Daugeliui žmonių pasaulis yra perversmo būsenoje, kuris kelia nerimą. Pamišėlis Putinas grasina atominiu Trečiuoju pasauliniu karu, žmones kankina Covid-19 pandemija, kurios gniaužtuose ir aš blaškausi, prisimindamas dar sunkesnius mano vaikystės karo ir pokario laikus, aprašytus knygoje „Pažinimo keliais.“
Bet ir anksčiau buvo sunkių gyvenimo periodų. Ar senovės stoikų mokymai gali padėti šiais neramiais laikais? Vienas žymiausių romėnų stoicizmo filosofijos atstovų, gyvenęs Romos imperijos krizės laikais, filosofas Epiktetas, gimęs šiuolaikinėje Turkijoje apie 65 m. po Kr. sakė, kad „žmones trikdo ne įvykiai, o jų sprendimai“. Ši idėja yra vienas iš filosofinės mokyklos, žinomos kaip stoicizmas, ramsčių, iš kurių vis dar galime pasimokyti – galbūt todėl šiandien matome jo atgarsius psichologijoje, savipagalbos literatūroje ir net religijoje.
Nesvarbu, ar tai karas, ar pandemija, ar mūsų sveikata, ar finansai, kad ir koks sunkus būtų gyvenimas, sako stoikai, mes vis tiek galime išgyventi. Stoicizmas buvo mokykla, kuri buvo „sukurta sunkiems laikams“, – rašo NBC žurnalistė Kare Anderson, siekdama paguosti žmones, net kai juos supantis pasaulis yra nenuspėjamas ir neramus. Štai keletas pagrindinių dalykų, kuriuos stoikai siūlė neramiais laikais.
Pripažinkite, ką galite (ir ko negalite) kontroliuoti
Kaip sakė Epiktetas, stoikams neramumų sukelia ne pats dalykas, o kaip tu apie tai galvoji. Tik keletas dalykų sukelia didesnį nerimą nei kova su aplinkybėmis, kurių mes negalime valdyti, arba prisirišimas prie rezultato, kuris nėra mūsų galioje.
„Pagrindine gyvenimo užduotimi“ – pirmiausia nustatyti, kas yra už jūsų kontrolės ribų, aspektus, kuriuos stoikai vadina „išoriniais“. Tai viskas, kas nėra jūsų mintys, pasirinkimai ir veiksmai. Stoikų filosofų mokymai buvo skirti padėti žmonėms išgyventi neramius ir sudėtingus laikus. Kadangi labai lengva suklysti, ką galime ir ko negalime kontroliuoti, Epiktetas rekomendavo susitvarkyti šį protinį įprotį. Kadangi jūs negalite valdyti išorinių dalykų, taip pat nėra prasmės jaustis dėl jų sutrikus.
Jūs visada pasirenkate, kaip atsakyti
Antrasis stoicizmo principas, siūlantis priimti aplinkybes, kurių jūs nekontroliuojate, nereiškia būti pasyviam, nes jūs visada valdote save. „Jeigu atliekate savo pareigą, tebūnie jums nesvarbu, ar jums šalta, ar šilta, ar esate mieguistas, ar gerai išsimiegojęs, ar apie jus kalba blogai, ar gerai, net ar esate arti mirties, nes net ir šis veiksmas, kurio metu mes mirštame, yra vienas iš gyvenimo veiksmų, todėl ir čia užtenka „padaryti geriausią žingsnį“, – rašė Markas Aurelijus, garsus Romos imperatorius-filosofas, savo dienoraščiuose, žinomuose kaip „Meditacijos“. Visą laiką pasisekti ir išgyventi gyvenimą be psichinių išgyvenimų reiškia likti nepažinus pusės gamtos pasaulio – rašė kitas žinomiausias stoicizmo šalininkas Seneka.
Visų pirma stoikai rekomendavo kiekvieną iššūkį priimti teisingumu, susivaldymu ir protu. Nors jie suprato, kad tai yra natūralios žmogaus emocijos, kurios gali kilti, jie turėjo mažai laiko tokioms „aistroms“, kaip pyktis ar sielvartas, matydami tai per daug prisirišimo prie jūsų nekontroliuojamo rezultato požymius.
Į kiekvieną iššūkį žiūrėkite kaip į galimybę mokytis ir kaip į išbandymą
Ne tik įmanoma išlikti ramiems sunkioje situacijoje, bet ir būtent su šiais iššūkiais mes išmokstame būti ramūs, todėl jie turi būti sveikintini – idėja, kuri gyvuoja šiuolaikiniame aforizme „kas tavęs nenužudo, padaro stipresniu“. Tai netgi gali būti dievų palankumo ženklas, siūlė Seneka: juk dievai nori, kad „geri žmonės“ būtų kuo puikesni, todėl prasminga, kad jie siunčia išbandymus būtent tiems žmonėms.
Tokie iššūkiai leidžia geriau suprasti gyvenimą apskritai. „Visą laiką pasisekti ir išgyventi gyvenimą be psichinių išgyvenimų reiškia likti nepažinus pusės gamtos pasaulio“, – rašė Seneka. Net ir pačios blogiausios aplinkybės, kaip tikėjo Seneka ir kiti stoikai, galų gale gali būti mums naudingos.
Pokyčiai (ir praradimai) yra pastovūs
Atrodo, kad neįmanoma nesijaudinti dėl išorinių dalykų, tokių kaip mylimo žmogaus mirtis. Tačiau stoikai pasisakė už radikalų tikrovės priėmimą. O realybė, mokė jie, reiškia nuolatinius pokyčius, praradimus ir sunkumus.
