėgį ir sieros rūgšties debesis, Venera ilgą laiką grojo antruoju smuiku potencialiai tinkamesniam Marsui. Tačiau komanda į Venerą nukreipė „James Clerk Maxwell“ teleskopą Havajuose ir didelį milimetrinių/submilimetrinių bangų radioteleskopą „Atacama“ Čilėje ir ištyrė Veneros debesų fosfiną sluoksnyje, kurio temperatūra ir slėgis buvo visiškai panašios į Žemės. Bakterijos klesti gana sudėtingomis sąlygomis, todėl biologinis paaiškinimas nėra nepagrįstas.

Žemės mikrobai gali kvėpuoti vandeniliu, galbūt ateiviai taip pat

Daugumai Žemės gyvių išgyventi reikia deguonies. Tačiau deguonis nėra įprastas kosmose, jis sudaro apie 0,1 proc. įprastos visatos masės. Yra daug daugiau vandenilio (92 proc.) ir helio (7 proc.), o daugelį planetų, įskaitant dujų milžinus Jupiterį ir Saturną, daugiausia sudaro šie elementai. 2020 m. gegužę mokslininkai paėmė E. coli bakterijos (randamos daugelio gyvūnų, įskaitant žmonių, žarnyne) ir paprastas mieles (grybelius, naudojamas duonai kepti ir alui gaminti) ir bandė išsiaiškinti, ar jos gali gyventi skirtingose aplinkose. Žinoma, kad tokie mikrobai išgyvena be deguonies ir, patalpinti į kolbą, pripildytą gryno vandenilio arba gryno helio, sugebėjo augti. Todėl organizmų visatoje ieškoti reiktų ir nepanašiose į Žemę vietose.

Gyvybės planetos gali atrodyti nepanašios į Žemę

Ateivių gyvybės paieškos prasideda ieškant į Žemę panašių planetų, tačiau gali būti ir kita pasaulių klasė, kuri yra tokia pat palanki gyvybei, teigiama 2021 m. rugpjūtį „Astrophysical Journal“ paskelbtame tyrime. Atrasta planetų, kurios yra iki 2,5 karto didesnės už Žemę ir turi didžiulius skysto vandens vandenynus po atmosfera, kurioje gausu vandenilio, galėtų būti ideali vieta mikrobų gyvybei, panašiai į „ekstremofilus“, klestinčius atšiauriausiose Žemės aplinkose (pavyzdžiui, hidroterminėse angose). Šių planetų Paukščių Tako galaktikoje ne tik gausu, bet jos yra neįtikėtinai įvairios – vienos skrieja labai arti savo žvaigždės, kitos – toli. Abiejose gali klestėti smulki gyvybė, o tai reiškia, kad ateivių planetų ieškotojams gali atsirasti visiškai nauji tyrinėjimų objektai.

Turėtume būti atviri, ieškodami gyvybės kitur

Žmogaus smegenys turi daug suvaržymų. Mus suklaidina pažinimo šališkumas, optinės iliuzijos ir nedėmesingas aklumas dalykams, kurių nesitikime pamatyti. Vienas iš klausimų, kurie visada buvo ieškant ateivių, yra tai, ar galime atpažinti gyvybę, kuri skiriasi nuo gyvybės Žemėje. Mokslininkai jau seniai ragino laukti netikėtumų. Gyvybė kitose planetose gali nepalikti tų pačių biologinių ženklų kaip Žemės organizmai, todėl juos sunku pastebėti. Ir, kaip sakė žurnalui „Live Science“ Claire Webb, antropologė ir mokslo istorikė iš Masačusetso technologijos instituto 2020 m. sausio mėn., turime išmokti žvelgti į save pro ateivių objektyvą, nuolat peržiūrėti savo prielaidas. Taip galėtume geriau suprasti save kito akimis ir galbūt susitikti su būtybėmis kituose pasauliuose jų pačių, o ne mūsų sąlygomis.

Gyvybė gali gyventi aplink juodąją bedugnę

Ieškodami gyvybės kituose pasauliuose, dauguma mokslininkų ieško Žemės dydžio pasaulių, besisukančių aplink į Saulę panašias žvaigždes. Tačiau gali egzistuoti kur kas egzotiškesnės konfigūracijos, pavyzdžiui, planeta, besisukanti aplink ir šildoma juodosios bedugnės. Iš pirmo žvilgsnio toks scenarijus atrodo absurdiškas. Tačiau juodosios bedugnės ne tik įsiurbia viską. Gravitaciškai stabilios orbitos yra įmanomos, o kosminės spinduliuotės šviesa – ankstyvosios visatos reliktas, kurio temperatūra yra beveik absoliutus nulis, persmelkiantis visą erdvę – patekęs į juodąją bedugnę, įkaistų. Kaip parodė 2020 m. kovo mėn. išleistas dokumentas, tai gali suteikti šilumos ir energijos bet kokiems organizmams, atsiradusiems tokioje keistoje vietoje. Ateiviai galėtų panaudoti aukštųjų technologijų struktūras, vadinamas Daisono sferomis (milžiniškus, energiją siurbiančius rutulius), kad paimtų energiją iš karštos medžiagos disko, besisukančio aplink juodosios bedugnės horizontą, o tada išspinduliuotų tą energiją į kosmosą. Ši pakartotinai spinduliuojama energija sukurtų elektromagnetinių bangų srautą, kurį astronomai galėtų aptikti iš Žemės.

Ateiviai galėtų mus stebėti

Kadangi žmonės ieško būtybių už mūsų planetos ribų, svarbu nepamiršti, kad galime būti ne vieninteliai, kurie tai daro. 2020 m. spalio mėn. mokslininkai parengė 1004 netoliese esančių žvaigždžių katalogą, kurios būtų tinkamos aptikti gyvybę Žemėje. „Jei stebėtojai iš planetų, skriejančių aplink šias žvaigždes ieškotų mūsų, jie galėtų įžvelgti biosferos požymius mūsų mėlynoje atmosferoje“, – sako tyrimo vadovė Lisa Kaltenegger, Kornelio universiteto astronomijos docentė. Naudodami stebėjimo įrankius, kuriuos astronomai naudoja tyrinėdami egzoplanetas, ateiviai galėtų ieškoti deguonies ir vandens mūsų atmosferoje ir galbūt padaryti išvadą, kad Žemė yra tinkami gyvybei namai.

„Oumuamua“ gali būti svetima technologija

Remiantis Harvardo astrofiziko Avi Loebo knyga „Nežemiška: pirmasis protingos gyvybės po žemiškosios ženklas“ (Mariner Books, 2021), keistas, cigaro formos objektas „Oumuamua“, kuris 2017 m. perskriejo Saulės sistemą, gali būti svetima technologija. Loebas teigia, kad objekto neįprasta, pailga forma (skirtingai nei bet kurios žinomos kometos), ypatingas ryškumas ir akivaizdus pagreitis toliau nuo Saulės rodo, kad „Oumuamua“ nėra natūralios kilmės, o ateivių technologijos kūrinys, galbūt paleistas į Saulės sistemą. Tačiau dauguma objektą tyrinėjusių astronomų pirmenybę teikia natūraliems paaiškinimams, vadindami jį tiesiog keista kometa.

Tūkstančiai svetimų pasaulių galėjo stebėti, kaip auga žmonės

Nors žmonių pastangos rasti svetimų civilizacijų prasidėjo tik praėjusį šimtmetį, daugiau nei 1700 nežemiškųjų civilizacijų galėjo mus stebėti prieš tūkstančius metų. Remiantis 2021 m. birželio mėn. žurnale „Nature“ paskelbtu tyrimu, 1715 netoliese esančių žvaigždžių sistemų per pastaruosius 5000 metų turėjo puikų Žemės matymo kampą, o daugiau nei 1400 iš jų ir šiandien ją tebemato. Visos šios žvaigždės yra maždaug 300 šviesmečių atstumu nuo mūsų planetos, o 75 iš jų skrieja mažiau nei už 100 šviesmečių. Atsižvelgiant į tai, kad žmonės radijo signalus perduoda maždaug 100 metų, bet kuri iš tų 75 žvaigždžių sistemų yra pakankamai arti, kad „mūsų radijo bangos jau būtų jas pasiekusios“, – žurnalui „Live Science“ pasakojo tyrimo vadovė Lisa Kaltenegger, astronomijos docentė iš Kornelio universiteto. Kitas klausimas, ar tose žvaigždžių sistemose gyvenančios hipotetinės civilizacijos nori bendrauti su mumis, ar ne.