Kaip sakė senovės graikų filosofas Sokratas, kuriam stoikai (kaip ir visos kitos Atėnų mokyklos) buvo skolingi: „Tavo protas yra tavo kebli padėtis. Jis nori būti laisvas nuo pokyčių. Be skausmo, be gyvenimo ir mirties įsipareigojimų. Tačiau pokyčiai yra įstatymas ir joks apsimetinėjimas tos tikrovės nepakeis.
Repetuoti blogiausiam
Nesitaikydami su sunkiomis situacijomis, stoikai mėgdavo joms ruoštis. Jie ypač saugojo, kad nepakliūtų į pernelyg žmogiškus spąstus „tai man niekada neatsitiktų“. Galų gale, žmonės, galvodami apie ateitį, būna rožiniai: mūsų nepalies stichinės nelaimės, ligos ar karas, o verslo reikalas ar romantiški santykiai, žinoma, klostysis gerai.
Bet jei kada nors matėte, kad tai atsitiko kam nors kitam, tai tikrai gali nutikti jums, perspėjo Seneka. „Ar turėtų mane nustebinti, jei pavojai, kurie visada klaidžiojo aplinkui, kada nors pasieks mane? Tačiau daugelis žmonių atsisako galvoti ar planuoti tokius rezultatus. „Daugelis žmonių planuoja kelionę jūra negalvodami apie audrą“, – rašė jis. „Protui jau per vėlu pasiruošti ištverti pavojus, kai jie jau yra. „Nemaniau, kad taip nutiks“ ir „Ar kada nors patikėjai, kad taip nutiks?“ Kodėl gi ne? Žinokite, kad kiekviena būsena gali pasikeisti, o kas atsitiks bet kam, gali nutikti ir jums.
Išgyvendami blogiausius rezultatus, būsime labiau emociškai pasirengę sutikti juos, kai jie atvyks
Nesukite savo ratų nerimaujant. Planuokite ateitį, bet neužstrikite. Būkite tikri savo gebėjimu susidoroti su bet kokiomis aplinkybėmis. „Neleisk, kad ateitis tave vargintų. Jei taip privalai, ateisi į ją turėdamas tą pačią priežastį, kurią dabar taikote dabarčiai“, – rašė Romos imperatorius (161–180 m.), karvedys ir garsus stoikų filosofas Markas Aurelijus. Vietoj to, sutelkite dėmesį į dabartinę akimirką. Tai apima dėkingumą už tai, ką turime šiuo metu, o ne sutelkti dėmesį į tai, ko norėtume turėti ateityje.
Padėkite kitiems ir prašykite pagalbos
Stoikai manė, kad pagrindinis mūsų gyvenimo tikslas yra būti žmogumi. O žmogaus prigimtis yra socialinė – tiek, kad teisingumas kuris apima mūsų įsipareigojimus kitiems žmonėms ir bendruomenėms buvo viena iš svarbiausių dorybių. Todėl padėti kitiems buvo svarbu. Užjauskite tą, kuris nusiminęs, rašė Epiktetas. Taip pat nesigėdykite prašyti pagalbos, rašė Markas Aurelijus: kartais tik taip galite atlikti savo gyvenimo „pagrindinę užduotį“ – atlikti savo vaidmenį.
Nesišalinkite sunkių jausmų
Nepaisant jų paniekos „aistroms“ ir patarimų, kaip į jas neįsitraukti, stoikai suprato, kad daugumai iš mūsų šie jausmai vis tiek kils. Ir šiuolaikiniai kalbėtojai, tokie kaip amerikietė profesorė Brené Brown, pataria „nestirpinti“ neigiamų emocijų, stoikai tvirtino, kad neturėtume bandyti „apgauti“ jausmų, tokių kaip liūdesys ar pyktis. Atostogos ar pasimetimas į darbą juos išstumia tik laikinai. Kai jie grįš, jie greičiausiai grįš dar stipresni.
„Geriau nugalėti mūsų sielvartą, nei jį apgauti“, – rašė Seneka. Bet kaip? Šiandien psichoterapeutai gali pasiūlyti „jausti jausmus“, juos apdoroti ir apie juos kalbėti. Tara Brach, gerai žinoma klinikinė psichologė ir sąmoningumo vadovė, siūlo „šventą pauzę“ – skirkite akimirką tiesiog sustoti ir įsijausti į savo emocijas, net pykčio ar liūdesio priepuolių viduryje. Senekai – sprendimas tiesiog studijuoti filosofiją.
Atminkite, kad viskas praeis
Markas Aurelijus siūlė žiūrėti į Žemę ir įsivaizduoti ilgą istorijos laiko juostą: žmones, kurie gyveno ilgai prieš jus, ir tuos, kurie gyvens vėliau. „Pagalvokite apie visą egzistenciją, kurios mažiausia dalis esate; pagalvokite apie visą laiką, per kurį jums buvo paskirta trumpalaikė akimirka; pagalvokite apie likimą – kokia to dalis jūs esate?
Galų gale: „Kiekvienas vandenynas yra Visatos lašas. Visas dabartinis laikas yra amžinybės smeigtukas“, – rašė jis.
Gal šios mintys padės ukrainiečiams išgyventi, gal sustiprins mūsų, lietuvių ir visų vakariečių, vartotojišką galvoseną! Išlikti ir suklestėti gali tik sąžiningų žmonių valstybė. Rusija parodė, kad tokia nėra. Jei joje nėra moralės, nėra vertybių sistemos, nėra ir politikos (Dr. A. Šindeikis).