Nėra geriausio būdo bendrauti su ateiviais

Jei ateiviai mus stebi, koks yra geriausias būdas jiems pasakyti, kur mes gyvename? Žurnalo „Live Science“ rašytoja Joanna Thompson 2021 m. gruodžio mėnesį skelbė, kad nė vienas metodas nėra nepriekaištingas. Viena vertus, radijo bangos yra viliojantis būdas bendrauti su nežemiškomis būtybėmis, nes šie signalai yra patogiame elektromagnetinio spektro ruože nuo 1420 iki 1720 MHz, kuriame nėra kosminio foninio triukšmo. Kita vertus, sklisdamos radijo bangos išsisklaido, o tai reiškia, kad bet kokia mūsų siunčiama žinutė bus tuo silpnesnė, kuo toliau nuo Žemės. Lazerio šviesa mažiau išsisklaido – tačiau lazeriniai signalai reikalauja neįtikėtino tikslumo ir vargu ar pasiektų stebėtojus, nebent nukreiptume pranešimą tiesiai į jų žvaigždžių sistemą. Abu metodai turi savo privalumų – ir nė vienas nėra tobulas. 2019 m. balandžio 29 d. 2020 m. gruodį tyrėjai paskelbė, kad jie užfiksavo labai paslaptingą elektromagnetinį spindulį, sklindantį iš artimiausios, vos už 4,2 šviesmečio nutolusios „Proxima Centauri“ žvaigždės, apie kurią sukasi uolinis pasaulis, 17 proc. didesnis už Žemę, esantis žvaigždės gyvenamojoje zonoje, kur gali egzistuoti skystas vanduo. Tyrėjams reikės išsiaiškinti, ar įprastesni šaltiniai, tokie kaip kometa, vandenilio debesis ar net žmogaus technologijos, gali imituoti ateivių signalą, ir kad greičiausiai prireiks laiko, kol jie sužinos ar ateiviai mums skambina. 2021 m. spalį žurnale „Nature Astronomy“ paskelbtame tyrime paaiškinama, kad signalas iš tikrųjų sklido iš netinkamai veikiančio kompiuterio ar įrenginio, esančio šalia jį aptikusio teleskopo. Mokslininkai dar kartą peržiūrėjo 2019 m. duomenis ir rado keletą „panašių“ signalų, kuriuose trūko ateivių perdavimo komponentų. Šie signalai atitinka dažnius, „atitinkančius laikrodžio osciliatorių dažnius, naudojamus skaitmeninėje elektronikoje“, rašė mokslininkai. Kitaip tariant, atrodo, kad ši ateivių žinutė buvo žmogaus kompiuterio sukurta, tačiau jos tyrimas ir identifikavimas suteikia mokslininkams patirties atskiriant tikrus giliosios erdvės signalus nuo žemiško triukšmo.

Dauguma ateivių tikriausiai mirę

Kur gyvybė, ten ir mirtis. Nors mums patinka įsivaizduoti, kad mūsų galaktikoje knibžda technologinių būtybių, galinčių su mumis susisiekti, reikia pripažinti, kad visos kultūros kyla ir smunka, o tai reiškia, kad daugelis kosminių visuomenių tikriausiai jau seniai pavirto į dulkes. 2020 m. gruodį paskelbtame modelyje šios tiesos pateikiamos atsižvelgiant į tokius dalykus, kaip į Saulę panašių žvaigždžių, kuriose yra į Žemę panašių planetų, paplitimas, mirtinų, radiaciją skleidžiančių supernovų dažnis, laikas, reikalingas protingai gyvybei vystytis tinkamomis sąlygomis ir galimas įrankius turinčių būtybių polinkis susinaikinti. Analizė parodė, kad didžiausia gyvybės atsiradimo tikimybė Paukščių Take greičiausiai įvyko maždaug prieš 5,5 mlrd. metų.

Ateivių „pagrobimai“ gali būti tik sapnai

Sapnai gali paaiškinti vadinamąsias ateivių pagrobimo istorijas. Teiginiai apie tokius grobimus datuojami nuo XIX a. Pagrobimų aplinkybės dažnai skamba svajingai ir sukelia siaubo jausmus. Žinoma, kad tam tikros sapnų būsenos sukelia tokius jausmus, todėl rusų mokslininkai domėjosi, ar sapnai gali suteikti užuominų apie tariamus nežemiškus potyrius. Jie paskatino 152 sapnuotojus sapnuoti apie susitikimus su ateiviais ar NSO ir nustatė, kad daugelis miegančiųjų pranešė apie sapnus, panašius į tikrus tariamų ateivių pagrobimų aprašymus. 24 proc. iš tų, kurie savo susitikimus apibūdino kaip „realius“, patyrė miego paralyžių ir stiprią baimę. Tokios emocijos dažnai lydi pranešimus apie tariamus ateivių pagrobimus. Tačiau asmenys, tariamai buvę pagrobti ateivių, tikii, kad tai, ką jie patyrė, buvo tikra.

Parengta pagal „Live Science“ ir kitą užsienio spaudą.

Palikti atsiliepima

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia